Pakeliui į prestižinę Prahos kvadrienalę: apie ką svajoja scenografai

Kaip yra pristatoma ir pozicionuojama Lietuvos scenografija Prahos kvadrienalės kontekste? Kokius turime lūkesčius ir poreikius, galvodami apie dalyvavimą pasaulinės svarbos tarptautiniuose renginiuose? Šie klausimai paskatino scenos menų bendruomenę gegužės 10 d. susiburti Vilniaus teatre „Lėlė“ pokalbiui tema „Kaip scenografams gyventi geriau?“.

Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Parodos TEATRO NAVIGACIJA.KAS TEN ekspozicija.<br>Giedriaus Akelio nuotr. 
Iš kairės – Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, Neringa Keršulytė, Birutė Ukrinaitė.
Iš kairės – Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, Neringa Keršulytė, Birutė Ukrinaitė.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 17, 2023, 11:19 AM

Scenos menų kritikės Kristinos Steiblytės moderuotoje diskusijoje dalyvavo menotyrininkė, Lietuvos paviljono Prahos kvadrienalėje meno vadovė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir scenografės Neringa Keršulytė bei Birutė Ukrinaitė.

Vaizdo aktualizavimas teatre

Ne vieną dešimtmetį pripažįstame vizualiąją kultūrą, prie kurios prisideda ir performatyvieji menai, suburiantys visas meno sritis. Tad šiame kontekste teatro dailininkas tampa viena svarbiausių figūrų. Bet kaip jaučiasi patys scenografai Lietuvos teatro lauke? Ar scenografas yra vienas pagrindinių teatro kūrėjų?

„Spektaklis yra labai sudėtingas organizmas ir ta pozicijų svarba pasiskirsto skirtingai. Bet žiūrint iš perspektyvos, man atrodo, kad dailininko dalyvavimas duoda beveik 100% geresnį rezultatą. Yra įvairių pavyzdžių, kai scenografiją kuria ir patys režisieriai ar aktoriai. Tuomet spektaklio dėmenys ima maišytis. Matyt, yra tam tikrų specialybinių niuansų, kuriems reikia dailininko mąstymo ir akies“, – sakė Neringa Keršulytė. 

Atvėrus sceną žiūrovams, jie pirmiausia pamato čia sukurtą vaizdą. Kiekvienas, laukdamas kol prasidės veiksmas ir analizuodamas scenovaizdį, kuria savo prasmes. Vertindama šiuolaikinius teatro procesus, menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė teigia, kad norisi aktualizuoti vaizdą, į jį žiūrėti ir jį vertinti kaip personažą, savarankišką veikėją.

Paklausus teatralo, kuriai sričiai jis priskirtų scenografą, jis nustebęs atsakytų, kad tai yra teatro žmogus. Tuo tarpu vizualiųjų menų atstovai į scenografą žvelgia kaip į dailininkų bendruomenės narį. Galiausiai scenografai atsiduria tarpinėje, ribinėje padėtyje. Išsilavinimą įgiję Vilniaus dailės akademijoje, scenografai su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ugdomais būsimais teatro profesionalais turi galimybių susipažinti dar studijų laikotarpiu, tačiau bendros užduotys atliekamos itin retai, šių abiejų meno mokyklų studijų programose nėra numatyta bendra veikla. Tai būtų galima įvardinti kaip vieną svarbiausių problemų. 

„Scenografija yra visų vizualaus meno sričių jungtis scenos erdvėje. Tai yra tema ir idėjomis tarpusavyje susijęs menas, kuris jau seniai nėra iliustruojantis tekstą ar atliekantis fono vaidmenį spektaklyje. Kostiumo dailininkas ir scenografas kuria visą daiktinį, materialųjį spektaklio pasaulį, kuris praturtinamas ir praplečiamas šviesomis ir vaizdo projekcijomis. Pastaruoju metu skirtingas scenografijos sritis valdo skirtingi dailininkai, todėl labai svarbus jų komandinis darbas, vienas bendras vaizdo pateikimo vardiklis, kurį ne visada pavyksta pasiekti dėl skirtingo išsilavinimo, teksto, bendro teatro ir stiliaus suvokimo skirtumų. Tai dar viena svarbi problema scenografijoje“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė. 

Spektaklio scenografija – kaip parodos ekspozicija

Birželio 8–18 d. vyksiančioje Prahos kvadrienalėje Lietuvos nacionaliniame paviljone pristatoma šešių scenografių – Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės –  kūrybos apžvalga. Daugeliui scenografija siejasi su veiksmu scenoje ir atrodo, kad ją pristatant kitoje erdvėje ji, kaip meno kūrinys, yra apvagiama. Tad kaip ją galima pamatyti ir vertinti kitoje, ne teatrinėje erdvėje?

„Scenografija yra erdvės menas, turintis labai daug galimybių reikštis. Ją pristatant parodoje ar kitoje erdvėje, ji suskamba visiškai kitaip, atsiveria naujas veiksmas, – sakė R. Bitinaitė-Širvinskienė. – Parodinėje erdvėje dailininkas turi visai kitaip komponuoti net ir tuos pačius scenoje pritaikytus objektus, nes čia ima veikti ir žiūrovas – jis gali atidaryti duris, ieškoti spynelių ir raktelių, o gal ir pro kokius nors žiūronus pasižiūrėti, matyti objektą iš visų pusių, jį liesti, ko niekada negali padaryti spektaklyje.“ Pateikdama pavyzdį, ji prisimena Renatos Valčik instaliaciją scenografijos parodoje „Navicagija“, kur autorė naudojo spektaklių „Apie baimes“ ir „Hamletas“ rekvizitus kaip savarankiškus objektus. Ši paroda buvo tarsi pirmoji dalyvavimo Prahos kvadrienalėje repeticija. Antroji – taip pat LDS galerijoje „Arka“ organizuota paroda „Teatro navigacija. Kas ten“, kuria buvo pristatoma Lietuvos paviljono idėja bei šalį atstovausiančios Lietuvos teatro dailininkės.  

Lietuvos nacionalinio paviljono ekspozicijos Prahoje centre – ant smėlio pastatyti krikštai veidrodiniu fasadu. Lankytojui bus suteikiama galimybė įsilieti į ekspoziciją ir suvokti save kaip scenografijos dalį – atsispindint veidrodyje, įspaudžiant pėdsaką smėlyje. Taip žiūrovas bus skatinamas papildyti dailininko sukurtą reginį, tapti savotišku jo bendrakūrėju. Tai būtų galima įvardinti kaip šiuolaikinio teatro ir parodų siekiamybę. 

„Kiekvieną kartą Prahos kvadrienalė pasiūlo naują koncepciją, kurios turime laikytis. Norėjosi įjungti kuo daugiau scenografų ir laikytis Prahos kvadrienalės padiktuotų temų ir idėjų – norisi ne tik parodyti, ką turime reikšmingo mūsų scenografijoje, bet ir pristatyti tai, ko kvadrienalė tikisi iš mūsų. Bet taip pat svarbu, kad ir patys scenografai pasijaustų esantys reikšmingi“, – kalbėjo R. Bitinaitė-Širvinskienė.

Šių metų ekspozicijoje kūrybą pristatančios menininkės teigia, kad Prahos kvadrienalė yra ypatingai svarbi ir auginanti paroda, kurios pilnavertiška dalimi norisi būti. O kartu tai – ir galimybė susiburti kolegoms dailininkams.  

„Mes ypatingai retai susitinkame, o dabar susibūrėme bendram objektui – scenografai kūrė scenografiją savo scenografijos eksponavimui. Visas pasiruošimo procesas buvo ypatingai žmogiškas ir šiltas, o bendravimas – labai žavus ir artimas“, – sakė Birutė Ukrinaitė.

Santykis su šviesos dailininku

Šiųmetėje Prahos kvadrienalėje pristatoma daugiau nei 250 meno kūrinių, pradedant scenografiniais modeliais, multisensorinėmis instaliacijomis, sceniniais artefaktais ir kostiumais, interaktyviais ir prie vietos pritaikomais spektakliais ir baigiant spektaklių architektūros ar erdvės konceptais. Tai teatro dailę plačiąja prasme pristatantis renginys, tad įdomu, ar jame būtų erdvės ir kitam vizualiųjų menų atstovo – šviesos dailininko kūrybos pristatymui? 

„Šviesa keičia net ir erdvės apimtis. Prahos kvadrienalėje šviesų dailininkas galėtų tapti vienos scenografijos kūrėju tik tuomet, jeigu jam būtų išskiriama atskira uždara erdvė. Šių metų kvadrienalėje visos ekspozicijos bus komponuojamos viena šalia kitos, neribojamos sienų, bus kuriamas vienos didžiulės scenografijos įspūdis, tad šviesų dizainui sudėtinga būtų įsikomponuoti, tačiau tokia išvada tik teorinė, tai pasimatys pačioje parodoje“, – pasakoja R. Bitinaitė-Širvinskienė. B. Ukrinaitė pratęsia jos mintį sakydama, kad Prahos kvadrienalės istorijoje buvo įgyvendintas atskiras paviljonas šviesų ir lazerių šou pristatymui. 

Šviesų dailininko ir scenografo santykis – dar viena aptarimo verta tema. Neretai susiduriama su skirtingais požiūriais į šių profesijų atstovų bendradarbiavimą. Ar jie yra lygiaverčiai kūrėjai, ar šviesos dailės kūrėjai tiesiog aptarnauja scenografus?

„Tai, ką matai scenoje, yra neatskiriama, tai nesidalina į scenografiją, kostiumus ar šviesą. Kai dirbi su šviesos dailininku, jis turi būti tavo dešinioji ranka ar bendraautorius – nesvarbu, kaip pavadinsi. Labiau akcentuočiau bendradarbiavimą ir vieningą interesą. Juk iš esmės kuriame tą patį, tik skirtingomis priemonėmis“, – sako N. Keršulytė. 

Pasak B.Ukrinaitės, ji niekada nepradeda kurti spektaklio eskizo dar nežinodama, iš kurios pusės objektui bus suteikiama šviesa: „Aš esu iš tos kartos, kurios akademijoje nemokė šviesos. Atrodo, kad turėtume savaime ją suprasti. Į teatrą visi sugužėjome kaip savamoksliai ir šviesą patys matėme intuityviai. Per daugelį metų pradedi žinoti, ko nori. Jei darbo procese atrandi šviesos dailininką, jis tau atveria tiek naujų erdvių, kurių pats nesugebėtum sumodeliuoti ir pristatyti žiūrovui. Tas atradimas yra labai didelis. Neįsivaizduoju, kaip galima savo kūrinį ar kostiumą pateikti nematant, kaip jis šviečia erdvėje. Šviesų dailininkas yra dešinioji ranka.“

Dabartis ir ateitis

Kalbėdama apie stipriausias šiuolaikinės scenografijos puses, dailininkė N. Keršulytė pabrėžia, kad labai smagu matyti ją tokią įvairialypę ir daugiasluoksnę: „Labai žavu, kiek daug yra krypčių ir galimybių, kur kiekvienas gali save atrasti, o iš to gimsta labai daug įvairių kūrinių“. Jai antrina ir B. Ukrinaitė sakydama, kad atsiveriančios naujos erdvės padeda išsilaisvinti iš rėmų, į scenografiją pažvelgti nauju žvilgsniu.

R. Bitinaitė-Širvinskienė pabrėžia, kad labai svarbu yra tai, kad šiandienis teatras tolsta nuo hierarchijos – atsiranda vis daugiau jaunų režisierių, kurie daug laisviau žiūri į medžiagos pasirinkimą ir darbą su ja, spektakliuose juntamos ir stiprios bendrakūrybos intensijos. Vis dėlto, ji akcentuoja, kad labai pasigenda scenografų drąsos žengti į autorinio dailininko pasaulį:  „Nors matome, kaip kartais suklumpa net ir didieji meistrai, nereikia užsidaryti. Mūsų teatre yra dailininkai, kurie patys kuria tekstus, ne vienas dailininkas yra pastatęs ir spektaklius.  Man gaila, kad nesusiformuoja dailininko teatro tradicija.

Aptariant problemas, su kuriomis susiduria teatro dailininkai, iškeliami įprasti niuansai – riboti biudžetai, įtempti terminai ir tam tikri gamybiniai apribojimai. 

O kaipgi su scenografų svajonėmis? Kaip atrodytų idealus scenografo gyvenimas?  „Toks, koks jis yra dabar“, – atsako B. Ukrinaitė.  Jos mintį palaiko ir N. Keršulytė: „Viskas galėtų būti taip pat pilnavertiškai, kaip yra dabar. Norisi to kūrybinio  intensyvumo, jame būti ir kurti, o tą teatro pasaulis ir suteikia.“

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.