Romualdas Požerskis: „Sena lietuviška fotografija kvepėjo pienu, medumi, naminuke, krauju, sperma, žole, šienu“

Naujausioje savo darbų parodoje fotografijos meistras Romualdas Požerskis kalba apie desocializuotą, dehumanizuotą meną ir savigarbą prarandančią politiką. Kiek tai aktualu besikeičiančiam Kaunui?

R.Požerskis: „Dabartinis žmogus nustoja matyti aplinką, nebegeba apibendrinti į jį plūstančios informacijos kiekio.“<br>R.Vilkelio nuotr.
R.Požerskis: „Dabartinis žmogus nustoja matyti aplinką, nebegeba apibendrinti į jį plūstančios informacijos kiekio.“<br>R.Vilkelio nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 17, 2024, 1:39 PM, atnaujinta May 20, 2024, 10:52 AM

Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ veikia VDU Menų fakulteto profesoriaus R.Požerskio paroda „Triukšmai ir šiukšlės“.

Fotomenininkas parodoje bando parodyti, kaip agresyvių medijų ir menininkų kūrinių „triukšmai“ bei „šiukšlės“ keičia mūsų visuomenės vertybių suvokimą, silpnina žmonių tarpusavio ryšius, ištrina ribas tarp to, kas tikra, o to, kas dirbtina.

– Pristatydamas savo parodą sakėte, kad triukšmai sukelia atminties trūkinėjimą, loginio suvokimo trikdžius, trukdo susikaupti. Kaip šis triukšmas keičia šiuolaikinį žmogų, ar daug tokio „triukšmo“ fiksuojate Kaune? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Požerskio.

– Prieš 40–50 metų moksleiviai, susidūrę su pirmosios meilės jausmu, rašė eiles, o šiandien to nebeliko. Dabar neberašoma, dabar fotografuojama. Sekundę pažiūrima į atvaizdą ir jis keliauja į užmarštį.

Dabartinis žmogus vis labiau praranda pagrindą po kojomis, jis nustoja matyti aplinką, nebegeba apibendrinti į jį plūstančios informacijos kiekio, jis nebežino, kur pats yra. Žmogus geba tik priimi informaciją ir ją pamiršti. Tai nuolatinis srautas, kaip smėlis, dulkės. Tai netvaru, nes mes nebegalvojame, nebeanalizuojame. Mes tampame labai pažeidžiami.

– Mes ir esame priklausomi nuo šio triukšmo?

– Dabar jaunam žmogui didžiausia tragedija, jei jis pateks į teatro spektaklį, kur teks porai valandų išjungti telefoną. Tai priklausomybė, kurios nenorima pripažinti, tai tolygu alkoholiui, rūkymui. Net ėjimas į politiką yra tam tikra priklausomybė, žmonės keičia partijas, kad tik patektų į valdžią.

Mes nuolat esame triukšmo – vizualinio, garsinio, medijų, politinio – sraute. Mes nuolat esame veikiami įvairių žinių, kartais jos yra ir melagingos.

Dirbdamas pasiklausau ukrainiečių pokalbių su paprastais rusų žmonėmis. Jie tarsi iš kito pasaulio, kuriame buvo užtvindyti kitokio triukšmo, kuris jų mąstymą paveikė negrįžtamai. Tiems žmonėms yra normalu sunaikinti kitas teritorijas, tautas, tai sunku suvokti.

– Bet ir Kaune gyvena daug žmonių, kurie nemato problemos, kad miesto valdžioje – politikai, kurie dvejus metus valdė verslą šalyje agresorėje?

– Mes labai mėgstame kritikuoti valdžią, bet iš tiesų ją patys ir išrenkame. Mes visi esame Lietuvos istorija, o politikai yra mūsų pačių atspindys. Dažnai politikai veikia pagal principą, kad tikslas pateisina priemones.

Pirmiausia sunaikinami konkurentai, savireklamai nuperkamos medijos. Sunku atsirasti konkurencijai, kai mokesčių mokėtojų pinigai skiriami dideliam teigiamos informacijos srautui nupirkti. O iš tiesų juk visa Lietuva tvarkosi, kai važiuojame per mažus miestelius, matome, kaip gražiai viskas sutvarkyta, Kaunas – jokia išimtis.

– Ar daug pastebite Kaune vizualinio triukšmo?

– Džiugina, kad mieste priimti įstatymai gerokai išvalė Kauną nuo reklamos triukšmo. Anksčiau centre buvo labai daug reklaminių lentų, pro kurias akliesiems būdavo sunku praeiti, – teko ne kartą tai fotografuoti. Dabar už jas reikia mokėti, todėl jų beveik nebeliko.

Tad Kaune tikrai atsirado daugiau vizualinės švaros. Pakanka palyginti su Lenkija, kur vos kirtus sieną iškart tave pasitinka reklaminiai stendai, nepabijosiu tų skelbimų „parduodu skardą, baldus ir kt.“ pavadinti vizualinėmis šiukšlėmis.

Tiesa, man trūksta anksčiau Senamiestyje buvusių afišų stendų, kur buvo reklamuojami renginiai, spektakliai, parodos. Tai teikė Senamiesčiui savitumo. Kaip ir telefonų būdelės, kurias galbūt buvo galima pritaikyti kitai paskirčiai, pavyzdžiui, pasakoti telefonu Kauno istorijas. Tačiau, suprantama, tas būdeles reikėtų prižiūrėti, paprasčiau viską nugriauti.

– Kauno senamiestį fotografuojate beveik pusę šimto metų, čia gyvenate. Ar džiugina pokyčiai?

– Senamiesčio man gaila, nes neliko senųjų gyventojų. Kai pradėjau fotografuoti, Senamiestis irgi buvo tvarkomas, įvedamos požeminės šiluminės trasos, o kol restauruodavo namus, laikinai iškeldavo gyventojus į kitas vietas. Taip jau nutiko, kad paprastai senieji gyventojai jau negrįždavo, o į jų vietą atsikėlė nauji žmonės. Tad nebeliko senųjų gyventojų, kurie bendraudavo kiemuose, turėjo savo istorijas, vienas kitą pažinojo.

Senamiesčio kiemuose būdavo pilna šunų, kačių, žaisdavo vaikai, džiūvo skalbiniai. Dabar to nebeliko, visi kiemai uždari, privatūs. Bet visuose didžiuosiuose miestuose taip nutinka. Anksčiau sakydavau, kad neturiu ką fotografuoti Šveicarijoje, nes man ten per tvarkinga. Dabar tą patį galiu pasakyti apie Kauną. Kai viskas per gražu, viskas tvarkinga, nebeįdomu.

– Tačiau daugeliui žmonių estetiška, tvarkinga aplinka susijusi su gerove.

– Perdėta estetika yra nemaloni, ji vargina. Kaip pernelyg sterilūs namai, viešbučio interjeras. Užeini – gražu, bet jame nėra gyvenimo, viskas laikina. Reikia tikro gyvenimo triukšmo, jis yra teigiamas.

Fotografijai man svarbūs du dalykai – fonas, kur veiksmas vyksta, ir aktoriai, kurie tame fone gyvena – bendrauja, kalbasi, valgo, meldžiasi, dirba. Kai nebelieka žmonių, tik turistai, aš nebegaliu fotografuoti, tai nebetikra.

– Tačiau šiame amžiuje žmonės elgiasi visiškai atvirkščiai, jie kaip tik ieško kuo gražesnio vaizdo, naudoja nuotraukoms įvairius filtrus, bando nuolat viską pagražinti.

– Atsirado labai daug galimybių sukurti vaizdus nesigilinant į tikrą gyvenimą – būtent tai ir vadinu triukšmu. Jei lyginsime senąją Lietuvos fotografiją, pastebėsime, kad dabarties fotografijoje dingo kvapas. Sena lietuviška fotografija kvepėjo pienu, medumi, naminuke, krauju, sperma, žole, šienu... Joje buvo daug aistros. Apskritai mene to lieka vis mažiau.

Nebelieka pojūčio, kas yra gimimas, aistra, mirtis, kaip būdavo žiūrint E.Nekrošiaus spektaklius – iki vidinio virpulio, drebėjimo, tarsi giltinė visai šalia.

Dabar daug cirko, pramogos. Tai ne tas gyvenimas, kai matai ukrainietį, stovintį su ginklu rankoje – vieną prieš tanką.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.