Geto kankinys, kūręs ir Paryžiuje, ir Romoje: „Paryžius man suteikė meninės laisvės pojūtį“

„Paryžius. Kai buvau mažas berniukas, dažnai girdėdavau sakant: „O, Paryžius, Paryžius...“ Senelis Chaimas šnabždėdavo šį pavadinimą. Nostalgiškai. Taip jis ir įstrigo man atminty“, – kalbėjo JAV gyvenantis dailininkas Samuelis Bakas.

Profesionaliu dailininku tapęs Samuelis Bakas savo dirbtuvėje.<br>S,Bako muziejaus archyvo nuotr.
Profesionaliu dailininku tapęs Samuelis Bakas savo dirbtuvėje.<br>S,Bako muziejaus archyvo nuotr.
Samuelio Bako paveikslas.<br>M.Žičiaus nuotr.
Samuelio Bako paveikslas.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Eglės Ridikaitės kūrinys.<br>M.Žičiaus nuotr.
Eglės Ridikaitės kūrinys.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Parodos atidarymo akimirkos.<br>M.Žičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Samuelio Bako muziejaus inf.

Jun 23, 2024, 6:35 PM, atnaujinta Jun 23, 2024, 6:40 PM

Samuelio Bako muziejuje atidaryta reikšmingiausia šių metų paroda „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965“ / Eglė Ridikaitė „Atidengimai“.

Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažiau žinomas S.Bako kūrybos tarpsnis – jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje. Pats dailininkas juos apibūdina kaip tobulo potėpio ir savojo stiliaus paieškų laiką.

Vestone šalia Bostono kuriantis dailininkas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui padovanojo didelį kraitį savo darbų, kurių trečdalis sukurti Paryžiuje ir Romoje. Simboliška, kad didžiulė siunta – 159 kūriniai – Lietuvą pasiekė pirmą 2024-ųjų dieną tarsi S.Bako naujametinė dovana. Jai atgabenti lėšų skyrė Vyriausybės kanceliarija.

Parodos kuratorė – menotyrininkė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai – Aleksandra Jacovskytė, Gintaras Znamierovskis („Interse“).

Laisvės pojūtis Paryžiuje

Į Paryžių, to meto menininkų sostinę, 23 metų Samuelis atvyko 1956 metais.

„Buvau laisvas, baigęs perdėm ilgą tarnybą kariuomenėje, metus turiningai praleidęs Bezalelio dailės mokykloje. Tačiau troškau daug derlingesnės aplinkos. Paryžius man suteikė meninės laisvės pojūtį. Picasso, Miro, Maxas Ernstas, Poliakovas, de Staelis, Dubuffet ir daugybė kitų paskatino atsigręžti į save. Koks iššūkis! Kaip galėčiau jiems atsakyti įvaldyta meno kalba?

Kokia buvo mano kalba? Ieškant jos į paviršių iškilo įvairūs vaizduotės sluoksniai“, – prisiminė parodos autorius.

Paryžiuje jis pasinėrė į studijas Dailės mokykloje („Ecole des Beaux-Arts“). Savo antra aukštąja mokykla S.Bakas vadina nesuskaičiuojamus Paryžiaus muziejus (pirmiausia Luvrą) ir galerijas, kur sėmėsi įkvėpimo, sekė naujausias tendencijas, augo kaip asmenybė ir menininkas.

Nemieganti bendruomenė

Studijų metais dailininkas sutiko ir būsimą žmoną, žydų kilmės italę Annalisą Cantoni. 1959 metais juodu įsikūrė Italijoje, Monterozio kaime netoli Romos, o vėliau ir pačioje sostinėje. S.Bako kūriniais susidomėjo postmodernistinį meną pristatanti garsi Roberto Schneiderio galerija.

„Gyvendamas gana patogiai, tarp Romos centro ir senovinės sodybos, netrukus užmezgiau šiltus ryšius ir tapau niekada nemiegančios užsieniečių ir vietinių gyventojų bendruomenės dalimi. Gyvenimas Romoje man davė daug naudos ir pasitenkinimo.

Nuo tos dienos, kai su mama išlindome iš slėptuvės į dūmuose skendintį ir smarkiai subombarduotą Vilnių, kurį paliko besitraukiantys naciai, praėjo 20 metų.

Turėjau ką papasakoti. Tam reikėjo kalbos, kuri leistų kalbėti man pažįstamu būdu. Norėjau būti suprastas, patraukti žiūrovus ir jų neišgąsdinti. Turėjau kalbėti metaforiškai, netiesiogiai, įtaigiai. Turėjau susikurti tikrovės, kuri nebuvo tikra, iliuzijas“, – prisiminė S.Bakas.

Geto vunderkindas

Pirmą piešinių parodą Samuelis atidarė Vilniaus gete būdamas vos devynerių. Į ją berniuką pakvietė garsūs rašytojai Avramas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į jo talentą.

Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.

Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Benediktinių vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė Paneriuose, kai iki geto išvadavimo buvo likusios kelios dienos.

Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio Valstybę S.Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelio meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė dailės mokyklą, 1959 metais persikėlė gyventi į Romą.

Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė savo gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone.

Čia gyvena ir kuria iki šiol.

Tai, kas pamiršta

Mokydamasis ir kurdamas didžiosiose Europos sostinėse menininkas nepamiršo ir Vilniaus: gimtajame mieste išgyventa trauminė patirtis tapo viena esminių temų to meto kūryboje.

Vilniaus temą papildo ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatės E.Ridikaitės du didelio formato kūriniai – Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvos (pirties) grindų atodangos.

„Būtent menine kūryba „atidengiame“ ribas tarp praeities ir dabarties. Visa yra tikra, ką perkelia mūsų kūrybinė jėga, sąmonė“, – pasakojo vyriausioji Samuelio Bako muziejaus kuratorė I.Šadzevičienė.

Drobes dailininkė sukūrė savo laikinoje studijoje, kuri buvo įrengta vaikų darželyje, sovietmečiu iškilusiame virš Didžiosios sinagogos griuvėsių. Šalia pastato tebetęsiami archeologiniai kasinėjimai.

Kokios buvo Didžiosios sinagogos grindys? Kaip mirgėjo mikvos plytelės, užlietos švaraus apsiprausimo vandens? E.Ridikaitė savo drobėse milimetras po milimetro atkartoja archeologų atkastas ir vėl paslėptas grindis, tarsi nuvalydama šimtmečių dulkes, į paviršių iškeldama tai, kas pamiršta.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.