Fotografija leidžia sukurti ypatingą fotografo, o tuo pačiu ir žiūrovo santykį su miestu.
Viena vertus, ji skatina stebėti ir suteikia galimybę tiksliai fiksuoti urbanistinę aplinką ir toje aplinkoje vykstantį gyvenimą. Kita vertus, fotografas, klajodamas po miestą, įamžina ne tik matomos realybės fragmentus, bet ir savo patirtis, intuityviai kolekcionuoja asmeniniais išgyvenimais, prisminimais ir ateities nuojatomis paženklintus vaizdus.
Fotografo klajonių mieste nevaržo kasdienybės maršutai ir racionalūs tikslai, jis lieka atviras atsitiktinumui ir jautrus nenuspėjamiems, keistiems, bet prasmingiems realybės fragmentų deriniams. Tokiai miesto fotografijos krypčiai priklauso ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės darbai. Žvalgantis po Lietuvos miestus ir miestelius, autorei svarbios asmeninės įžvalgos, leidžiančios sujungti fotografijos dokumentiškumą ir subjektyvius pačios fotografės pajautimus išraiškingos formos atvaizduose.
Ypač prasminga tai tampa, kai Marija Šileikaitė-Čičirkienė įamžina miesto, kuriame gyvena – Panevėžio – vaizdus. Ko gero, su šiuo miestu susijusios autorės patirtys ir prisiminimai lemia įspūdį, kad žvelgiama tarsi iš vidaus į išorę, jog tikrovė matoma tartum pro fotografės vidinio pasaulio langą, kuris keičia ir nuspalvina neretai pilką ir nuobodžią miesto aplinką.
Tokio žvilgsnio vaizdine metafora galėtų būti fotografija, kurioje vaikas pro langą žiūri į monotonišką, iki pat horizonto besitęsiantį daugiabučių namų kvartalą.
Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas
II-V 12.00–18.00, VI 12.00–16.00
Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
