Ypatingas akcentas turtingoje „ARS VIA“ aukciono kolekcijoje šį kartą tenka devynioliktojo amžiaus lietuvių dailei. Tarp siūlomų šio laikotarpio kūrinių – Hiacinto Alchimavičiaus akvarelės, Alfredo Riomerio piešiniai, Pijaus Veliuoniškio skulptūrinis atvaizdas iš bronzos ir bene svarbiausias – Juozapo Oleškevičiaus tapytas „Nikolajaus Svečino (1758–1850) portretas“.
J.Oleškevičiaus darbus, saugomus Lietuvoje, galima suskaičiuoti ant pirštų: penki kūriniai šalies nacionalinių muziejų fonduose, du – Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“, o trys – privačioje kolekcijoje. Tai tik parodo, kokie reti yra šio dailininko darbai, todėl kiekvienas J.Oleškevičiaus kūrinio pasirodymas viešojoje erdvėje tampa itin svarbiu įvykiu meno pasaulyje.
Vilnius, Paryžius, Peterburgas
Platesnio aptarimo verti tiek portreto herojus, tiek paties dailininko asmenybė. J.Oleškevičius (lenk. Józef Oleszkiewicz) 1777 m. gimė Šiluvoje, neturtingų bajorų šeimoje. Mokėsi Vilniuje, kur, padedamas Onos Radvilaitės Mostovskienės, 1797 m. pradėjo studijas Vilniaus universitete. Iš pradžių studijavo anatomiją ir fiziologiją, vėliau – piešimą ir tapybą pas Pranciškų Smuglevičių ir Joną Rustemą.
Gabus jaunuolis buvo pastebėtas ir Aleksandro Chodkevičiaus išsiųstas mokytis į Aukštąją dailės akademiją Paryžiuje, kur studijavo pas Jeaną Simoną Berthelemy ir Jacques‘ą Louisą Davidą.
Sugrįžęs 1806 m., J.Oleškevičius Paryžiuje nutapytus paveikslus perdavė savo mecenatui A.Chodkevičiui. Dailininkas išgarsėjo 1809 m., kai Vilniuje buvo eksponuojamas didelis istorinis paveikslas „Jono Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Ona Ostrogaite išvykstant į Chotino mūšį 1621 m.“.
Vis dėlto tai nepadėjo gauti lauktos Tapybos ir piešimo katedros profesoriaus vietos Vilniaus universitete. Nusivylęs J.Oleškevičius persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, kur greitai buvo pripažintas, tapo madingu portretistu ir Sankt Peterburgo dailės akademijos akademiku.
Ten dailininko keliai susikirto su buvusiu Peterburgo komendantu, į atsargą išleistu infanterijos generolu N.Svečinu (1758–1850). Jo portretas nutapytas aliejiniais dažais ant vario plokštės, o tai būdinga J.Oleškevičiui: panašių ant metalo pagrindo jo ranka nutapytų nedidelio formato portretų žinoma ir daugiau.
Kaip toliau susiklostė dailininko ir generolo likimai? N.Svečino žmona, į misticizmą linkusi rašytoja Sofija Soimonova iš stačiatikybės perėjo prie katalikų tikėjimo ir po šio skandalu paversto įvykio 1816 m. šeima persikėlė gyventi į Paryžių. Ten Svečinai liko iki savo gyvenimo pabaigos, abu palaidoti Monmartro kapinėse.
O štai J.Oleškevičius, pelnęs pagarbą ir kaip įtakingas masonas, „Baltojo erelio“ ložės magistras, 1830 m. mirė Sankt Peterburge ir buvo palaidotas netikinčiųjų kapinėse. Visą savo kilnojamąjį turtą, tarp jų ir paveikslus, dailininkas paliko vargšams.
Nacionalinės dailės klasikai
Tarpukario dailės skyriuje įdomu stebėti Vilniaus ir Kauno dailės mokyklų auklėtinių kūrybos skirtumus. Vilniečių pusėje – dailininkai, kurių pavardės dažniau minimos platesniuose Europos kontekstuose nei pačioje Lietuvoje: Jurgis Hopenas, Valentinas Romanovičius, Bronislavas Jamontas, Stanislovas Roličius, Kristina Vrublevska. O štai Laikinosios sostinės pusėje – nacionalinės dailės grandai, kurių pristatinėti nereikia: Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius, Juozas Mikėnas, Kazys Šimonis.
Aukcionuose visuomet sulaukia dėmesio lengvai atpažįstamos stilistikos K.Šimonio paveikslai. Į šįkart pristatomą „Peizažą“ teks kiek atidžiau įsižiūrėti, kad paslaptingame žydinčios palaukės vaizde išgirstume autorių reprezentuojančią muzikalią pasaką. Melsvai žalsvas koloritas išplukdo medžių motyvus, suteikdamas peizažui nerealumo ir idiliško grožio. Ankstyvajam K.Šimonio kūrybos laikotarpiui priskiriamas paveikslas atspindi gamtos kūrinijos didingumu sužavėto dailininko žvilgsnį.
Visiškai kitokia nuotaika alsuoja J.Mikėno sangvino piešinys „Kristus“. Jis įdomus ne tik dėl neoklasicistinės manieros, bet ir dėl asociacijų su medine „Rūpintojėlio“ figūra, to paties menininko sukurta 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje.
Piešinyje Nukryžiuotojo veido proporcijos, išraiška ir stilizacija primena „paryžietiškojo“ Rūpintojėlio veidą: tas pats rakursas, stilizacija, proporcijos, ta pati romi nuotaika. Dievdirbystės tradiciją išmanęs skulptorius lengvai modeliuoja formą ant popieriaus, pažymėdamas konkrečias detales ir šiek tiek pridėdamas „nuo savęs“.
Šokime beveik pusę amžiaus į priekį, kad patektume į skirtingais koloritais mirguliuojančius Antano Martinaičio brandžiojo kūrybos laikotarpio peizažus. Pavasariška žaluma alsuojanti 1979 m. akvarelė „Peizažas“ – tarsi antitezė rudeniškų atspalvių 1980 m. aliejinės tapybos „Vakarui“, tačiau abiejuose darbuose puikiai jaučiama rafinuota meistro maniera, grįsta improvizacija ir aptakia groteskiška stilizacija. Peizažai užėmė svarbią vietą A.Martinaičio kūryboje – juose jis įprasmino būties pastovumą ir vidinę pilnatvę.
Modernios ir šiuolaikinės dailės žinovai galės grožėtis ir visiškai kitos estetikos ryškiaspalviu Jono Čeponio peizažu „Ant Diržių ežero“, Povilo Puzino „Natiurmortu su rožėmis“ ar mįslingais Vladislovo Žiliaus „Ženklais“: kiekvienas aukciono kolekcijoje atras savo meniniam skoniui artimų vertingų kūrinių.
Spaudiniai, reikšmingi Lietuvai ir ne tik
Tarp senųjų knygų, norimų perduoti į naujas rūpestingas rankas, – Kazimiero Semenavičiaus „Artilerijos meno“ 1651 m. prancūziško leidimo egzempliorius. Ši lietuvių karybos inžinieriaus parašyta knyga net pusantro šimto metų buvo laikoma svarbiausiu artilerijos mokslo veikalu Europoje.
„Artilerijos meną“ K.Semenavičius lotyniškai parašė ir išleido gyvendamas Olandijoje – šalyje, į kurią gabų jaunuolį po studijų Vilniaus universitete ir tarnybos kariuomenėje buvo išsiuntęs karalius Vladislovas Vaza ir į kurią K.Semenavičius sugrįžo gyventi jau pasižymėjęs kaip Abiejų Tautų Respublikos karininkas. Prancūziškas „Artilerijos meno“ leidimas buvo pirmasis, sekęs po lotyniškojo, o netrukus pasirodė ir knygos vertimai į lenkų, vokiečių, anglų, olandų, danų ir kitas Europos kalbas.
1786 m. Vilniuje lenkų kalba išleistame „Lietuvos statute“ pateikiama 1588 m. Trečiojo Lietuvos statuto redakcija, papildyta vėlesnių laikotarpių Seimų nutarimais, konstitucijomis ir įstatymais. Tai vienas iš svarbiausių dokumentų, atspindinčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinės sistemos raidą.
Nuo mokyklos laikų žinomas Simono Daukanto kūrinys „Būdas lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ taip pat laukia naujų šeimininkų: nors išleista Peterburge 1845 m., knyga buvo parašyta lietuvių kalba, vadinamuoju liaudies raštu, kuriame gausu archajiškų žodžių ir tarmiškų formų.
Tarp lietuviškosios periodikos – garsiojo avangardistų „Trečio fronto“ ir literatūros žurnalo „Linija“ egzemplioriai. 1903 m. Rusijos žuvivaisos ir žvejybos draugijos Vilniaus skyriaus sekretoriaus Povilo Matulionio sudarytas „Lietuvos žuvų kalendorius“ itin reikšmingas kaip pirmasis oficialiai išleistas lietuviškas spaudinys besibaigiančiu spaudos draudimo laikotarpiu. Tiesa, visa žvejams aktuali informacija jame lygiagrečiai pateikta ir rusų, lenkų bei lotynų kalbomis.
Istoriniai atvaizdai, kilmingųjų archyvai
Istorinės grafikos skyriuje galima atrasti autentišką leidėjo Georgo Brauno 1599 m. pristatytą Vilniaus miesto planą, Antakalnio vaizdą iš Jono Kazimiero Vilčinskio 1848 m. „Vilniaus albumo“, Juozapo Ozemblovskio 1843 m. litografiją „Vilniaus Bonifratrų bažnyčia“.
Iš senųjų fotografijų ypatingai įdomi garsaus fotografo Alberto Sveikovskio maždaug 1860–1863 m. daryta nuotrauka „Vilniaus atvaizdas nuo Markučių“. Tai vos antras kartas aukcionų istorijoje, kai lotu tampa šio fotografo, turėjusio savo ateljė Vilniaus Vokiečių gatvėje ir parengusio miesto reprezentacinių nuotraukų albumą, kūrinys.
Ar įsivaizduojate, kaip atrodė 1827 m. išduotas Vilniaus universiteto diplomas? Aukcione – didžiulė retenybė: diplomas Nr. 597, kuris atiteko Fizikos–Matematikos fakultete studijavusiam bajorui Aleksandrui Benediktui Norvaišui.
Tačiau ką ten bajoras – galite įsigyti ir daiktų iš grafo Henriko Benedikto Tiškevičiaus, buvusio Raudondvario dvaro savininko, archyvų. Tai – du atvirukai su trumpais paties grafo rankos įrašais bei penki nedideli įrėminti piešiniai iš jo kolekcijos.