Šiemet per Plungės miesto šventę A.Quinze’o paroda „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ buvo atidaryta Žemaičių dailės muziejuje, istorinių Mykolo Oginskio rūmų žirgyno salėje.
Plungė ne pirmą vasarą tampa meno turistų traukos centru, viliojančiu įspūdingomis pasaulinio garso kūrėjų parodomis ir instaliacijomis Žemaičių dailės muziejui priklausančiuose Oginskių rūmuose ir juos supančiame parke.
Prieš dvejus metus čia ir kitose miesto erdvėse buvo galima mėgautis JAV gyvenančio menininko Ray Bartkaus instaliacijomis, o pernai žirgyne eksponuota Niujorke įsikūrusio menininko Žilvino Kempino instaliacija „Tūba“, kuri buvo rodyta Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje.
Belgijos meno įžymybę į Žemaitiją atviliojo jau kelis dešimtmečius Nyderlanduose gyvenanti lietuvė meno agentė, kuratorė ir vertėja Daiva Balvers. Ji su Plungės muziejumi bendradarbiauja jau ne vienus metus.
Paklaustas, ar didžiausiuose pasaulio miestuose kuriančiam menininkui nebuvo keista planuoti instaliaciją nedidelės šalies gilumoje, A.Quinze’as nuoširdžiai nustebo.
Pasak jo, jau pirmą kartą atvykęs čia ankstyvą pavasarį jis pajuto, kad vieta puikiai tiks jo sumanymui: „Aš nesakyčiau, kad Lietuva – maža šalis. Juk jos istorija byloja ką kita. Be to, čia žmonės kalba viena seniausių pasaulio kalbų, gyvena nuostabios gamtos apsuptyje.“ Tiesa, jo manymu, ir mūsų miestuose, ir net Europos žaliąja sostine tapusiame Vilniuje – daugybė pilkų, niūrių erdvių ir stiklo dėžių, liudijančių žalingą žmogaus atotrūkį nuo gamtos.
Teko keliauti į Veneciją
Ekspoziciją žirgyne menininkas su dešimties pagalbininkų komanda įrenginėjo visą savaitę, nors visi į Plungę atkeliavę darbai jau buvo sukurti studijoje.
Tiesa, ne vien tik studijoje, bet ir kitose erdvėse. Venecijoje, prestižinėje Murano stiklo dirbtuvėje „Berengo Studio“, jis formavo trapius, šviesą ir spalvą atspindinčius stiklo objektus savo skulptūroms. O Belgijos keramikos studijoje „Atelier Vierkant“ savo rankomis iš šamoto, molio ir natūralių mineralų mišinių lipdė kitas skulptūrų dalis.
Šių studijų meistrai padėjo menininkui įveikti technines problemas ir suteikė galimybę kūriniams naudoti skirtingas medžiagas, tyrinėti jų poveikį žmogaus pojūčiams ir galimybę sukurti unikalią patirtį žiūrovams.
Keramikoje įspausti gamtos pėdsakai – medžių tekstūros, natūralios formos – užuomina į visko, kas gyva, laikinumą. Rankomis formuoto stiklo elegancija kontrastuoja su keramika ar grubiai apdorotu metalu, tačiau, autoriaus manymu, šios priešybės sukuria harmoniją.
Kūrybos šerdis – įvairovė
Plungės parodos skulptūros – vienas pirmųjų šio menininko bandymų vienoje skulptūroje naudoti ir keramiką, ir stiklą. „Esu sukūręs daug keramikos, taip pat ir stiklo skulptūrų, tačiau sujungti šių medžiagų dar neteko. Stiklas ir keramika apdirbami skirtingomis sąlygomis, todėl juos suderinti sudėtinga, ypač kai skulptūros gana didelės“, – prisipažino parodos autorius. Tačiau, jo manymu, kiekvienam kūrėjui svarbu nesustoti, išbandyti naujus derinius ir naujas formas.
A.Quinze’as sumanė žiūrovams pasiūlyti ne tradicinę parodą, o instaliacijų, skulptūrų, scenografijos ir audiovizualinių elementų sintezę. Jo ambicija – sukurti erdvę, kurioje chaotiškos gamtos stichijos susiduria su racionaliai žmogaus pertvarkytu pasauliu.
Parodoje eksponuojamos skulptūros sukurtos iš fosforo, bronzos, aliuminio, keramikos, Murano stiklo. Šalia jų – garso ir vaizdo instaliacijos.
Tokios įvairios raiškos priemonės pasirinktos dėl jų simbolinio ir jutiminio poveikio, perteikiančio gamtos įvairovę – nuo sunkaus dirvos klampumo iki besvorių šviesos blyksnių.
Paklaustas, kada suprato, kad jo kelias – kūryba, A.Quinze’as tik šyptelėjo: „Visada žinojau, kad būsiu menininkas, nuo pat vaikystės. Todėl man neprireikė jokių meno mokyklų, viską diktuoja intuicija ir gamtos studijos.“
Jo manymu, nuo lopšio iki kapo jaučiamės tarsi įkalinti tarp keturių sienų – gimstame tarp sterilių baltų ligoninės sienų, mokomės uždarose klasėse, dirbame įkalinti tarp betoninių biurų sienų, gyvename uždaryti tarp savo namų sienų ir galiausiai mus palaidoja tarp keturių karsto sienų. Todėl jis savo kūryba ir meta iššūkį šiems apribojimams, bando išsivaduoti iš jų monotonijos.
Įkvėpimo ieško savo sode
„Jau 30 metų tyrinėju nuolat kintančią pusiausvyrą tarp nuožmios jėgos ir švelnaus grožio, glūdinčių gamtoje. Stengiuosi įamžinti šį ypatingą reiškinį savo darbuose. Siekiu sugrąžinti gamtos įvairovę į mūsų kasdienį gyvenimą.
Mes pamiršome jos nesuvaldomą galią, didžiulę jėgą, o kartu ir neįtikėtiną trapumą, leidžiantį žmonėms viską sunaikinti. Mano kūryba – bandymas atkurti prarastą gamtos ir žmogaus ryšį“, – pasakojo menininkas.
To jis siekia ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime. Daugiau nei prieš dešimtmetį nusipirkęs seną arklidę Sint Martens Latemo miestelyje netoli Gento jis susikūrė spalvingus, erdvius, žalumynų kupinus ir vijokliais iš visų pusių apraizgytus namus. O netoliese esančią savo dirbtuvę apsupo sodu su didžiuliu gėlynu, kuriame augalų formos ir žiedai žavi menininką ne tik savo grožiu, bet ir nuolatine kaita.
Nors menininkas labai mėgsta keliauti ir pripažįsta, kad kelionė į Amazonės džiungles turėjo didžiulę įtaką jo kūrybai, ir pasivaikščiojimas po sodą jam yra puikus įkvėpimo šaltinis. Jam svarbios ne tik augalų spalvos ir formos, bet ir sodas kaip visuma – su įvairiais vabzdžiais, kvapais ir garsais.
„Aš pasirenku augalus – esu pasodinęs daugiau kaip 150 000 – ir suteikiu jiems erdvės, bet viskas auga atsitiktinai, nesistengiu jų kaip nors formuoti. Viskas nuolat kinta. Kiekvieną dieną mane kas nors nustebina. Nebūtina vykti į džiungles, galima nueiti į savo sodą arba parką ir atmerkti akis“, – kalbėjo A.Quinze’as.
Lubinas virto skulptūra
Išgarsėjęs kaip milžiniškų ryškiaspalvių medinių konstrukcijų kūrėjas, menininkas pasuko į kitas kūrybos sritis. Viešosiose erdvėse vietoj iš lentų sukurto chaoso jis įkurdina spalvingas lankstyto aliuminio skulptūras. Dažniausiai jos pavadintos tiesiog „Lupin“ – lubinas.
Neatsitiktinai per parodos „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ atidarymą Plungėje šalia įėjimo į Oginskių dvaro žirgyną puikavosi didžiulės lubinų puokštės. Paklaustas, kodėl iš visos jo sodo gėlių gausos išsirinko būtent šį augalą, menininkas prisipažino, kad lubinai jo žvilgsnį patraukė kelionėje.
„Lubinas – augalas, kurį mes efektyviai sunaikinome Vakarų Europos monokultūroje.
Tai pastebėjau važiuodamas iš Pekino į Paryžių 1927 metų senoviniu automobiliu. Kelionė truko penkias savaites. Artėdamas prie Europos stebėjau laipsnišką gamtos įvairovės nykimą.
Vis mažiau buvo ir laukinių lubinų salų, o pasiekęs Vokietijos sieną pastebėjau, kad jų visai nebeliko. Kaip ir daugelio kitų augalų rūšių. Tai sukrėtė mane iki širdies gelmių, todėl lubinas tapo mano tyrimų apie mūsų poveikį gamtai simboliu“, – pasakojo A.Quinze’as.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Kūryba išgarsino, bet sugriovė šeimą
Belgų tapytojas ir skulptorius A.Quinze’as gimė 1971 m. Gente, Belgijoje. Šiuo metu gyvena Sint Martens Lateme netoli Gento.
Būdamas 9 metų po tėvų skyrybų būsimasis menininkas persikėlė gyventi į Briuselį. Jį šokiravo didmiesčio pilkuma. Norėdamas pagyvinti miestą spalvomis paauglys savo meninę karjerą pradėjo piešdamas grafičius.
2006 m. jis su bendraminčių komanda pastatė milžinišką medinę skulptūrą „Uchronia: žinutė iš ateities“ Nevados dykumoje per festivalį „Burning Man“.
Kiek vėliau sumanė paversti miestus muziejais po atviru dangumi ir pradėjo kurti didžiules skulptūras iš lentų, pagyvinančias miestų aikštes ir gatves. Briuselyje jis sukūrė 80 metrų ilgio ir 15 metrų aukščio skulptūrą „Sequence“ – tarsi milžinišką betono ir oranžinės spalva dažyto medžio tiltą, simbolizuojantį miesto judėjimą ir skirtingų kultūrų susitikimą. 2008–2009 m. milžiniškos jo skulptūros išdygo Miunchene, Paryžiuje, Beirute.
2010 m. sukūrė didžiulę instaliaciją-taką „Camille“ ant tilto per Senos upę Ruane, Prancūzijoje.
2009 m. vedė dizainerę, modelį ir aktorę B.Becker (buvusią garsaus tenisininko B.Beckerio žmoną). Pora išsiskyrė 2011 m. spalį.
2012 m. atšventė vestuves su populiaria Belgijos televizijos laidų vedėja ir radijo diktore A.Lemmens. Po trejų metų iširo ir ši santuoka, nes menininkas didžiąją savo laiko dalį skyrė kūrybai ir nuolat keliavo.
Milžiniškas skulptūras-instaliacijas menininkas kūrė ne tik kaip ryškiaspalvius akcentus, bet ir kaip modernias žmonių susibūrimo ir bendravimo vietas. 2010 metais Šanchajaus Jing'an skulptūrų parke jis pastatė „Raudoną švyturį“ kaip miesto bendruomenės alternatyvios sąveikos modelį.
Naujesni jo kūriniai – ne tokie dideli. Tai tapyba, įvairios instaliacijos galerijų ar muziejų salėse. O viešoms erdvėms dažniausiai kuriamos jau ne medžio, o aliuminio skulptūros, turinčios bendrą vardą – „Lupine“ (Lubinas). Industrinei medžiagai suteikiama organiška, gėlę primenanti forma ir kūrinys nudažomas ryškiomis spalvomis.