Prienų rajone, Antakalnyje, gimęs tapytojas 1967 metais baigęs tapybos studijas, kartu su Algimantu Jonu Kuru, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda aštuntojo dešimtmečio pradžioje susibūrė į neformalią „Ketverto“ grupuotę.
Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, jų pastangomis ne tik toliau puoselėta tapybos kalba, bet ir įtvirtinti nauji, lig šio neeksploatuoti kasdieniški motyvai, siužetai, temos.
Pranešime nurodoma, jog K. Dereškevičiaus tapybinis naratyvas – kritiškai reflektuota sovietinė buitis.
„Savo idėjinėmis nuostatomis menininkas orientavosi į pasaulinius dailės procesus, visų pirma – pop meną“, – rašoma jame.
Pasak menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, K. Dereškevičiaus žvilgsnis visada turėjo vujarizmo.
„Jo stebimos moterys nevalingai pakliūna į kiek komiškas situacijas: užsnūsta viešajame transporte, nerangiai ropščiasi iš „Moskvičiaus“, valgo dešrelę. Tokie vaizdai gali būti ir lengvai erotiški – dailininko akis nukrypsta į iškirptę ar kojas. Kai kada pačių moterų, pavyzdžiui besiilsinčios ant žolės ar išlipančios iš traukinio, matyti tik kojos, kurios turi charakterizuoti personažą“, – rašė menotyrininkė. – Niekas nepagražinta – nei vieta, nei herojai, nei jų veikla. Dereškevičiui pavyksta šiuose žanriniuose paveiksluose sukurti socialinio gyvenimo studiją ir suteikti jai stiprią emocinę išraišką“.
K. Dereškevičius Vilniaus dailės akademijoje yra ėjęs Vaizduojamosios dailės fakulteto dekano, studijų prorektoriaus pareigas.
