KKKC Parodų rūmuose paskutiniai du metų mėnesiai tradiciškai skiriami fotografijos menui. Šiųmetėje programoje žiūrovai pamatys išskirtines parodas: Mirono Zowniro (Vokietija) „Outlaw“, A.Čekmeniovo „Lelijos“ ir Sergejaus Solonskio „Nuojautų savęs veidai“ (Ukraina).
Pristatoma šios šalies rezidentų fotomenininkų atskaita „Zefyras. Permainų vėjas“ ir bendras ukrainiečių vernisažas „Karinis amuletas“. Virtualioje erdvėje – Virgilijaus Skuodo paroda „Paskirstymo punktas“.
Radikalių vaizdų medžiotojas
Ryškus jau septintosios Klaipėdos fotografijos šventės akcentas – vokiečio M.Zowniro paroda „Outlaw“ („Už įstatymo ribų“). Šis menininkas praėjusio amžiaus paaigoje vadintas pogrindžio kultūros ikona, buvo įgijęs kompromisų nepripažįstančio šiuolaikinės fotografijos kūrėjo reputaciją. Jo egzistencialistiniuose darbuose bene daugiausia dėmesio skiriama įvairių subkultūrų žmonėms.
M.Zowniro žvilgsnis krypsta į autsaiderius, individualistus, nelaimingo likimo žmones. Skausmingas, nenuglaistytas, bet nuoširdus jo požiūris į gyvenimą ir mirtį skurdžių lūšnynuose neretai peržengia įprastas padorumo ir gero skonio ribas, menotyros formuojamus estetikos ir etikos standartus.
Dažnai neaiškiose, šešėliuose skendinčiose M.Zowniro fotografijose perteikiamas stipraus nerimo, nediskretiško geismo, apsėstumo, beprotybės, mirties baimės ir kitokių fobijų ir manijų, vienatvės, smurto, visuomenės pakraščių išdidumo vaizdai.
Menininko, kurį amerikietis rašytojas Terry Southernas aukštino kaip „radikalios fotografijos poetą“, kūrybos dokumentinė vertė neabejotina. Ir tuo pat metu ji yra dviprasmiška, šokiruojanti, sunkiai sudėliojama į žanrų ir kategorijų lentynėles. Jo fotografijose užfiksuoti vaizdai žadina sunkiai suvokiamus dezorientacijos, paslapties jausmus, juose klausimų daugiau nei patikimų atsakymų.
„Cenzūra nuolat M.Zowniro lydėjo karjerą, keisti užsakymai teikdavo pastovesnių pajamų nei kūryba, leisdavusi vos kažkiek apmokėti sąskaitas. Kad ir kaip ten būtų buvę, jis vertinamas kaip itin novatoriškas menininkas“, – pabrėžė Fotografijos šventės kuratorius Darius Vaičekauskas.
Psichiatrijos klinikoje – lelijos
A.Čekmeniovui, lydėjusiam kolegą užsienio žurnalistą, 1999 metais leista apsilankyti Ovručio (Ukraina, Žitomiro apskritis) psichiatrijos ligoninėje. Ten jis užfiksavo pacientų, medicinos personalo gyvenimą ir butiį. Tačiau pojūtis, kad to neužtenka, menininką privertė tęsti paieškas. Taip gimė KKKC erdvėse pristatomas jo fotografijos ciklas „Lelijos“.
Pats A.Čekmeniovas savo darbą psichiatrijos gydykloje aprašė taip: „Staiga ant šaldytuvo pastebėjau ryškiai geltonų dirbtinių lelijų puokštę. Tada ir supratau, kokia turi būti serija. <...> Sodinau pacientus po vieną prie lango, daviau jiems tas dirbtines lelijas ir prašiau šypsotis“.
Neutraliame fone modeliai nuo aplinkos neizoliuoti, už jų nugarų – smalsių veidų choras, ligų požymiai nefiksuojami. Tik autoriaus komentarai, keliuose kadruose boluojantys medikų chalatai išduoda, jog tai yra pacientų, nepaženklintų medicinos išrašų formatais, portretai.
Vos išrastos fotografijos technologijos aktyviai taikytos studijuojant patologijas, taip pat ir psichikos sutrikimus. Ir dabar jos naudojamos kaip valdžios kontrolės, propagandos įrankiai. Tačiau A.Čekmeniovas – kitokio braižo tyrinėtojas. Statiškos pozos, švelnus apšvietimas, pasikartojantys naivus atributai jo kompozicijoms suteikia kone evangelinę konotaciją.
„Jam rūpi atskleisti ne ligotų, dvasiškai palūžusių individų prigimtį, o universalias, visiems suprantamas emocijas. Tai A.Čekmeniovo ciklui „Lelijos“ suteikia humanistinį užtaisą. Beje, biblinė lelija yra tyrumo, palaimos įsikūnijimo simbolis“, – pastebi D.Vaičekauskas.
Portretuose – pasąmonės žybsniai
Parodos „Nuojautų savęs veidai“ autorius ukrainietis,S.Solonskis atstovauja Charkivo fotomeno mokyklai. Fotografija susidomėjo studijuodamas chemiją universitete, lankydamas tenykštį kino klubą. Po ilgokų pavienių eksperimentų įsidrąsino, ėmė viešai rodyti savo darbus, jo koliažai iškart sulaukė pripažinimo.
Siurrealistinė S.Solonskio fotografijos maniera, pabrėžtinas kūniškumas rezonavo su bendraminčių kūryba. Įsigalėjus skaitmeninei fotografijai, metė koliažus. Matė, kad analogiški, rankomis sukurti fotovaizdai, vis dažniau lyginami su „Photoshop“ grafika, atrodo tarsi atgyvenę, nevertingi.
Naujų kelių ieškojęs menininkas gana greitai perprato programinę grafikos įrangą, pradėjo ją naudoti ją savo skaitmeninėse nuotraukose, dažniausiai skirtose draugams, pamėgusiems ir sekantiems jo asmeninę paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“.
Per pandemiją S.Solonskis vėl atsigręžė į skaitmeninį koliažą. Autoportretai, groteskiškos jų transformacijos – lyg terapija depresyvioje tikrovėje, suvaldant nerimą, kai esi pats sau lengviausiai atrandamas modelis. Ironiška savęs dekonstrukcija aktualizuoja šio fotomeninko nuotaikas.
Nors S.Solonskio eksperimentai siejami su įvairiais tekstūrų, spalvų iškraipymais, monumentalumo pojūtis jo kompozicijose neišnyko. Jis ir pats neslepia skaitmeninės intervencijos įtakos – šaukiančių spalvų, deformacijų. Kūniškumas jam – santykis su žmogaus pasąmonės tikrove.
Kovojančios šalies kasdienybė
D.Vaičekausko kuruojamoje grupinėje ukrainiečių fotomenininkų parodoje pristatomi Sergejaus Melničenkos, Andrejaus Lomakino, Stanislavo Ostrouso ir Aleksejaus Charejaus fotografijų ciklai, kuriuos į visumą sieja autoriams bendra karo Ukrainoje tema.
Po Euromaidano įvykių (2014 m.) Ukrainos keliuose atsirado užtvarų. Siekdami išvengti provokatorių „tituškų“ išpuolių, aktyvistai iš padangų, smėlio maišų konstravo įtvirtinimus, telkėsi į būrius. Šis judėjimas tapo ne tik nerimo, kurį ukrainiečiai jautė, bet ir pasirengimu krašto gynybai simboliu.
Tuomet S.Melničenka ir pradėjo kurti socialinės fotografijos ciklą „Karinis komisariatas“. Vykstant antiteroristinei operacijai Donbase, tęsė darbą fotografuodamas brolius dvynius. Tokių, Rusijos agresijos į kovą pakeltų paprastų vaikinų, Ukrainoje yra milijonai. Anksčiau šaukimas į kariuomenę jiems buvo lyg smagus nuotykis, pokštas, o dabar – tiesioginis kvietimas į karą.
S.Melničenkos portretuose iš Mykolajivo miesto pakraščių lyriškų peizažų fone, nušvinta išskirtinė kiemo gyvenimo romantika. Vaizdai primena vaikų karo žaidimus, juos įrėminę kariniai ženklai atrodo lyg tų pačių dramatiškų ritualų dalis – skaudžiai tikrovei suteikiama simbolinė prasmė.
Gniaužia kitą amuletą – šautuvą
Fotografijos projekto „Amuletas“ (2015 m.), sukurto po putinistinės Rusijos invazijos į Krymą ir Rytų Ukrainą, autorius A.Lomakinas jau tada pastebėjo, jog šaunamieji ginklai ukrainiečių rankose tampa įjiems prastu daiktu.
„Dar ne taip seniai nė vienas iš tų, kurie dabar įsigiję šautuvus, neįsivaizdavo laikysiantys juos savo namuose. Šaunamieji ginklai teisėtai naudojami savigynai. Ukrainiečiams jie – tarsi šuolaikiški amuletai, teikiantys papildomų galios ir saugumo garantijų „, – teigia A.Lomakinas.
Jo prognozės išsipildė šiemet vasario 24-ąją, kai Rusijos kariuomenė plačiu frontu atakavo Ukrainą. Ne visiems civiliams patogu šaudyti į agresorių, ne visi tam yra pasirengę, tačiau gyventi turint po ranka ginklą – ir saugiau, ir ramiau. Ginkluotis agresyvaus kaimyno akivaizdoje, pasak A.Lomakino, būtina, norint apginti šalies laisvę ir nepriklausomybę.
Karą Ukrainoje primena A.Charejaus fotografijos. Vos tik jis prasidėjo, menininkas nedvejodamas stojo į Teritorinės gynybos tarnybos gretas, mokėsi, kaip elgtis su ginklais, teikti pirmąją medicinos pagalbą, dalyvavo steigiant patikros punktus vienoje iš pagrindinių Kyjivo gynybos sričių.
A.Charejus fiksuoja aplinką, sudėtinga ir pavojingas situacijas, karo baisumus, jį supančius žmones, ginklo brolius, dirba su įvairiomis agentūromis, įgyvendina asmeninius fotografijos projektus, yra vaikų teises ginančios Kyjivo visuomeninės organizacijos narys.
Pristatys ir rezidentų kūrybą
LFS Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę, stiprinti kūrybos mainų platformą, jau ketverius metų vykdo fotografijos rezidencijų programą – į uostamiestį kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių menininkai, savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją.
Šiemet Klaipėdoje rezidavo ir kūrė iš Ukrainos atvykusios fotografės Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Sajenko. Fotografijos šventės parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“ bus eksponuojami jų darbai, perteikiantys situacijų Ukrainoje refleksijas, asmeninių patirčių interpretacijas.
LFS Klaipėdos skyrius Charkive organizavo lietuvių fotomenininkų parodas, kurios pristatytas šiuolaikinio meno centre „Yermilov Center“ ir galerijoje „Come In“. Fotografas Virgilijus Skuodas tąkart išnaudojo progą susitikti ir pabendrauti su Ukrainos kariais savanoriais.
Fotografijos šventės programoje numatyta virtuali V.Skuodo kūrybos paroda. Autorius užfiksavo Ukrainos antiteroristinės operacijos karių paskirstymo punkto Charkive veiklą, savanorius. Daugiau nuotraukų galite rasti čia.
KKKC Parodų rūmai. Fotografijos šventė. Atidarymas lapkričio 11 d. 17 val. 30 min. Pokalbis su A.Čekmeniovu (Ukraina), jo fotografijų ciklo „Kyjivo piliečiai“ („Citizens of Kyiv“) pristatymas rusų ir lietuvių k. – 18 val. 20 min. Parodos veiks iki gruodžio 11 d.
