Pirmoji šių mokslo metų paroda Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – įspūdinga V.Antanavičiaus retrospektyva „Pasaulis suvalkiečio akimis. Tapyba, asambliažai, grafika, akvarelė“.
Šis menininkas – vienas tų, kurie nuolat ieško naujų dalykų, o į kūrybą žiūri kaip į kasdienį darbą (nors ir labai smagų). Jis visuomet turi daug neseniai sukurtų darbų parodoms, todėl nemėgsta skaičiuoti savo sukurtų šedevrų ir nesižavi retrospektyvomis.
Tačiau žiūrovams, tarp kurių ir šalia besimokantys Dailės akademijos studentai, įdomu pamatyti ne tik vėlyvąją V. Antanavičiaus kūrybą, jo garsiuosius asambliažus, bet ir jaunystės, brandos laikotarpiu sukurtus darbus.
Kai kurie jų net parodos kuratorėms buvo nematyti arba primiršti. O juk viena parodos kuratorių – dailininko dukra, menotyrininkė Ieva Pleikienė. Jai atrinkti tėvo darbus ir suformuoti ekspoziciją padėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, puikiai pažįstanti visą dailininkų nonkonformistų kartą.
Pasak kuratorių, išskirtinis ir įsimenantis V.Antanavičiaus kūrybos bruožas – sugebėjimas socialines ir politines realijas atskleisti per erotizuotą motyvą. Nemažai parodoje eksponuojamų didžiulių paveikslų ilgą laiką „slėpėsi“ dailininko dirbtuvėje, nes ir pats tapytojas netikėjo, kad kada nors galės juos parodyti viešai.
„Ketvirtčiuoti, deformuoti ir iškankinti kūnai, regis, surakinti kulminacinėje pozoje, o kaukėti sustingusios išraiškos veidai atspindi sovietinės Lietuvos žmogaus patirtį, totalitarinės sistemos primestus išgyvenimus. Tapytojo paveikslai – tai protesto forma prieš brutalų, iracionalų ir absurdišką blogio pasaulį“, – rašoma parodos pristatyme.
– Karas Ukrainoje, protu nesuvokiamas rusiškojo šovinizmo išvešėjimas net į ankstyvuosius jūsų darbus verčia pažvelgti kitaip. Istorija kartojasi? – paklausiau retrospektyvą apžiūrinėjančio 86 metų autoriaus.
– Apie tai visada pagalvoju, kai žiūriu ukrainiečių karo kroniką. Juk ir aš buvau pabėgėlis per Antrąjį pasaulinį karą. Pabėgome su šeima į Vokietiją, bet po to sovietai mus „išvadavo“ – grąžino atgal ir išgrūdo į Sibirą. Mat tėvai Suvalkijoje buvo stambūs ūkininkai, pagal sovietus – buožės. Tik aš dėl ligos likau čia. Tėvo brolis buvo valdininkas ir pasiėmė mane į Kauną.
O kai važiavome atgal per tą Raudonosios armijos sugriautą Vokietiją, tai vaizdai buvo labai panašūs kaip dabar Ukrainoje. Atsimenu, nors dar vaikas buvau.
Turiu ne vieną darbą su politikais – Leninu, Leonidu Brežnevu ir net Donaldu Trampu. O parodoje didžiausias – su Josifu Stalinu, nes stipriausiai esu pajutęs jo „malonę“.
– Ta liga (kaulų tuberkuliozė) ir metai, praleisti sveikatos įstaigose, kažkiek nulėmė ir tai, kad tapote dailininku?
– Taip. Juk likau be šeimos, nes dėl karo metų skurdo ir bado susirgau. Trejus metus buvau prie lovos pririštas. Toks buvo gydymo metodas – ant smėlio maišų gulėti, nejudėti. Tapytojas Mindaugas Skudutis irgi toje sanatorijoje buvo, tik gal kiek trumpiau nei aš.
14-os metų turėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Ir nuo gyvenimo buvau atsilikęs. Sanatorijoje daug knygų perskaičiau, bet pasirinkimo nebuvo, skaičiau tas, kurias gaudavau. O piešti mėgau nuo pat vaikystės.
Taip ir nuėjau tuo keliu, kuris buvo tolimas mūsų šeimai. Po sanatorijos įstojau į penktą Kauno vidurinės dailės mokyklos klasę. Gerokai peraugęs. Bet baigiau tą mokyklą ne per septynerius, o per penkerius metus. Tuomet jau – į Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija. – Red.).
Tiesa, mokslo įstaigoms teko pateikti suklastotus dokumentus. Nieko apie tėvus Sibire, ūkis – 5 hektarai vietoj 50. Dėdė buvo valdininkas ir padarė tai, ką reikia.
Nesigailiu, kad pasukau į dailę. Išėjus į pensiją nereikėjo kokio nors naujo pomėgio ieškoti. Po truputį dirbu iki šiol.
– Visuomet mėgote rodyti naujus darbus. Kodėl sumanėte pristatyti retrospektyvą?
– Paskutiniu metu pradėjau labai silpti ir pamaniau, kad jei ne dabar, tai gali ir nebebūti tos „paskutinės“ didelės parodos. Jau ir vaikščioti sunkiau, ir regėjimas, klausa prastėja. Bet kai į dirbtuvę iš ryto dukra nuveža, o vakare paima, tai vis dar galiu dirbti.
– Paroda prasideda jūsų paveikslu su taikiniu, kuris panaudotas parodos plakatui. Jo sukūrimo laikas 1968–1879 m. Kodėl pasirinkote būtent jį?
– Nes matau, kad vis tęsiasi ta vadinamoji „kova už taiką“. Juk už tokią neva „taiką“ visą laiką įvairiuose pasaulio kampeliuose kovojo sovietai, vis kur nors ką nors „vaduodami“. (Juokiasi).
O kai Krymą okupavo, tai iš karto supratau, kad vėl naujas Stalinas ar naujas Hitleris atsirado. Valstybėje, kuri lyg ir buvo atsisakiusi imperinių užmačių, užaugo caras žiauresnis ir baisesnis už buvusius.
Beje, kai žiūri į tą paveikslą, tai ne visi ir pastebi, kad tas taikinys iš tiesų – paprasčiausias apvalus kilimas. Kadangi buvo jau padėvėtas, tai atnaujinau, patapiau, kad tie ratai būtų, ir pridėjau skaičiukus. O galvelę išdrožiau iš papuvusių lentų.
– Jūsų kūriniuose pilna įvairių užuominų – politinių, mitologinių, meno istorijos.
– Taip, visada domėjausi politika, tačiau dėl savo biografijos stengiausi niekur nelįsti. Šeima, trys vaikai. O užuominos – gera išeitis, nes gali turėti daug prasmių. Tartiufo sindromą labai puoselėjo sovietų valdžia – melagysčių ir nutylėjimų.
Be to, beveik visuomet turėdavau kokį nors patinkantį menininką iš tų pasaulinio garso dailininkų. Tai Pablo Picasso, tai Salvadoras Dali.
Parodoje kabo „Viršininko atostogos“, kuriame juntama šiokia tokia Rene Magritte’o įtaka. Jis buvo absurdo meistras, tai ir mano paveiksle – ir užpakalis, ir fotelis, ir Juodoji jūra su gumine valtimi. Toks šaržas iš anų laikų.
Esu daręs ir klasikų paveikslų interpretacijų, pavyzdžiui, „Sūnų palaidūną“ pagal Rembrandtą.
– Ironijos ir humoro kūryboje ne mažiau nei skausmo ir liūdesio?
– Na, tas gyvenimas – sudėtingas dalykas, o su ironija – lengviau gyvenasi.
– Tolimesnėje salėje kabo didžiuliai paveikslai, kuriuose jūsų žmona, ir jūs pats – be jokių rūbų. Nebaisu apsinuoginti prieš publiką?
– Ne. Tas žmonos portretais nutapytas 1965 metais. Buvau dar jauniklis ir pamaniau, kad nupaišysiu atminčiai tokią, kokia yra. Jai pozuoti nereikėjo, aš viską žinojau. O dabar dukros pasiklausiau, ar galiu parodyti.
Ir save panašiu laiku esu nupaišęs visą apsinuoginusį. Tai dabar čia mūsų pora. Manau, kad nieko blogo. Ji jau išskridus, dabar – mano eilė.
– Parodoje eksponuojama ir nemažai garsių menininkų portretų. Tai buvo užsakymai?
– Buvo toks laikas, kai pradėjo visiškai nepriimti mano darbų į parodas. Tuomet ir pradėjau tapyti portretus – truputį politizuotus: rinkausi žmones, kurie buvo nelabai priimtini sovietų valdžiai, kritikuojami. Vienas tokių – rašytojas Jonas Mikelinskas. Mes su juo draugavome. Jo portrete nutapiau raudoną sieną – ne sovietinį simbolį, o tą, kuria buvo atitvertas nuo pasaulio.
Arba Juozas Aputis, kurio turbūt visus kūrinius esu perskaitęs. Jis buvo pasiūlytas respublikinei premijai ir kilo nemažas triukšmas, kai jos negavo. Paaiškėjo, kad savo autobiografinėje apysakoje parašė, kad kai vaikystėje jam į galvą įspyrė arklys, tai jį gydė vokiečių karo gydytojas. Kritika buvo tokia: „Kaip galėjo fašistinės kariuomenės gydytojas gydyti tarybinį vaiką?“. Vėliau visgi gavo jis tą premiją, turėjo talentą.
Įdomi istorija susijusi su Albino Kentros portretu. Jis – tremtinys, garsus partizanas, kuris dirbo Vilniaus universitete ir įrengė tuo metu patį moderniausią anglų kalbos kabinetą. O universiteto jubiliejaus proga daug gerų dailininkų pasiūlė rektoriui, kad freskas nutapytų. Taip universitetą papuošė puikūs Petro Repšio, Rimto Gibavičiaus ir kitų darbai.
Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejaus proga buvo rengiama ir meno paroda. Suprasdamas, ką darau, sumaniau jai nutapyti VU dėstytojo A.Kentros portretą. Nunešiau į parodą. Pakabino. Bet matyt Saugumas žinojo, kas buvo tas A.Kentra. Iš parodos išmetė mano paveikslą ir Stepono Batoro, universiteto įkūrėjo, portretą, kurį nutapė Vytautas Ciplijauskas. Po to mes su V.Ciplijausku jau „Katalikų bažnyčios kronikoje“ perskaitėme, kad buvome taip nuskriausti.
Šiaip jau buvau įpratęs, kad išmetinėja. O kai savo personalinę parodą nuvežiau į Kauną, tai vėl tą portretą pakabinau. Ilgametis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis taip pat žinojo, kas buvo A.Kentra, ir iš parodos tą darbą nupirko. Taigi, dabar teko jį parodai skolintis iš kauniečių.
– Daug kūrinių – Antikos mitų ar pasakų temomis. Sovietų laikais tai buvo tarsi kokia laisvesnė erdvė?
– Taip, daugelis tuo naudojosi. Juk mes netikėjome, kad patys sulauksime savos valstybės atkūrimo. Kad kada nors ateityje taip turi būti – daugelis manė. O tuo metu – tokia armija, tokios raketos, tokia galybė. Stebuklas, kad lietuvaičiai iš to pragaro išlindo dainuodami. XX amžiaus pradžioje ir pirmoji nepriklausomybė sunkiai davėsi, o tai, kad dabar turime valstybę – kažkas iš fantazijos srities.
Prisiminęs komunistų partijos manifestą, kuriame buvo frazė, jog „Komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą“ padariau tą šmėklą su gyvulio kaukole ir raudonomis vėliavėlėmis. Juk ji buvo ir pas mus užsukusi, ir, deja, pasilikusi net penkiasdešimčiai metų.
Netoli jos – paveikslas „Nukankintas“. Vienas iš tų, kuriuos okupantai guldydavo miestelių aikštėse sumuštus, sužalotus, kad stribai atėję galėtų džiaugsmingai paspardyti.
– Sakote, kad paveikslams naudojate šiukšles, bet iš tiesų, tai ne šiaip šiukšlės – dukros mokyklinė ir sūnaus sovietinės armijos uniformos, įvairūs kaimiški rakandai bei žaislai. Prabėgusio gyvenimo atgarsiai?
– Viskas susiję. Naudoju tai, ko prireikia. Kartais ir patys daiktai pasiūlo idėją. Rakandai padaryti amatininkų ir paskui ilgus metus žmonių naudoti, taigi, mena visus tuos žmogaus rankų prisilietimus. Vienur – gelda, kitur – varstoto detalė. Taip pat ir rūbai. Mėgstu daiktus su istorija.
* * *
DATOS IR FAKTAI
Provokuoja žiūrovus
Tapytojas, asambliažų kūrėjas ir scenografas V.Antanavičius gimė 1936 m. Kušlikiuose, Šakių rajone.
1952–1962 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
Nuo 1962 m. dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 1989–2008 m. – Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1998–2000 m. dalyvavo grupės „24“ veikloje.
Priklausęs tyliojo modernizmo sąjūdžiui, dailininkas mėgsta „bjaurumo estetiką“, bet ji – ne griaunanti ar niokojanti, o kurianti. Jo kūriniai nepataikauja žiūrovui, bet provokuoja jį mąstyti, yra kupini ironijos.
1992 m. kūryba įvertina Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2006 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
Menininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos muziejai, jų yra ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje.
