Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje trečiadienį atidaryta personalinė R.Kriuko paroda „Prabangos sinonimai“ nustebina vos įžengus pro duris. Auksu spindintys beveik trijų metrų ilgio lašai varva nuo sienos, tarsi jie būtų ne iš trapaus stiklo, bet iš gintaru dar nevirtusių sakų.
Pasak parodos kuratorės, menininko žmonos ir bendradarbės Indrės Stulgaitės-Kriukienės, nors autoriaus kūrybą jau seka ir jo unikalų braižą atpažįsta gausus būrys meno gerbėjų, ši paroda turėtų nustebinti ne vieną. Mat R.Kriukas, prieš keletą metų sužavėjęs publiką miglose skendinčiu savo kūriniu „4 dienos Marse“, vis aktyviau išbando instaliacijos žanrą.
„Stiklines skulptūras globoja tapybiniai eksperimentai, lydi fotografija. Parodos ašis – visą ekspozicijos maršrutą žiūrovą atkakliai persekiojantis auksinis elementas, atsiduriantis vis kitose skulptūrinėse situacijose.
Tai vienas iš pastarųjų metų menininko mėgstamų veidrodinių paviršių motyvų, ir prabangos sinonimų“, – pagrindinius parodos akcentus vardijo kuratorė.
– Kodėl nusprendėte prabilti apie prabangą? Ir kaip pavyko išpūsti beveik trijų metrų stiklo lašus? – paklausiau 64 metų Lietuvos meninio stiklo patriarcho R.Kriuko.
– Tie šeši didžiuliai lašai pavadinti „Liūtis“ – kai ne šiaip lyja, o pila kaip iš kibiro. Ilgiausias lašas – 2 metrų ir 73 centimetrų. Kažin ar kas nors Europoje yra daręs tokio ilgio? Teko pūsti iš balkono žemyn. Tuo pat metu vienas kaitina, o kitas jau šaldo. O po to dar teko šlifuoti, tai keturi žmonės laikė, kad nuo vibracijos nesuskiltų.
Kartą meno mugėje „ArtVilnius“ ilgai mano darbus apžiūrinėjusi moteris pasakė, kad turiu būti labai gerai įvaldęs amatą, jei galiu kurti tokius dalykus. Ir iš tiesų jau esu pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kai sudėtinga technologija beveik nebevaržo kūrybos. Tai prabanga daryti, ką noriu.
O prabangos ženklas – auksas, todėl vyraujančios šios parodos spalvos – juoda, auksas ir sidabras. Didžiausią auksinį kūrinį pavadinau „Trys milijonai ir aš“. Pasiskolinau pavadinimą iš Marijono Mikutavičiaus dainos. Ir tuo išskirtiniu „aš“ spindesio apsuptyje gali tapti kiekvienas žiūrovas.
– Aukso statinės, iš kurių kyšo stiklinės žmonių kojos, sufleruoja, kad tas auksas gali būti ir pražūtingas?
– Taip. Tai „Liūnas“, tačiau ne ta pelkė, kurioje įklimpsta kojos. Juk į aukso liūną visi puola stačia galva. Paviršiuje lieka tik ta viena koja, kuria atsispyrė prieš lemiamą šuolį. Toks pamąstymas apie žmones, kurie įkliūva į tas turto ir aukso pinkles.
– Todėl kitą darbą, primenantį skraidančių lėkščių uostą, pavadinote „Pusiausvyra“? Jis paneigia ir tą gandą, kad R.Kriukas nekuria dekoratyvinių lėkščių, nes iš jų sunkiau padaryti skulptūras.
– Labai svarbu gyvenime išlaikyti pusiausvyrą. Parodau ir auksinę. Ir baltą. Ir skaidrią.
Iš tiesų aš kuriu visokius dalykus. Viską, ką tik įmanoma padaryti iš stiklo. Ypač populiari mano skulptūrų-vazų serija. Į jas net galima pamerkti gėlių, nors beveik niekas to nedaro – pasistato kaip interjero akcentą.
Jei reikia, padarau ir lėkštę ar šviestuvą, jų darau tikrai nemažai. Tik nemėgstu tų tradicinių šviestuvų – burbulų. Visai neseniai „Michaelson“ viešbučiui Klaipėdoje, kuris įsikūręs buvusiame grūdų sandėlyje, sukūriau šviestuvus kaip šviečiančius grūdų maišus ant lentynų.
Labai džiaugiuosi, kad pasitaikė toks užsakovas. Sutikti tokį žmogų – irgi prabanga.
– Prabangos ženklas – ir jūsų dalyvavimas prestižinėje Paryžiaus mugėje „Maison & Objet“?
– Kasmet dalyvauju ir mugėje „ArtVilnius“. Žmonės dažnai sako, kad specialiai atėjo pasižiūrėti, ką naujo sukūriau per metus. O Paryžiaus „Maison & Objet“ rodau daugiausia skulptūrines vazas, bet taip pat ir kitus kūrinius, mat ten perka viską. Ten ypač pajunti, kad stiklo kūriniai – prabangos dalykas. Ateina architektas, pusvalandį žiūri, o paskui parodo – tą, tą ir tą. Pasirodo, kad rinkosi interjero elementus savo naujam viešbučiui.
Vienas žmogus mano darbus įsigijo norėdamas papuošti savo pilį. Visuomet prašau, kad atsiųstų nuotraukų, bet retas kuris prisimena. Štai iš Sardinijos salos atsiuntė fotografiją su prierašu, kad mano burę pastatė aukščiausioje savo vilos vietoje. Fotografijoje – mano darbas, o už jo – jūra, tik vilos nematyti.
– O kas tas keistas auksinis beržo kamienas, rodomas ne tik salėje, bet ir fotografijose?
– Tai naujas projektas „Auksinio beržo pavasarinė kelionė pas giminaičius“. Aš pats esu keliautojas, todėl kelionės motyvas man artimas. Ir mano auksinis beržas keliauja būtent pavasarį, kai gamtoje dar nėra gausybės spalvų.
Tik jis vienas toks ryškus tarp juodų-baltų giminaičių.
Tą kelionę man padėjo sukurti profesionalus fotografas Marius Rudžianskas. Kartu pastatėme tą stiklinį beržą tarp jo giminaičių pelkėje. Užfiksavome ir trumpą kovo mėnesio šerkšno akimirką. Išmaišėme Panevėžio, Kupiškio ir Zarasų apylinkes.
Ne taip lengva šitą keliauninką pastatyti. Jis sumontuotas iš kelių stiklo elementų, o jų viduje – metalinis karkasas. O ir pastačius ne taip lengva nufotografuoti, kaip man norėtųsi.
Marius dažnai visą dieną su viena mano skulptūra „žaidžia“. Jis – karininkas, tarnavęs išminuotoju, neįtikėtinai kantrus žmogus.
– Kodėl pasirinkote beržą, o ne kokį ąžuolą ar pušį, kurio siluetą dažnai primena jūsų stiklinės gėlės?
– Lietuvoje jų yra nemažai. Ir patys beržai labai įdomūs. Štai stovi vienišas, o kitur – visas jaunuolynas arba beržas su inkiliukais. Pelkėje stūkso tik kamienai tarsi iš kokio „Juros periodo parko“. Jau keletą metų galvoju apie tokią kelionę, buvau daugelį tų beržų nusižiūrėjęs.
Kita vertus, tai irgi metafora.
Tas keliaujantis beržas gali būti kiekvienas iš mūsų.
– Gal atskleisite ir auksinio stiklo paslaptį? Nuo ko viskas prasideda? Nuo smėlio kokiame nors Anykščių karjere?
– Iš gintarinio stiklo sidabravimo būdu sukuriamas tas auksinis efektas. Šiaip jau stiklo košė verdama iš trijų pagrindinių komponentų – smėlio, potašo ir kreidos. Jei naudosi Anykščių smėlį, bus žalias stiklas, nes jame daug geležies.
Esu naudojęs ir Ukrainos, ir Čekijos, ir Belgijos smėlį. Kiekvienas jų – savitas. Pastaruoju metu perku jau paruoštą bespalvio stiklo įkrovą iš Švedijos, kurioje smėlis praturtintas įvairiais elementais. Spalvas susimaišau pats. Mėgstu žaisti su stiklu, improvizuoju.
Sudėtinga, bet labai smagu.
– Kaip nutiko, kad auksu spindinčios parodos viduryje atsirado keistas šiukšlynas?
– Ši idėja kilo tada, kai su dukra buvau Šri Lankoje. Mes gėrėme gėrimus iš skardinių ir laukėme ekskursijos pradžios. Išgėrę dairėmės, kur būtų galima kultūringai tas skardines išmesti, nes aplink mėtėsi daugybė įvairiausių šiukšlių. Tuomet priėjo vietiniai ir pasakė: „Duokite mums.“ Paėmė skardines ir čia pat, vidury miesto, numetė ant žemės.
Šiek tiek šokiruotas pamaniau: „Po manęs nors ir tvanas.“ Taip ir šią instaliaciją pavadinau. Joje panaudojau ir vieną skardinę, kurią iš tos kelionės parvežiau žmonai, kad paragautų alaus.
Gal keistai nuskambės, bet ir kitos šiukšlės čia – importinės. Šokolado popierėliai – vokiški, čekiški, dar „Coca-Cola“. Norėjau parodyti tą siaubingą visuotinį šiukšlinimą.
– Pasivaikščiojus po parodą nuostabą kelia ne tik darbų įvairovė, autoriaus fantazija, bet ir tai, kiek daug darbų. O juk „Prabangos sinonimai“ – ne retrospektyva, joje – naujausi, kokių dvejų metų kūriniai?
– Tikrai ne retrospektyva. Nors yra kai kurios serijos, kurios pradėtos seniau ir vis papildomos naujais kūriniais.
Išduosiu paslaptį, kad didesnį kūrinį mes darome penkiese. Su ta pačia specialistų brigada aš dirbu jau ketverius metus. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Juk jei padarai vos pusės sekundės klaidą, viską sugadini. Užtenka vieno netikslaus judesio.
Dažnai žmonės stebisi, kai pasakau, kad vienam kūriniui pagaminti prireikia ir kelių savaičių. Mūsų studija „Glasremis“ yra vienintelė įmonė Lietuvoje, kurioje kuriamas, kaip aš sakau, gyvas stiklas. Gyvas – tai lydomas, pučiamas. Vienas žmogus lydo stiklą, kiti specialistai formuoja, po to dar reikia užgrūdinti ir nušlifuoti. Tik tada kūrinys pereina kontrolę – viską apžiūri ir dedi parašą.
Kartais dirbdamas pajauti, kad dar truputis, ir bus peržengta fizinių žmogaus galimybių riba. Būna iš tiesų sunku. Bet akivaizdu, kad aš turiu priklausomybę nuo stiklo, sergu ta liga. Turėjau ir kitokių priklausomybių, kurias pavyko įveikti, o su šita mes su žmona nusprendėme susitaikyti. (Juokiasi.). Vos ką nors užbaigiu, galvoje jau naujos idėjos.