D.Matulaitė gimė 1942 metų lapkričio 25 dieną Jukniškėse. 1969 metais baigė Lietuvos dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija, VDA). 1970–1986 metais buvo Vilniaus vaikų dailės mokyklos mokytoja, 1988–2008 metais dėstė VDA. Nuo 1972 metų dalyvavo tarptautinėse parodose, skulptūros simpoziumuose.
Iš granito, bronzos, medžio, terakotos sukūrė dekoratyvinių skulptūrų, paminklų, smulkiųjų formų skulptūrų, skulptūrinių portretų, fontanų, antkapinių paminklų, medalių. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, užsienio šalių muziejai. Režisierius Algirdas Tarvydas 2012 m. apie D.Matulaitę sukūrė dokumentinį filmą „Kūrybos mįslė“, 2014 m. išleista knyga „Dalia Matulaitė“, kurioje publikuojami jos piešiniai, skulptūrų nuotraukos, jos autentiškos mintys, kūrinių komentarai, nuotraukos iš asmeninio archyvo.
Kaip pabrėžė nekrologe R.Rachlevičiūtė, D.Matulaitės kartoje moteris skulptorė buvo retenybė, o ji nusitaikė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, dirbo su ugniasrove, perforatoriumi, liejo bronzą. Skulptorė visada rinkosi stambų kalibrą ir temų prasme: jeigu moteris – tai „Neringa“ (1973–1983 m., Klaipėdoje, h 500 cm), jeigu animalistinė plastika – tai stumbras (1969–1979 m., „Stumbras“ Kauno Ąžuolyno parke, h 380 cm).
D.Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys: nedaug kas yra sukūręs ir įkurdinęs viešose erdvėse tiek skulptūrų įvairiuose Lietuvos regionuose: „Vyturys“ (1979 m., Druskininkų bažnyčios aikštėje); „Pusiausvyra“ (1983 m., Palangoje); paminklas žemaičių dūnininkų genčiai (2006–2007 m., Medvėgalio archeologiniame komplekse, Šilutės rajone); „Baltų saulės takas. Ugnies altorius“ (2012 m., Medininkuose); „Pelėda“, „Žvorūna“ ir „Perkūnas ir Patolas“ (visos trys – 2014 m., Sirvėtos regioniniame parke, Švenčionių rajone) ir kiti.
Trys granitinės D.Matulaitės skulptūros: „Lietaus debesis“ (1978 m.), „Klajojantis ežeras“ (1979 m.), „Dvylika brolių“ (1984 m.) yra įsikūrę M.Mažvydo skulptūrų parke Klaipėdoje.
Skulptorė, kaip tautinės, valstybinės atminties puoselėtoja, mums primena Plungėje M.K.Čiurlionio buvimą – „Sakmė. Karaliai“ (2018 m.), Druskininkuose – Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę „Karūnos“ (2010–2011 m.), Priekulėje – Šventvakarių Ėvę – paminklas rašytojai Ievai Simonaitytei (1985–1997 m.), o Vilniuje – Sofiją Pšibiliauskienę ir Mariją Lastauskienę – paminklas seserims Ivanauskaitėms (1988–1995 m.) ir skulptūra „Gražina“ (1973–2000 m.) LR Seimo vidiniame kieme.
Skulptorės kūriniai pasižymi ne tik išskirtine menine raiška, bet ir valstybine svarba. Vien ko vertas prieš dešimtmetį Budapešte jos sukurtas monumentas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai (2013 m., mecenatas – šviesaus atminimo Saulius Karosas). Tokioje svarbioje Budos vietoje majestotiškai sėdi kone 3 metrų aukščio karališkoji pora – tarsi senovės Egipto ir baltų dievai. Jų statika, rimtis, heraldikos ženklai byloja apie amžinąsias vertybes, kertinius istorijos ženklus ir Lietuvos valstybingumą.
Pastatyti skulptūrą viešoje vietoje – tai ištvermės, kantrybės, valios išmėginimas. Paminklo aušrininkams „Aušra“ (1985–2003 m., Šiauliuose) realizavimas užtruko beveik dvidešimt metų. Kaune „Stumbro“ užsakymas buvo atšauktas keturis kartus ir tris kartus pakeista jo vieta.
Taip ir gyveno visą gyvenimą skulptorė mėgindama užbaigti kūrinius, nes vis atsirasdavo, regis, neįveikiamų smegduobių jų realizavimo kelyje. Menininkė atkakliai kliūtis įveikdavo ir gyveno tykiame kūrybos džiaugsme, matydama, kaip jos meno gyvastis įsikuria įvairiose Lietuvos, ir ne tik jos, viešose erdvėse.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laikė krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje.
D.Matulaitė – ryžtinga, valinga meninėje kūryboje, nors ji byloja moters balsu, o jos kalba ir mintys išreikštos raštu – poetiškos ir inteligentiškos. Kalto kirtis akmenyje – valingas ir aptakus vienu metu, atpažįstamas. Išvydus D.Matulaitės lietuvių liaudies skulptūrų piešinius galima atsidūsėti, kad vis dar įmanoma savaip atskleisti nepakartojamą lietuvių liaudies skulptūrų grožį.
Tokio meninio lygio lietuvių liaudies skulptūrų piešinių sukūrė nedaug kas. Šnekamojoje kalboje dažnai ištariame – „dievukai“, o D.Matulaitės plastikoje mes regime DIEVUS: rūstumas, išdidus atsainumas nuo žemės reikaliukų, savigarba, kančios mastas ir užburianti didybė. O ir medžiagiškumo jausmas savitas – ne trūnijančio medžio, o skambaus vario, bronzos.
Nepamirštamas VDA istorijoje ilgametis profesorės D.Matulaitės pedagoginis indėlis (dėstymas Vaikų dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje), o LDS istorijoje – jos rūpinimasis LDS Skulptūros sekcijos reikalais, paminklų konkursais, jaunųjų skulptorių globa ir atsidavimu LDS visuomeninėje veikloje.
2014 m. D.Matulaitei buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Prof. D.Matulaitę įsiminsime kaip išskirtinę menininkę, o jos kūriniai Lietuvoje ir užsienyje siųs kultūrinę atmintį provokuojančius pranešimus, bylos apie senosios ir dabartinės kultūros sąsajas, pilietinį sąskambį su gimtine ir pasauliu kūryboje.
Atsisveikinimas su D.Matulaite vyks vasario 23 d. 14–18 val. Laidojimo paslaugų cente, Paco g. 4, Vilnius. Vasario 24 d. 15.30–20.30 val. atsisveikinimo su menininke ceremonija bus pratęsta jos kūrybinėse dirbtuvėse/galerijoje V.Grybo g. 38–4. Vasario 25 d. D.Matulaitė jos valia bus palaidota Kelmės kapinėse. Mišios už mirusiąją vyks Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje Kelmėje. Lietuvos dailininkų sąjungos vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą menininkės šeimai, draugams bei visiems ją pažinojusiems.