Sostinės „Vartų“ galerijoje surengta G.M.Kinčinaitytės paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“ nukelia žiūrovus į Mėnulį. Ne be reikalo ši fotografė dažnai pavadinama ateivių antropologe, tyrinėjančia tai, kas egzistuoja už žinojimo ribų.
Jos fotografijos ir fotografinės instaliacijos kuria erdvę, kurią galima įvardinti jaunesnės kartos menininkų ypač pamėgtu naujadaru „nejauka“. Nejauka kaip jaukumo antonimas nurodo į išėjimą iš komforto zonos, kai nutrūksta įprasti ryšiai su artimais žmonėmis ar gimtosiomis vietomis.
Parodoje pristatomi ir naujausi kūriniai, ir videoinstaliacija, keliami klausimai apie naujojo kosmoso amžiaus kontekstus, kai dauguma tyrimų ir resursų orientuojami į Mėnulio ekonomikos plėtrą. Islandijos peizažai čia veikia kaip idėjų katalizatorius, jungiantis kosmoso tyrinėjimų praeitį ir ateitį.
– Parodos pavadinimas ir joje eksponuojamos Islandijos fotografijos žiūrovams primena tas dienas, kai ten išsiveržęs ugnikalnis į orą išmetė dulkių debesis, sutrikdžiusius lėktuvų skrydžius visoje Europoje. Ar toks ir buvo sumanymas? – paklausiau fotomenininkės G.M.Kinčinaitytės.
– Ne visai. Kai pirmieji astronautai nusileido Mėnulyje, jie turėjo siųsti į Žemę informaciją, koks yra tos planetos paviršius, iš ko jis sudarytas.
Paaiškėjo, kad beveik visą Mėnulio paviršių dengia regolitas – dulkėmis virtusių uolienų sluoksnis. Tos dulkės braižė astronautų kostiumus, įsiskverbdamos į kiekvieną plyšelį trikdė jų technikos darbą, taigi apsunkino žmonių veiklą Žemės palydove.
Tai buvo tarsi žinia, kad ateiviai ten nepageidaujami.
O dėl ugnikalnių pelenų – tai irgi dulkės. Įdomu suvokti, kad net patys mažiausi dalykai, tokie kaip dulkelės, gali apriboti, sustabdyti žmonių veiklą.
Todėl nesunku įžvelgti sąsajų tarp Mėnulio dulkių ir Islandijos ugnikalnių pelenų.
Aš filmuoju ir fotografuoju ledynus, kurie tirpdami atidengia vulkaninių pelenų sluoksnius, kurie buvo iškritę netgi prieš šimtą metų.
Vienoje šios parodos fotografijoje – pelenų sluoksnis, kuris susiformavo po ugnikalnio išsiveržimo 1918 metais.
– Ar jums teko savo akimis matyti, o gal net fotografuoti ugnikalnio išsiveržimą?
– Ne. Pastarąjį kartą keliaudama į Islandiją pavėlavau vos vieną dieną. Nuvykau į tą vietą, bet išsiveržimas jau buvo pasibaigęs. Nepasisekė.
Žinoma, tie išsiveržimai – baisus dalykas. Jie gadina šalies infrastruktūrą, griauna žmonių namus ir gyvenimus. Tačiau ta jėga, tas Žemės gelmių karščio išsiveržimas į paviršių žavi ne tik turistus, bet ir pačius islandus. Jie, mano manymu, geriau nei kiti suvokia žmogaus menkumą gamtos jėgų akivaizdoje.
– Ir tą šiurpiai didingą grožį. Jūsų parodoms taip pat būdingas tas paradoksas. Jų temos gana niūrios – ekologijos, klimato kaitos problemos, besaikis gamtos išteklių naudojimas, tačiau ekspozicijos visuomet – įspūdingos, gražios. Galbūt jūsų žvilgsnį traukia gražūs vaizdai?
– Aš tiesiogiai nefiksuoju kokių nors katastrofų. Žvelgiu į geologinius darinius, žemės slinktis, ledynus, vandenis.
Man pačiai būti gamtoje labai svarbu ir gera. Be abejonės, pati kiekvieną kartą prarandu žadą pamačiusi įspūdingus vaizdus.
Juk net neįsivaizdavau, kad mūsų planetoje yra tokių vietų.
Tikiuosi, kad fotografija sugeria tas emocijas ir perduoda žiūrovui.
Aš tarsi balansuoju ant ribos. Kalbu apie nejaukumą ir namų praradimą, bet tuo pat metu primenu, kad tai, nuo ko viskas prasidėjo, tos Žemės vietos, kur nėra jokios gyvybės – ne tik žmogaus, bet ir jokio paukščio ar augalo, be galo įdomios ir gražios.
– Nors dulkės simbolizuoja užmarštį, ugnikalnių pelenais nukloti, tarsi negyvi laukai – pačios gyviausios vietos Žemėje, jeigu kalbėtume apie mūsų planetos gyvybę, jos gelmėse vykstančius procesus ir dėl jų nuolat besikeičiantį Islandijos kraštovaizdį?
– Tas kontrastas labai įdomus. Kai užlipau ant miegančio ugnikalnio viršūnės, staiga suvokiau, kad tokios absoliučios tylos dar niekada nesu patyrusi. Jokios gyvybės – nei augalų, nei pačių mažiausių gyvūnų.
Tačiau juntama kažkokia daug didesnio mastelio, geologinė gyvybė. Ją dažniausiai pastebi ir tyrinėja tik mokslininkai.
– Jūsų parodoje galima rasti vaizdų iš JAV kosmoso agentūros NASA fotografijų archyvų. Kas buvo anksčiau – jūsų susidomėjimas Marsu, Mėnuliu ar kelionė į Islandiją?
– Kai studijavau Londone, visame pasaulyje buvo kilusi didžiulė susidomėjimo Marsu banga. Žiniasklaidoje nuolat buvo galima matyti tos planetos kraštovaizdžio nuotraukų. Ir aš pradėjau svarstyti, kur galėčiau nufotografuoti panašius žmogaus nepaliesto peizažo vaizdus.
Taigi maždaug prieš vienuolika metų susiruošiau ir viena iškeliavau į Islandiją. Kadangi pati nevairuoju, kelioms dienoms pasisamdžiau vairuotoją, kuris mane nuveždavo į tas atšiauresnes vietas.
Kai pernai trečiąkart nuvažiavau į tą šalį, pastebėjau nemažai pokyčių, kurie sugulė į naujausią mano knygą „Ledo jūros be saulės“ (angl. „Sunless Seas of Ice“).
Beje, šįkart Marsą pakeitė Mėnulis, nes dabar ypač daug kalbama apie šio Žemės palydovo ekonomikos plėtrą.
Žvilgsnis nukrypo į Mėnulio Pietų ašigalio peizažus su krateriais, kuriuose slypi ledo sankaupos, kurias planuojama panaudoti būsimose Mėnulio bazėse.
Mane domina kontrastas tarp aukso vertės ledo Mėnulyje ir nykstančių, naikinamų ledynų Žemėje. Dėl technologinių ateities vizijų mes naikiname pasaulį, kuriame gyvename.
– O jei jums pasiūlytų kaip turistei nuskristi į Mėnulį? Sutiktumėte?
– Aš ir taip skraidau – per vaizdus. Juk yra tiek puikių fotografijų. Turbūt sąžinė neleistų.
– O jeigu ateiviai pasiūlytų pakeliauti aplinkos neteršiančiais erdvėlaiviais kaip kokioje mokslinės fantastikos knygoje?
– Žinoma, smalsu. Nors niekada apie tai nesu pagalvojusi. Galiu tik pafantazuoti. Gal ir sutikčiau, jei rastume bendrą kalbą ir pažadėtų sugrąžinti į Žemę. (Juokiasi.)
Nesu mokslinės fantastikos mėgėja. Skaitau tai, ką apie kosmosą rašo mokslininkai, mėgstu akademinę literatūrą.
Bet gerus fantastinius filmus žiūriu. Pavyzdžiui, Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“.
– Beveik kosmine kelione galima pavadinti ir jūsų kelionę iš Šiaulių į Londoną vos baigus mokyklą. Išgyventi ir neprarasti noro kurti nepažįstamame megapolyje – sudėtinga. Esate sakiusi, kad būtų buvę lengviau, jeigu būtumėte išvažiavusi po kelerių studijų metų Lietuvoje. Ar ir dabar taip manote?
– Taip. Kai išvažiuoji į svetimos šalies didmiestį iš karto po mokyklos, neturėdama jokios savarankiško gyvenimo patirties, prireikia laiko ten save iš naujo atrasti.
O to laiko labiausiai trūksta, nes reikia užsidirbti pragyvenimui. Juk kai aš išvažiavau, Lietuva dar nebuvo įsivedusi euro, buvo kita ekonominė situacija.
Atsiradau nulinėje zonoje – be jokio kontakto. Nei Londone, nei gimtinėje. Dabar grįžus į Lietuvą tenka megzti visai naujus ryšius. Žinoma, po kelerių metų prisijaukinau ir Londoną, padidėjo draugų ir pažinčių ratas. Bet ta sudėtinga pradžia turėjo įtakos ir mano kūrybai.
– Studijavote ir doktoratą rašėte apie medijas, kiną, vaizdus ekrane. Gal todėl ir parodose matome videoinstaliacijas, o ir jūsų fotografijos dažniausiai eksponuojamos ne kaip paveikslai, o kaip ekranai?
– Savo kūrybos pradžioje atkakliai ieškojau atsakymo, kas man asmeniškai yra fotografija.
Jau tada supratau, kad norisi ne šiaip eksponuoti darbus, o sukurti instaliacijas, kad nuotraukos įgautų papildomą kūniškumo matmenį.
Dažniausiai fotografuoju juostine kamera, Islandijos vaizdus – su nespalvota juosta. Tačiau praverčia ir skaitmeninė, naudoju ir spalvų filtrus. Šį kartą nemažai darbų fotolaboratorijoje spausdinau pati.
– Savo darbuose naudojate ir NASA fotografijas. Ar tie vaizdai išprovokuoja kitus jūsų darbus, ar kurdama archyvuose ieškote jums tinkančių kosmoso vaizdų? Ar jau sukaupėte ir savo archyvą?
– Tos fotografijos sudomina, užkabina, tarsi pasiūlo kūrinių idėjų. Specialiai jų nekaupiu, bet jau būtų keli šimtai vaizdų.
– Jūsų tėvas žinomas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis jau kelerius metus ne tik tyrinėja fotomenininkų kūrybą, bet ir pats fotografuoja, rengia parodas. Ar namuose diskutuojate apie fotografiją?
– Ne. Abu mano tėvai susiję su meno pasauliu, bet stengiamės nesikišti į kūrybinius procesus. Mes tiesiog palaikome vienas kitą.
– Jūsų parodas dažnai lydi ir knygos, kurios nepanašios į tradicinius katalogus. Kaip ir kodėl jos atsiranda?
– Kadangi mano darbai dažniausiai turi ne tik vizualųjį, bet ir teorinį sluoksnį, tos knygos padeda suvokti kontekstą ir lengviau perskaityti kūrinius.
Kita vertus, jos ir pačios yra savarankiški kūriniai.
Objektyve – nerimo estetika
G.M.Kinčinaitytė gimė 1991 m. Šiauliuose. Nuo 2010 m. studijavo Londono universiteto „Goldsmiths“ koledže medijų, kino bei ekrano teoriją, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.
2023 m. apsigynė kino ir ekranų studijų mokslo daktaro laipsnį Kembridžo universitete. Dabar dėsto fotografijos kūrybinę praktiką Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
Kūrėja yra įvairių meninių tyrimų autorė, kuri pasitelkia fotografiją ir judantį vaizdą nagrinėdama priklausymo, susvetimėjimo ir nežinomybės sąvokas. Autorės darbams būdinga nejaukos ir nerimo estetika, kuri sujungia svetimo ir pažįstamo, tolimo ir artimo kategorijas.
Nuo 2014 m. jos kūryba pristatoma personalinėse ir grupinėse parodose Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Lietuvos galerijose, fotografijos ir meno muziejuose Pietų Korėjoje, Taivane ir Kinijoje.
Šiuo metu Lietuvoje galima aplankyti dvi autorės parodas – „Nusėta juodomis dulkėmis“ rodoma Vilniaus galerijoje „Vartai“, o „Slidūs akmenys“ – Fotografijos muziejuje Šiauliuose.