Lietuvos fotografijos pasaulį ne pirmus metus purto konfliktai dėl Fotomenininkų sąjungos pirmininko posto. Sąjungos vadovybė pralaimėjo net kelis teisinius ginčus dėl 2024 m. vykusių pirmininko ir naujos valdybos rinkimų.
Į teismą kreipėsi fotografiją tyrinėjanti meno istorikė Margarita Matulytė ir fotografas Darius Vaičekauskas. Jie teigė, kad Lietuvos fotomenininkų sąjungos 23-iojo suvažiavimo metu buvo pažeisti organizacijos įstatai, nes pirmininko rinkimai vyko neskaidriai.
Birželio 19 d. Klaipėdos apygardos teismas netenkino apeliacinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos skundo ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame konstatuota, kad 2024 m. vykusiame sąjungos narių suvažiavime pirmininkė Vilma Samulionytė ir valdyba buvo išrinkti neteisėtai.
Liepos 25 dieną sostinės Prospekto fotografijos galerijoje vyks neeilinis rinkiminis Fotomenininkų sąjungos suvažiavimas, kuriame vėl bus renkamas naujas pirmininkas. Jo išvakarėse ilgametis šios sąjungos vadovas A.Sutkus, dar sovietmečiu su bendraminčiais įkūręs vienintelę Sovietų Sąjungoje fotomeno draugiją, vėliau virtusią Lietuvos fotomenininkų sąjunga, vėl subūrė naujovių išsiilgusių kolegų būrį.
Devyni fotografai ir fotografijos tyrinėtoja M.Matulytė liepos pradžioje susirinko A.Sutkaus namuose ir patvirtino Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo aktą. Tarp fotografų – tokie žinomi kūrėjai, tarptautinių konkursų laureatai kaip Dovilė Dagienė, Tadas Kazakevičius, Artūras Morozovas.
Įdomu, kad nauja draugija jau turi šaknis. Nauju pavadinimu atkuriama prieškario Lietuvoje 1933 m. sausio 15 d. įkurta Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (nuo 1936 m. – draugija). Ji būrė kūrėjus, kuriuos vienijo atgimstančiai šaliai aktualūs politiniai, socialiniai bei kultūriniai interesai, poreikis ugdyti profesionalųjį meną ir siekis įsilieti į tarptautinį fotografijos lauką. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. draugija buvo uždaryta.
– Kodėl nusprendėte atgaivinti tarpukario Lietuvoje veikusią draugiją, o ne kurti naują? – paklausiau draugijos steigėjų iniciatyvinės grupės nario, 40 metų fotografo A.Morozovo.
– Pradėjo bruzdėti bendruomenė ir pamatėme, kad yra ne tik fotografų, bet ir menotyrininkų, žurnalistų, kitų su fotografija susijusių žmonių, kurie norėtų veikti drauge, rūpintis Lietuvos fotografija. Taigi dairėmės, nuo ko galėtume atsispirti.
Meno istorikė M.Matulytė priminė, kad tarpukariu buvo įkurta Fotomėgėjų draugija, kuri labai daug nuveikė, tačiau sovietų okupacija nutraukė jos veiklą. Vieni nariai buvo ištremti, kitiems taikytos įvairios sankcijos, tretiems pavyko pasitraukti į Vakarus. Todėl pamanėme, kad būtų gražu juos prisiminti ir pratęsti tos draugijos veiklą.
– Sakėte, kad draugijos steigėjus vienija vertybinis pagrindas. Kokios tai vertybės?
– Pirmiausia – atvirumas. Draugijos nariai galės būti ir tie, kurie negyvena Lietuvoje. Taip pat svarbu, kad draugijos veikloje dalyvaujančių žmonių nevaržytų kilmė, etniškumas. Mūsų visuomenė – labai įvairi, todėl norisi, kad ir draugijoje tai atsispindėtų.
Kitas dalykas – bendruomeniškumas. Nesinori, kad visus svarbiausius sprendimus priimtų vienas žmogus. Žinoma, teks išsirinkti pirmininkę ar pirmininką dėl juridinių dalykų. Tačiau sieksime, kad aktyviai veiktų draugijos prezidiumas. Visa bendruomenė turėtų būti įtraukta į organizacijos gyvenimą – vadovaujamės horizontalaus valdymo principu.
– Pirmininku turbūt taps fotografas Tadas Kazakevičius, pretendavęs ir į Fotomenininkų sąjungos pirmininkus?
– Kol kas sunku pasakyti. Kandidatų yra tikrai ne vienas. Diskutuojame. Labai norėtume, kad vadovautų moteris, nes 1969 metais įsikūrusi Fotomenininkų sąjunga buvo išskirtinai vyriška draugija.
– Ar Fotografijos meno draugijos atsiradimą paskatino ir su Fotomenininkų sąjungos pirmininko rinkimais susiję nesklandumai, teismai?
– Turbūt. Nors ta idėja sklandė jau kone metus, diskusijas apie tai skatino skirtingas požiūris į vertybes, į tai, kaip turėtų funkcionuoti fotografų bendrija.
Mano manymu, Lietuvoje tikrai užteks vietos ir dviem ar trims fotografų organizacijoms.
Nekuriame opozicijos tai kolegų grupei, kurie susibūrę apie V.Samulionytę ir Gytį Skudžinską Fotomenininkų sąjungoje. Jie turi savą organizacijos viziją ir savus darbo metodus. Ir jų darbas tikrai nėra lengvas.
Todėl nieko per daug nekritikuodami mes tiesiog verčiame naują baltą lapą.
Siūlome alternatyvą, akcentuojame skaidrumą ir demokratiją be ryškios hierarchijos. Norime, kad kiekvienas draugijos narys galėtų ir realizuoti savo sumanymus, kad kiekvienas būtų išgirstas ir dalyvautų draugijos veikloje bei jos valdyme.
– Ar tai ne utopija?
– Gal tik siekdami to, kas šiandien atrodo lyg utopija, galime sukurti šį tą nauja, įdomaus ir išskirtinio? Yra pavyzdžių kitose organizacijose, kur toks modelis veikia. Žinoma, tai savaime neįvyks, prireiks nemažai pastangų ir darbo.
– Gal galima buvo kurti ne atskirą draugiją, o kokį padalinį po tuo pačiu Fotomenininkų sąjungos stogu?
– Svarstėme ir tokį variantą. Juk idėja kilo ne spontaniškai, o po gana ilgų diskusijų apie tai, kaip galima būtų efektyviau veikti Lietuvos fotografijos baruose.
Pasirinktas toks draugijos variantas, bet neatmetamos ir bendradarbiavimo su Fotomenininkų sąjunga galimybės. Nesiekiame konfliktuoti.
– Konfliktas akivaizdus – du Fotografijos meno draugijos steigėjai apskundė Fotomenininkų sąjungos pirmininko rinkimo rezultatus teismui.
– Na, nebūtina tai vadinti konfliktu. Jie tiesiog norėjo, kad būtų veikiama pagal taisykles, kaip ir dera solidžiai organizacijai.
Steigdami draugiją sutarėme, kad tai nėra opozicija Fotomenininkų sąjungai. Steigdami draugiją sutarėme, kad tai nėra opozicija Fotomenininkų sąjungai. Tiesiog šiuo metu nauja organizacija gali veikti efektyviau, jei norime suvienyti šalies fotografijos meno bendruomenę.
– Beveik visi steigėjai yra Fotomenininkų sąjungos nariai. Liepos pabaigoje vyks neeilinis rinkiminis sąjungos suvažiavimas. Jeigu bus išrinktas naujas pirmininkas, kurio požiūris į sąjungos veiklą bus kitoks nei Skudžinskų šeimos, gal nebereikės ir draugijos?
– Aš asmeniškai galiu pasakyti, kad sumanymas steigti draugiją nėra akcija, nukreipta prieš du žmones, – buvusį Fotomenininkų sąjungos pirmininką ir jo žmoną, kuri yra dabartinė pirmininkė, tiesa, atstatydinta teismo nutarimu. Tiesiog norisi kitokios atmosferos, kitokios struktūros. Todėl geriausias sprendimas – kurti kitą ir kitokią organizaciją.
– Fotomenininkų sąjunga gauna valstybės paramą, turi keletą galerijų. O Fotografijos meno draugija? Pradėsite nuo nulio? Ar jau turite rėmėjų, erdvių parodoms?
– Turime keletą pasiūlymų dėl galimų erdvių. Norėtųsi akcentuoti, kad nesame numatę koncentruoti savo veiklos vien Vilniuje. Todėl nebūtina galerija pagrindiniame sostinės prospekte, gali atsirasti ir kitokių sumanymų. Matome gero meno poreikį regionuose, galime bendradarbiauti su muziejais, privačiomis galerijomis, kitomis organizacijomis. Yra sumanymu įkurti ir naują parodų erdvę, jau žengti pirmieji žingsniai.
– Kalbate apie regionus, bet kažin ar ten gyvenantys fotografai norės prisijungti. Teko girdėti, kad nuo Fotomenininkų sąjungos norėtų atsiskirti jos skyriai Panevėžyje ir Klaipėdoje.
– Ir aš pastebėjau bruzdesį.
Bet tai tik patvirtina faktą, kad Lietuvoje šiuo metu nėra gerai veikiančios fotografų organizacijos. Akivaizdu, kad egzistuojanti struktūra nepajėgia aprėpti viso mūsų fotografijos pasaulio. Gal tai pavyks Fotografijos meno draugijai.
Juk trūksta bendradarbiavimo ne tik su regionais, bet ir su kitomis kūrybinėmis organizacijomis. Istoriškai buvo svarbūs Fotomenininkų sąjungos ryšiai ir su rašytojų, ir su dailininkų sąjungomis. Mano manymu šiandien Lietuvos fotografija yra pernelyg užsidariusi savyje.
– Ar naujosios draugijos nariais galės tapti ne tik profesionalūs fotografai, bet ir mėgėjai? Pavyzdžiui, fotografuojantys laisvalaikiu.
– Taip, kaip tik to ir pasigedome. Yra nemažai žmonių, kurie neperžengia Lietuvos fotomenininkų draugijos nustatyto slenksčio.
Aš pats dėstau ir bendrauju su jaunais fotografijos kūrėjais ir puikiai žinau, kad tapti profesionalu, taigi fotomenininku, kuris gali pragyventi iš savo profesijos, nėra taip paprasta.
Reikia, kad tave kas nors globotų, reikiamu laiku paremtų, padėtų. Todėl norėjosi sukurti tokią draugiją, kurioje galėtų augti tie, kurie nori aktyviai veikti fotografijos lauke, bet dar negali vien iš to pragyventi. Norime pritraukti ir pradedančiuosius fotografus. Nebūtinai jaunimą, nes yra nemažai tokių, kurie fotografija susižavi jau būdami brandaus amžiaus. Yra daug žmonių, kurie domisi fotografija, tačiau nesulaukę palaikymo iš kolegų ar organizacijos pasuka kitu keliu – į reklamą, komerciją.
Draugijoje atsiras vietos ir fotomėgėjams, ir fotoklubų veiklai.
Norėtųsi pritraukti ir daugiau fotografija besidominčių menotyrininkų, kritikų, žurnalistų, taip pat parodų architektų, dizainerių.
– Ar iš tiesų taip sunku įstoti į Fotomenininkų sąjungą, gal atsirado naujų reikalavimų? Ar stojantiems į draugiją nereikės pateikti darbų vertinimo komisijai? Užteks paskyros instagrame?
– Tie reikalavimai turbūt jau daugelį metų tokie patys, gal net nuo sąjungos įkūrimo. Juk visada reikėjo pateikti specialistų recenzijas. Reikėjo būti surengus parodų.
Tačiau dabar, kai daugelis dalykų sukasi virtualiame pasaulyje, nebūtina surengti parodos muziejuje, kad taptum žinomu kūrėju. Yra daugybė būdų bendrauti su žiūrovais.
O norinčiųjų stoti į draugiją paraiškas vertins meno taryba. Manau, kad tai bus kiek laisvesnis ir svetingesnis priėmimas. Bet atranka vis dėlto bus. Jei užtektų parodos instagrame, tai turbūt trečdalis Lietuvos įstotų. Taptume didžiausia meno organizacija. (Juokiasi.)