24 metų tapytojai A.Maiburovaitei nafta – ne šiaip medžiaga, tinkama degalų ir daugybės kitų dalykų gamybai. Ji tą juodą riebią substanciją naudoja savo paveiksluose tapydama ja ant drobės tarsi aliejiniais dažais.
Tokius kiek neįprastus paveikslus galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Meno niša“ surengtoje A.Maiburovaitės parodoje „Crude“ („Neapdorota“). Ekspozicijoje tapybą nafta papildo autorės sukurtos vaizdo istorijos, kuriose kiek atviriau pasakojama apie tai, kas užkoduota tapybos darbuose. Tai ir asmeninės, ir šeimos istorijos fragmentai, praradimai ir žmogiškųjų ryšių trapumas.
Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventė metus studijuoja meninio tyrimo subtilybes Hagoje (Nyderlandai) įsikūrusios Karališkosios meno akademijos magistrantūroje. Jos paroda yra galerijos programos „Meno erdvė jauniesiems menininkams“ dalis.
Menininkė gyvenimo pradžią praleido naftos pramonės mieste Mažeikiuose. Būtent iš ten ir kilo tapymo nafta idėja.
– Gal kokios nors ekskursijos į Mažeikių naftos gamyklą metu kilo tokia keista mintis – tapyti neapdorota nafta? – paklausiau A.Maiburovaitės.
– Ne. Tiesiog senelis dirbo toje gamykloje. Aš radau baką naftos garaže ir prisiminiau, kad senelis ja dažydavo medinę tvorą, nes ji ne tik nudažo, bet kartu ir impregnuoja medieną. Tai iš sovietmečio likęs įprotis, kai nebuvo tiek daug įvairiausių priemonių, kurias galėtum nusipirkti.
Aš tuo metu jau studijavau tapybą Vilniaus dailės akademijoje, todėl pasirodė įdomus sąskambis – dažytoja/tapytoja.
Tiesa, nemažai laiko prireikė tam, kad surasčiau būdą, kaip neapdorotą naftą, tirštą riebalą, pritaikyti tapybai.
Teko bandyti, konsultuotis su specialistais. Dabar naudoju ją su triušio odos klijais. Jie tarsi užrakina naftą, todėl paveikslai neturi ir nemalonaus kvapo.
– Ar ilgai gyvenote Mažeikiuose? Juk ne tik nafta, bet ir kai kurių darbų motyvai – iš ten. Pavyzdžiui, blokinių namų sienų pilkuma.
– Gimiau Mažeikiuose, ten gyvena mano mamos tėvai. Tačiau daugiausia laiko praleidau Salake, miestelyje netoli Zarasų. Kurį laiką gyvenau su tėvais Londone, ėjau ten į mokyklą.
Tiesa, darželį ir pradžios mokyklą lankiau Mažeikiuose ir jų vaizdai liko įsirėžę mano sąmonėje. Tie vienodi pilki daugiabučiai, tvora aplink senelių sodą, vamzdžiai. Ir skulptūra iš vamzdžių, į kurią žiūrėdama vaikystėje niekaip negalėjau atsistebėti suraitytų vamzdžių plastika.
Parodoje yra pilkas paveikslas, kurio motyvas – daugiabučiai. Kadangi Mažeikiai turėjo būti greitai pastatyti, ten daugiausia – blokiniai namai, kurie gana greitai pradėjo byrėti. Nafta, maišyta su gruntu, duoda tokį atspalvį, kuris atrodo kaip cementas ar blokinio namo siena.
O vietoj drobės pasirinkau džiutą. Jis rupus ir skylėtas. Tapant ne visos skylės užsidengia, o dar ta įdomi siūlė per vidurį. Man tai priminė utopines sovietų ideologijos idėjas.
– Parodos pavadinimas „Crude“ išvertus skambėtų kaip žalia, gryna, neapdorota. Tačiau tą naftą gaunate jau šiek tiek apdorotą ir dar pati ją apdorojate. Senelio kibiras kada nors baigsis, ką darysite tada?
– Man patinka faktas, kad ji nykstanti. Tačiau, tiesą pasakius, jos dar yra nemažai. Tapybai naftos reikia labai nedaug. Kai pradėjau galvoti apie tai, kad ši nafta kada nors pasibaigs, ėmiau svarstyti, kokios jos savybės labiausiai mane žavi.
Pavyzdžiui, naftos energetinis krūvis. Ir potėpiai, kurie atsiranda tapant nafta, – labai savotiški, vienetiniai.
Nafta, kurią aš naudoju, vadinama žalia, neišvalyta. Nevalytą, purviną produktą – nemalonų riebalą, aliejų – paversti tapyba, taigi savitai romantizuoti – man patinka. Žavi naftos spalvų spektras, tekstūra, daugiasluoksniškumas.
Naudoju ją, kol ji man atskleidžia ką nors nauja, kol galiu ją tyrinėti, nors naujausias darbas – jau kiek kitoks.
Jo tapymas užtruko apie pusę metų, tačiau daugiausia laiko prireikė ne pačiam paveikslui, o tam, kad uždirbčiau pinigų dažams, kurių pigmentas būdavo išgaunamas iš daugelio sraigių lavonėlių.
Didžiulį įspūdį padarė tai, kiek daug tų sraigių prireikia nedideliam kiekiui tokio pigmento. Jis aprašytas Biblijoje, istoriškai laikomas ypač prabangiu ir didingu, o šiandien buteliuką nusiperku už 22 eurus. Tą spalvą vadina Tyro purpurine arba karališka purpurine. Nyderlanduose nemažai karališkų akcentų. Svečioje šalyje – savi sąskambiai.
– Kada pajutote, kad tapyba – jūsų meno rūšis, o atmintis, istorija – viena pagrindinių kūrybos temų?
– Zarasuose po pamokų eidavau mokytis tapyti. Man iš karto patiko teptuko judesys. Gal banaliai nuskambės, bet man smagus tapybos performansas: galimybė atsiriboti ir tapyti.
Darbų temos dažniausiai įkvėptos asmeninių išgyvenimų – atmintis, jos kaita bėgant laikui, vaikystės atsiminimai, šeima. Videofilmai parodoje leidžia kitu būdu papasakoti man svarbias istorijas.
– Nelabai malonu kapstytis savo gyvenime, kuriame būta ir liūdnų akimirkų?
– Aš mėgstu kapstytis. Man visuomet buvo įdomu, kodėl menininkai pasirenka tam tikras temas savo kūryboje. Kas jiems nutiko, kad to ėmėsi: nebūtinai blogi dalykai, bet kažkokia įvykių eiga. Tai žmogiška ir tikra. Juk dirbtinio intelekto laikais žmogiški dalykai greitai pasidarys neįprasti.
Todėl labai patiko, kad Nyderlandų akademijoje paskaitos buvo panašios į psichoterapijos seansus. Per valandos susitikimą su dėstytoju tekdavo atsakinėti į klausimus, kodėl vieni ar kiti dalykai tau įdomūs kaip žmogui ir kaip kūrėjui. Tokiu būdu geriau pažįsti ir save. Dėstytojai, pamatę darbus, įvardino tokius dalykus, kurių atsiradimo priežasčių pati net nebuvau apmąsčiusi.
Manau, kad tokia savita psichoanalizė būtina. Nuo vaikystės mėgstu rašyti. Per rašymą išsigrynina paveikslų idėjos. Bet nebūtina visuomet tapyti, galima ir videofilmą nufilmuoti ar tekstą parašyti – kelias poezijos eilutes.
– Ar sunku tapytojai įstoti į meno akademiją Nyderlanduose? Juk tapyba dabar – ne populiariausia meno technika?
– Pateikiau prašymą tik vienai programai – meninio tyrimo, nes norėjau toliau tyrinėti tapymo nafta galimybes, ir man pavyko. Tiesa, tarp dešimties mano kursų draugų tapytojas – tik vienas. Ir tas pats – Vilniaus dailės akademijoje baigęs bakalauro studijas. Dauguma kuria instaliacijas, videomeną.
Tapyba turi daug sąsajų su komercija, balto galerijos kubo erdve. Atrodo, kad meno akademija mato nemažai problemų, susijusių su šia medija. Bet nebūtinai tai turi tapti priežastimi to nedaryti. Daug dalykų yra problemiški, bet mes vis tiek tai darome.
Akademijoje dažniausiai kuriamos įvairios instaliacijos, skulptūros, performansai, videofilmai ar garso menas. Ten yra daug pačių įvairiausių dirbtuvių. Aš išbandžiau metalo skulptūros gamybą, ir vienam šios parodos paveikslų su lūžusiu medžiu pasidariau medinį rėmą, kurį nudažiau nafta.
Buvo įdomu stebėti, kaip nafta sąveikauja su medžiu. Butelyje neapdorota nafta – visiškai juoda, o užtepus ant medžio atsiranda rudų, žalių, net auksinių atspalvių. Iš tiesų ji gana skaidri. Gal kai labiau įsigers – papilkės. O gal ir ne.
– Pristatydama parodą rašėte, kad Dailės akademijoje buvote įpratusi pasaulį matyti tik per tapybą. Išvažiavus tai pasikeitė?
– Taip. Nors buvo sunku. Aš pati jaučiausi kaip įsirėminusi. Galvoje vis sukosi mintis, kad turiu tapyti, nes esu tapytoja. Vietoje to kurti videofilmus atrodė nerimta.
Bet palaipsniui pradėjau išsilaisvinti, leidau sau pažvelgti į viską kitaip ir tiesiog filmuoti. Tapyba man visuomet atrodė rimtas dalykas. Nuo pradžios, nuo rėmo darymo. Jei kas ne taip – iš naujo. Atrodo, kad pati sau išsikeldavau kliūtis. Kad galėčiau netapyti, bet ir nebandyti naujų dalykų.
Tada nusprendžiau leisti sau klysti, tiesiog daryti, filmuoti ir pasižiūrėti, kas gausis. Parodoje rodau filmą, kuris man buvo kaip išsilaisvinimo pratimas. Pabandžiau nufilmuoti tapybos procesą, viena ranka laikiau kamerą, o kita tapiau. Ten vėl – lūžusio medžio motyvas, o dažas – su geležies oksido pigmentu, kuris labai panašus į kraują. Tarsi užspausta, viduje sukaupta energija išsilieja.
* * *
Pasaulio menininkai tapo ir krauju, ir dramblio mėšlu
Menininkai dažnai ieško naujų išraiškos būdų pasitelkdami netikėtas medžiagas. Kraujas, pelenai, nafta, kava, vynas ir net mėšlas – tik keletas neįprastų pakaitalų.
Kraujas – labiausiai šokiruojantis dažų pakaitalas. Jo naudojimas tapyboje siejamas su gyvybe ir mirtimi, aukojimu, kančia ir transformacija. Vienas žymiausių menininkų, plačiai naudojusių kraują savo kūryboje, yra austras H.Nitschas, kurio paroda neseniai buvo surengta Panevėžyje. Jo kūriniuose kraujas naudojamas tam, kad sukeltų stiprias žiūrovų emocijas.
Tapyba žvakių dūmais (arba suodžiais) yra išskirtinė ir senas tradicijas turinti meno forma, žinoma kaip „fumage“. Dūmų sukuriami vaizdai dažnai yra efemeriški, eteriniai ir pasižymi unikaliomis tekstūromis. Tokius efektus savo paveiksluose naudodavo ir ispanų siurrealistas S.Dali. Tačiau ypač dažnai taip tapė kitas siurrealistas, austrų kilmės dailininkas W.Paalenas, kuris dūmų žymes laikė pasąmonės atspindžiais ir tokiu būdu kūrė sapnus primenančias miglotas formas. Lietuvoje tokia technika kuria J.Gasiūnas.
Nafta taip pat domisi nemažai menininkų. Vienas jų – britas P.Secunda, kuris naftą naudoja ir savo fotografijose, ir tapybos darbuose. Jo susidomėjimą šia medžiaga paskatino suvokimas, kad nafta – pagrindinė XXI a. pasaulio medžiaga (plastikas, transportas, energija). Jis kuria abstrakčias kompozicijas lašindamas, taškydamas ar tapydamas nafta ant įvairių paviršių.
Pelenai – destrukcijos, mirties, praradimo ir atgimimo simbolis. Juos savo darbuose dažnai naudoja A.Kieferis – vienas žymiausių pokario Vokietijos menininkų, kuriantis monumentalius, dramatiškus darbus, kuriuose tyrinėjamos Vokietijos istorijos, mitologijos, holokausto, karo ir filosofijos temos. Jo paletėje – ne tik pelenai, bet ir smėlis bei švinas.
Meteorito dulkes, kaip kosminę, laikui nepavaldžią medžiagą, savo darbuose naudojo vokiečių tapytojas S.Polke, garsėjęs keisčiausiais eksperimentais bei vartotojiškos visuomenės ir meno pasaulio taisyklių kritika. Jis sąmoningai naudojo pavojingus, uždraustus pigmentus norėdamas padaryti meną „kenksmingesnį“, o kartu ir patyrinėti medžiagų prigimtį.
Dramblio mėšlas – natūrali medžiaga, susijusi su gyvybės ciklu, tręšimu ir atsinaujinimu, o kartu ir provokacija. Britų menininkas Ch.Ofili naudoja šią medžiagą siekdamas išprovokuoti žiūrovų reakciją ir priversti juos permąstyti grožio, vertingumo ir meno sampratą.