Vilniaus galerijoje „Vartai“ surengta išskirtinė paroda, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatomi vieno žymiausių ir įtakingiausių belgų menininko L.Tuymanso ir kroatų menininko Zlatko Kopljaro kūriniai.
Paroda pavadinta „Mercy“ (liet. „Gailestingumas“). Akivaizdu, kad jo visuomet itin trūksta. Tai puikiai jaučiame dabar, kai vyksta karas Ukrainoje. Tai pabrėžia ir menininkai žvelgdami į praėjusių laikų politinius įvykius, karus.
Pasak parodos kuratoriaus iš Izraelio Ory Dessau, „Mercy“ yra tarsi prašymas, tarsi malda, kuri gali padėti žmogui siaubingų įvykių akivaizdoje. Jis sumanė Vilniaus žiūrovams pristatyti dviejų iškilių menininkų kūrybą, nes žavisi tuo, kaip jie savo kūriniuose sugeba permąstyti svarbius istorinius įvykius.
– Jūs pasakojote, kad pakviestas į garsiąją Kaselio parodą „Documenta“ po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV nusprendėte tapyti natiurmortą, tarsi kokį priešnuodį tos tragedijos sukrėstiems žmonėms. O ką darėte šiemet, kai Rusija užpuolė Ukrainą? – paklausiau 64 metų L.Tuymanso.
– Kaip ir daugelis, pirmiausia pagalvojau, koks tai kvailas karas – visiškai beprasmiškas, iracionalus. Jis daro didžiulę žalą ne tik Ukrainai, bet ir užpuolikams. Nors pasaulyje nuolat vyksta daug neracionalių karų, šį kartą tai nutiko ne kažkur toli, o Europoje.
Tiesa, dar yra karas Balkanuose, kuris iš tiesų taip niekuomet ir nesibaigė. Tačiau dauguma europiečių yra pernelyg tingūs, kad į tai reaguotų. Todėl mums iki šiol tokios svarbios Antrojo pasaulinio karo pamokos.
– Ar nebijojote tokiu neramiu laiku kartu su žmona vykti į Lietuvą, kuri yra arti karo zonos?
– Ne, visiškai nebijojau. Tačiau tiesa ir tai, kad kiekvieną rytą vos tik atsibudęs pirmiausia pasidomiu naujausiomis žiniomis. Belgija irgi nėra taip toli, kaip gali atrodyti. Pagalvokite, kur yra NATO būstinė? Briuselyje.
Kultūra, menas reikalingi tam, kad padėtų žmonėms susidėlioti akcentus, suvokti, kas iš tiesų yra vertinga mūsų gyvenime. Bet svarbiausia – niekada nemoralizuoti. Negalima kūrinio paversti propagandos instrumentu, užtenka tik pasiūlyti temą apmąstymams, kad žmonės galėtų daug ką suvokti patys – neverčiami, kad ir labai iš lėto.
– Kodėl siaubo ar bent jau nerimo jausmas visuomet lydi jūsų darbus? Juk parodos išvakarėse surengtoje diskusijoje sakėte, kad menininkas turi išlikti ramus net ir tuomet, kai aplink jį visas pasaulis virsta griuvėsiais.
– Jei paklaustumėte žmonių, kiek trunka džiaugsmas, paaiškėtų, kad jie dažniausiai būna laimingi tik kokias trisdešimt sekundžių. O smurto pasekmės – fizinės, materialinės, psichologinės – išlieka ilgam.
Tas pat ir dėl vizualinių dalykų. Jei paklaustumėte mokslininkų, ar žmonės labiau domisi tais vaizdais, kurie juos daro laimingus, ar tais, kurie juos gąsdina, laimėtų pastarieji.
Parodoje galite pamatyti du animacinius filmus, kuriuos sukūriau per tą laiką, kai vyksta karas Ukrainoje. Užsidariau savo studijoje ir pradėjau kurti darbus ant popieriaus. Juk mano animacija – iš daugybės rankomis nupieštų vaizdų.
– Nemėgstate kompiuterinės animacijos? Juk ne kartą sakėte, kad technika jūsų nebaugina. Ar manote, kad autoriaus rankos prisilietimas padaro kūrinį svarbesnį, tikresnį?
– Galima buvo naudoti ir kompiuterinę animaciją. Ir negaliu pasakyti, kad rezultatas būtų blogesnis. Tačiau mane visuomet žavi galimybė pačiam sukurti stebuklą. Truputį vaikiška, bet taip jau yra.
Vienas kuratorius yra pasakęs, kad meno apibrėžimas labai paprastas, – jei kas nors sukuria darbą ir tu į jį žiūrėdamas atpažįsti būtent tą žmogų, tai ir yra menas.
Aš manau, kad labai svarbu ir tai, ar meno kūrinys žmonėms yra aktualus, ar ne. Neįmanoma ryšio su žiūrovu užmegzti vien tik pavedžiojus jį po muziejus, kurių sienos nukabinėtos paveikslais. Žmonės turi tą žingsnį žengti patys.
Yra sukurta daug įvairiausių gidų, parašyta daugybė aiškinamųjų tekstų. Tai, žinoma, gerai, bet vizualaus meno kūrinys turi pirmiausia tiesiogiai, savo vaizdu paveikti žiūrovą – jį sudominti.
– Todėl jus šalia tapybos taip domina animacija ir kinas?
– Vaikystėje žavėjausi animacija. Kai man buvo 7 metai, mama mane nusivedė į kino teatrą.
Žiūrėjome „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Man buvo tikras siaubo filmas. Visada labai mėgau piešinius, kiek tik save atsimenu. Todėl negalėjau suprasti, kaip nupiešti herojai gali judėti. Viskas atrodė taip tikra ir baisu.
Ir nuo tada mano žavėjimasis animacija visuomet susijęs su siaubo jausmu. Kad ir ką daryčiau, tie du dalykai visada greta.
Beje, visuomet domėjausi galia, įtaka. Ne tam, kad pats ja naudočiausi, bet tam, kad suprasčiau, kaip visa tai veikia, kokia to galios mechanizmo struktūra.
Tai susiję su mano meniniais sumanymais.
– Mėgstate savo darbuose naudoti labai paprastus, kasdienius daiktus ir motyvus, nors kalbate apie svarbius ir gana baugius dalykus. Kodėl?
– Todėl, kad daugelis visiškai banalių dalykų iš tiesų yra bauginantys. ir visai nebūtina rodyti kruvinų kūnų, kad išgąsdintum žmogų. Daiktai pasikeičia, kai į juos atkreipi dėmesį.
Kai kuriu tokį nejudantį vaizdą kaip paveikslas, būnu fiziškai susijęs su jo paviršiumi – jį tapau, liečiu. Bet tuo pat metu kūrinys yra nebylus, jis pats nesusikuria prasmių, kiekvienas gali jį traktuoti įvairiai, rasti įvairių sąsajų.
Aš tikrai nesu optimistas. Atsiprašau, bet taip jau yra. Vieną kartą garsus vokiečių menininkas, skulptorius Thomas Schutte norėjo keistis su manimi darbais. Jis pasakė, kad jei padarysiu ką nors, kas jį pradžiugins, galėsime mainytis. Nepavyko.
– Kaip nutiko, kad parodą „Vartų“ galerijoje surengėte su Zlatko Kopljaru, o ne su savo žmona Carla, kuri taip pat yra menininkė?
– Toks buvo kuratoriaus pasiūlymas. Mes su Zlatko pažįstami jau porą dešimtmečių, bet pirmą sykį kartu pristatome savo kūrybą. Beje, su žmona jau esu surengęs ne vieną parodą.
– Ji iš kitos pasaulio pusės. Kaip jūs radote vienas kitą?
– Mes susitikome Čikagoje, kur ji gyveno jau 21 metus, nors jos gimtinė – Venesuela, Karakasas. Ir ji buvo viena pirmųjų, kuri įspėjo, kad gali įvykti tai, ką mes dabar išgyvename. Juk panašūs dalykai sugriovė jos šalį. Ir tas šalies sugriovimas buvo tiktai kitų procesų preliudija.
Įvairios politinės machinacijos ir manipuliacijos, jei kalbėsime apie rusus, jau yra naudotos ir Kinijoje, ir Kuboje, ir kitose šalyse. Žmonos tėvai dar gyvi, jie savo akimis matė, kaip visas miestas buvo griaunamas, kokia pavojinga buvo situacija, kaip žmonės skurdo.
– O ką Carla Arocha pamėgo anksčiau – jus ar jūsų kūrybą?
– Mes susipažinome, kai aš surengiau parodą Čikagoje. Bet ji buvo jau mačiusi mano darbus ir jie jai patiko. Manau, jei nebūtų patikę, mūsų santykiai nebūtų tokie.
– Kodėl mažojoje salėje matome ne jūsų tapybą, o tik reprodukcijas ant sienų?
– Tai ne reprodukcijos. Tikrieji darbai spalvoti, bet aš, planuodamas šią ekspoziciją, supratau, kad labiau tiks juoda ir balta spalvos.
Per COVID-19 pandemiją 2020 metais žurnalas „Artforum“ paprašė manęs sukurti piešinių apie virusus. Sutikau ir pradėjau ieškoti kokio nors vaizdo, simbolio, kuris būtų universalus, tuo pat metu ir abstraktus, ir ne. Taip atradau skaičius, kuriuos galima vieną su kitu sudėti ir vieną iš kito atimti. Pirmiausia tuos, kurių negalima padalinti, išardyti į dalis, kaip ir žmogaus, asmenybės.
Aš tuos skaičius išdidinau, padariau beveik žmogaus mastelio. Kai žiūrovas atsiduria tarp tų didžiulių skaičių tamsiame fone, nori nenori pajunta, kad ir jis pats yra mirtingas.
– Per pandemiją nuolat girdėjome skaičius – kiek žmonių užsikrėtė, kiek pakliuvo į ligoninę, kiek mirė. Dažnai nepažinojome tų žmonių, baugino patys skaičiai. Dabar Ukrainoje – vėl šiurpūs skaičiai.
– Taip. Tai nuolat primena, kad visi esame mirtingi. Po šių piešinių aš 2021 metais surengiau parodą Paryžiuje, kuri vadinosi „Amžinybė“. Joje eksponavau darbus apie vis didėjančią pasaulio poliarizaciją. Jau tuomet nujaučiau, kad kils karas.
Tai buvo dar prieš įvykius Ukrainoje. Mat poliarizacija, nesugebėjimas susikalbėti ir yra ta priežastis, dėl kurios atsidūrėme tokioje padėtyje, kai visai šalia, Europoje, vyksta karas.
– Seniai domitės Rytų Europos menu, kultūra, istorija.
– Kai studijavau Dailės akademijoje Antverpene, ten buvo apie dvylika žmonių iš Balkanų. Visi jie žuvo. Aš žinau, kad jie žuvo skirtingose stovyklose (per Jugoslavijos karinį konfliktą. – Red.).
Buvau priblokštas, kad Europa nepadarė nieko, nors net žiniasklaidoje buvo kalbama, kad tai panašu į Holokaustą.
2010 metais surengiau didelę grupinę parodą „Centrinės Europos vizija“, kuri buvo pagrįsta lenkų menininko Tadeuszo Kantoro „žemiausio rango realybės“ teorija. Toje parodoje pristačiau daug įdomių autorių iš šio regiono – Janą Švankmajerį, Aliną Szapocznikową, Andrzejų Wroblewskį. Ir Andy Warholą, kurio šaknys – taip pat ten. Kartu su naujais jaunais autoriais.
Paroda buvo kupina emocijų.
– Vienas jūsų animacinis filmas vadinasi „Pasidavimas“, bet ekrane žmonės tiesiog sušaudomi?
– Taip, žmonės sušaudomi tuo metu, kai ateina pasiduoti. Kas nors panašaus, manau, vyksta ir šiuo metu, kai mes kalbamės.
* * *
Sužavėjo El Greco paveikslai
L.Tuymansas gimė 1958 m. Mortselyje, Belgijoje. Dabar gyvena Antverpene. Jis yra vienas svarbiausių savo kartos tapytojų. Išgarsėjo tuo metu, kai daugelis manė, kad tapyba prarado aktualumą, nes prasidėjo skaitmeninis amžius.
1976 m. pradėjo studijuoti vaizduojamąjį meną Sint Lukaso meno mokykloje Briuselyje. Būdamas 19 metų dirbo apsaugininku vienoje Europos geležinkelių bendrovėje ir Budapešte pamatė El Greco paveikslus, kurie jaunuoliui padarė didžiulį įspūdį.
Studijavo vaizduojamąjį meną Aukštojoje nacionalinėje vizualiojo meno mokykloje Briuselyje ir Dailės akademijoje Antverpene. 1982 m. nutraukė tapybos studijas ir pradėjo studijuoti meno istoriją Vrije universitete Briuselyje (1982–1986 m.).
Menininkas tapo naudodamas kino filmų, televizijos ar spaudos vaizdus, kartais – savo fotografijas ar piešinius. Jį domina žmonių santykis su istorija ir jų sugebėjimas tą istoriją ignoruoti. Dažnai L.Tuymansas permąsto Antrojo pasaulinio karo įvykius, gėrio ir blogio sąvokas.
2001 m. L.Tuymansas atstovavo Belgijai Venecijos bienalėje. Yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – Tarptautinio šiuolaikinės tapybos kongreso (ICOCEP) Garbės medalį (2019 m.), „Coutts Contemporary Art Foundation“ apdovanojimą Ciuriche (2000 m.), Flandrijos kultūros apdovanojimą (1993 m.).
L.Tuymanso kūriniai meno aukcionuose parduodami už solidžias sumas. Jis jungiasi ir prie labdaringos akcijos „Solidarity Print Sale“, kuri kviečia visų šalių menininkus paremti organizaciją „Artist At Risk“, padedančią kūrėjams Ukrainoje.
