Saudo Arabijos politinis ir kultūros elitas tikisi, kad „Pasaulio Išganytojas“, 2017 m. už rekordinę 450 mln. dolerių sumą parduotas Saudo Arabijos sosto įpėdiniui Mohammedui bin Salmanui, taps ne tik naujojo vaizduojamojo meno muziejaus karalystės sostinėje puošmena, bet ir turizmo plėtros šalyje katalizatoriumi. Tačiau meno istorikai šiuos planus vertina skeptiškai.
Nelemtasis paveikslas „Pasaulio Išganytojas“, tikrai nutapytas XV–XVI a. sandūroje, bet nebūtinai L.da Vinci, jau dvidešimt metų nuolat atsiduria skandalo centre. Jis tai muziejinis (atribucijos problema), tai finansinis (meno kūrinių prekeivis apgavo pirkėją, o tas nutarė teistis), tai politinis (kad paveikslas nebūtų rodomas Luvre su vien L.da Vinci parašu, matyt, prireikė prezidento Emmanuelio Macrono įsikišimo).
Už šios istorijos slypi tiek ambicijų ir tiek milijonų, kad paveikslą bet kuriuo atveju galima laikyti įrašytu į meno istoriją (tiksliau – į meno sociologiją), o pats paveikslas gali būti net nerodomas.
Juk jis nebuvo viešai eksponuojamas nuo to dramatiško „Christie’s“ aukciono, kai jo kaina nuo tikėtinų 100 milijonų dolerių pakilo iki 450 milijonų dolerių ir paveikslas buvo išvežtas į Vidurinius Rytus. „Gaidžių peštynės“, – šitaip aukcioną apibūdino buvusi aukciono namų darbuotoja.
Bet tikrieji mūšiai vyko tyliuose muziejininkų ir akademinių menotyrininkų kabinetuose.
Jų įtaką sprendimams sunku įvertinti be teismo, bet dėl to, kad be realaus ar simbolinio kapitalo čia neapsieita, abejonių nėra.
Ekspertų išvados skiriasi
Autoritetingų L.da Vinci ir jo aplinkos ekspertų vardai mirgėjo visiškai nespecializuotos žiniasklaidos naujienų pranešimuose. Štai britų meno istorikas Martinas Kempas 2022 m. prisipažino, kad princas pakvietė jį į Saudo Arabiją apžiūrėti paveikslo: „Buvo imtasi priemonių priversti mane jį apžiūrėti.“ Išvada – autentiškas L.da Vinci.
Madrido Prado muziejaus kuratorė Ana Gonzalez Mozo 2021 m. parodos „Leonardas ir Monos Lizos kopija“ kataloge sumažino „Pasaulio Išganytojo“ statusą iki „priskiriamų kūrinių, Leonardo dirbtuvės kūrinių arba autorizuotų ir Leonardo kontroliuojamų kūrinių“. Išvadoje teigiama, kad paveikslas priklauso pastarajai kategorijai.
O štai Paryžiaus Luvro ekspertai 2018 m. prieš L.da Vinci parodą atliko išsamiausią iš žinomų „Pasaulio Išganytojo“ tyrimų: jie kategoriškai atmetė jo autorystę ir buvo pasirengę pritarti nebent tam, kad genialusis toskanietis geriausiu atveju „dalyvavo“ kuriant šį paveikslą.
Tik štai ši ekspertizė ir pirmoji katalogo su ja versija išnyko be pėdsakų, o paveikslo parodoje apskritai nebuvo.
Kuria Luvro kopiją
Keistų gandų sklido ir apie „Pasaulio Išganytojo“ buvimo vietą.
Tai jis saugomas princo jachtoje, tai Ženevoje saugykloje, tai kur nors kitur, o gal ir apskritai dingo (verta priminti, kad kadaise „Monos Lizos“ vagystė iš Luvro Paryžiuje padarė ją atpažįstamiausiu senųjų meistrų paveikslu pasaulyje, o iki tol tai buvo tik vienas L.da Vinci paveikslų).
Na, bent jau dėl to pagaliau yra tikrumo: net keli šaltiniai pastaruoju metu patvirtino, kad kūrinys bus eksponuojamas kaip pagrindinis šedevras meno muziejuje, tapsiančiame Karališkojo menų komplekso Salmano parke ar Rijade dalimi.
Šį kompleksą sudarys Nacionalinis teatras ir Karališkasis tradicinių menų institutas, kelios akademijos, kino salės.
Kompleksą suprojektavo garsus ispanų architektas Ricardo Bofillis ir tai bus paskutinis jo kūrinys, įgyvendintas po mirties (architektas mirė 2022 m. nuo kovido). Muziejus, ko gero, bus baigtas statyti dar šiais metais.
Neseniai BBC parodė dokumentinių filmų ciklą „Karalystė: galingiausias pasaulio princas“, kuriame Prinstono universiteto profesorius Bernardas Haykelis pasakojo apie savo pokalbį su princu M.bin Salmanu: pasak profesoriaus, princas sakė, kad kuria „savo Luvro kopiją“, kurioje karaliaus „Pasaulio Išganytojas“, nes į Paryžiaus Luvrą, pasak jo, „90 proc. lankytojų ateina tiktai tam, kad pamatytų kitą L.da Vinci kūrinį – „Moną Lizą“.
Dar gali nustebinti
Politiniu požiūriu šie planai yra racionalūs: milijonų turistų pritraukimas į Saudo Arabiją turėtų paveikti ekonominę, socialinę ir kultūrinę padėtį.
Muziejus ir visas Karaliaus Salmano parkas yra platesnės programos „Vizija 2030“, kurią Saudo Arabijos vyriausybė sumanė 2016 m. būtent šiuo tikslu, dalis.
Tiesa, yra problemų dėl žmogaus teisių paisymo karalystėje, tačiau šiais laikais tai mažai ką trikdo – štai ar Rijadas jau gavo teisę rengti pasaulinę parodą „Expo 2030“ ir 2034 m. pasaulio futbolo čempionatą.
Tačiau „Pasaulio Išganytoją“, tam tikrą „vyriškąją Džokondą“, pateikti kaip pagrindinį turistų masalą – idėja šiaip sau.
Ne tik kad paveikslo meninė kokybė abejotina, bet ir laiminantis Kristus – ne visai tas siužetas, kuris gali tapti musulmoniškos šalies vizitine kortele.
Tai princui M.bin Salmanui ne kartą priminė įtakingi tautiečiai, kai jis dar pirko paveikslą.
Daug triukšmo sukėlusi reklaminė kampanija prieš 2017 m. aukcioną, kai prieš kameras prie „Pasaulio Išganytojo“ ašarojo paprasti žmonės ir Holivudo žvaigždės, vargu ar paveiks turistų, sumokėjusių solidžius pinigus už apsilankymą ar Rijade, emocijas.
Ašaroti žvelgiant į šį abejotiną šedevrą nelabai norisi.
Kita vertus, didžiausia rinkodaros manipuliacija meno istorijoje, kaip paveikslo reklamą pavadino 2021 m. dokumentinio filmo „Salvator Mundi, stulbinama paskutinio Vinci kūrinio byla“ režisierius Antoine’as Vitkine’as, gali mus stebinti ir toliau.
Po užkulisius pašniukštinėjo filmo kūrėjai
2021 m. buvo parodytas žurnalisto ir režisieriaus A.Vitkine’o dokumentinis filmas „Salvator Mundi, stulbinama paskutinio Vinci kūrinio byla“. Filmas prasideda naujienų apžvalga. Antraštės rėkia apie akcijų biržas, karinius konfliktus, melagienas ir neįtikėtiną XXI a. radinį – Leonardo da Vinci paveikslą „Pasaulio Išganytojas“. „Christie’s“ aukciono plaktukas sustoja. 450 mln. JAV dolerių. Parduota. 2018 m. šis sandoris tapo sensacija.
2005-ieji. Niujorko meno kūrinių prekeivis R.Simonas provincijos aukciono kataloge aptinka „Išganytoją“ – arba kopiją, arba vėlyvąjį paties L.da Vinci kūrinį, arba jo dirbtuvės darbą. Jis buvo rastas velionio amerikiečio iš Luizianos namuose. „Christie’s“ ekspertai jį išbrokavo, bet prekeivis jį vis tiek įsigijo už 1175 dolerius.
Kitas etapas – didžioji L.da Vinci paroda Londono nacionalinėje galerijoje. R.Simonas pasiūlė kuratoriui savo pirkinį, šis sukvietė šiokią tokią ekspertų tarybą, jiems kilo abejonių, galutinių išvadų nepateikė. Viskas daroma iš akies. Lūpų linija tarsi kaip Džokondos. Krištolinė sfera nutapyta išmanant reikalą. Galiausiai paveikslas pirmą kartą pateko į muziejaus salę su atribucija „Leonardo da Vinci“ be jokių išlygų.
Eksponavimas muziejaus parodoje, juo labiau tokioje garbingoje institucijoje kaip Nacionalinė galerija, yra patikimas kelialapis paveikslui, net ir turinčiam abejotiną praeitį, patekti į rinką. Buvo prisimintas Monake gyvenantis verslininkas, susidomėjęs menu, – rusų milijardierius D.Rybolovlevas.
D.Rybolovlevo ir jo meno konsultanto Yves'o Bouvier meilės ir neapykantos istorija filme papasakota pastarojo žodžiais. Rusijos oligarchas garsėja savo uždarumu. Anonimiškai jis panoro įsigyti ir „Išganytoją“ (patraukė religinis motyvas) ir tuo sumaniai pasinaudojo Y.Bouvier. Iš pardavėjų pusės tarpininkas – aukciono namai „Sotheby's“, iš anoniminio pirkėjo pusės – partneris Y.Bouvier, pokerio žaidėjas, derybų meistras. Pats pirkėjas yra jachtoje, su asistentu palaiko ryšį trumposiomis žinutėmis. Po „labai sunkių derybų“, kaip savo klientą patikino Y.Bouvier, jiems pavyko sumažinti kainą iki 127,5 mln. dolerių: „Sudėtinga, bet dėl unikalaus da Vinci šedevro verta.“ Jachta uždegė žalią šviesą. Y.Bouvier sumokėjo 83 mln. dolerių. 44 mln. dolerių likutis – jo kišenėje, plius standartinis 2 proc. komisinis mokestis. Viskas teisėta. „Tai ne apgavystė, tai komercija“, – filme sakė Y.Bouvier.
Informacija apie patikėtinio machinacijas prasiskverbė į žiniasklaidą. D.Rybolovlevas pažadėjo Y.Bouvier „problemų“, o kol kas nusprendė kuo greičiau atsikratyti „Išganytojo“. Ir šį kartą viešai bei garsiai. Tokios reklaminės kampanijos meno rinka dar nežinojo: „Christie's“ Niujorko būstinėje nusidriekė eilės, tarp entuziastingų žiūrovų – ir amerikiečių pensininkai, ir vaikai, ir Leonardo DiCaprio (jų reakcija, nufilmuota paslėpta kamera, bus parodyta atskiru reklaminiu filmu). „Christie's“ įtraukė paveikslą į šiuolaikinio meno aukcioną šalia Jeano Michelio Basquiat ir kitų naujojo amžiaus rekordininkų, tikėdamasi naujų pirkėjų, kuriems vardas – o „Pasaulio Išganytojas“ be išlygų paskelbtas paskutiniu L.da Vinci šedevru – vertingesnis už kilmės šaltinį ir ekspertizes. Aukcionas buvo kaip niekada nervingas. Po kurio laiko pasirodė informacija apie pirkėją, sumokėjusį 450 mln. dolerių, – paaiškėjo, kad tai naujasis Saudo Arabijos kronprincas Mohamedas bin Salmanas. Oficialūs „Christie's“ atstovai pateikti savo komentarus filmui atsisakė.
Visa ši istorija sulaukė didelio atgarsio visuomenėje. Tačiau kita dalis susijusi su Prancūzija ir Luvro paroda, skirta Leonardo mirties 500-osioms metinėms. Ir čia A.Vitkine'as pateikė išskirtinę informaciją. Du aukšto rango prancūzų pareigūnai anonimiškai filme pasakojo štai ką: 2018 m. vasarą Luvre buvo atlikta išsami „Pasaulio Išganytojo“ ekspertizė ir ekspertai griežtai atmetė vien tik Leonardo autorystę – anot įslaptintų ekspertų, didysis dailininkas geriausiu atveju „dalyvavo“ kuriant „Išganytoją“.
Luvras šios informacijos oficialiai nepatvirtino, nes paveikslas nėra Prancūzijos nuosavybė, tačiau tai ne vienintelė priežastis. „Ši istorija – valstybinė paslaptis, – aiškino režisierius. – Prancūzijai santykiai su Saudo Arabija yra labai svarbūs. Tai ir ekonomika, ir ginklai, ir kultūra (buvo pasirašyta 15 mlrd. eurų vertės sutartis). Tačiau princas jau seniai norėjo paveikslą eksponuoti Luvre, šalia „Monos Lizos“. Tai svarbu ir jo įvaizdžiui, ir paveikslui, dėl kurio autorystės vis dar ginčijamasi. Ilgai vyko Prancūzijos ir Saudo Arabijos kultūros žinybų derybos. Pagaliau prancūzai pasakė: sutinkame, kad jis dalyvautų parodoje, bet pristatysime jį su parašu „Leonardo da Vinci dirbtuvė“. Mohamedas bin Salmanas norėjo, kad būtų nurodyta tik „da Vinci“. Kadangi ekonominis statymas buvo pernelyg didelis, nuomonės išsiskyrė. Kažkam reikėjo priimti sprendimą. Vienintelis, kuris galėjo tai padaryti ir padarė, – Emmanuelis Macronas.“
„Jų (Saudo Arabijos. – Red.) reikalavimai buvo neproporcingi, – sakė po kauke pasislėpęs Prancūzijos prezidentui artimas pareigūnas. – Pristatyti kūrinį Luvre jų sąlygomis būtų reiškę išplauti 450 mln. dolerių. Ant kortos buvo pastatyta Luvro ir Prancūzijos reputacija. Reikia turėti įsitikinimų, kurie būtų aukščiau už momentinius interesus.“
Intriga – ar „Pasaulio Išganytojas“ atvyks į jubiliejinę parodą Luvre 2019-aisiais – išliko iki paskutinės akimirkos. Kalbama, kad Prancūzijos muziejus buvo parengęs net du katalogus – vieną su „Gelbėtoju“, kitą – be jo. Tačiau paveikslas Paryžiuje taip ir nepasirodė. Kur jis tuomet buvo ir koks tolesnis jo likimas – vienintelis klausimas, į kurį A.Vitkine'o filmas neatsakė.