Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre (KKKC) ir Baroti galerijoje atidaryta šviesaus atminimo tapytojo, pedagogo J.Švažo (1925–1976) paroda „Nuo eskizo iki paveikslo“ atspindi plačią šio lietuvių dailės klasiko kūrybos amplitudę, jo pastangas gūdžiu sovietmečiu keisti ideologinį požiūrį į meną – nuo studijinių piešinių iki paskutinio darbo „Medžių kamienai“.
Baroti galerijos ir partnerių surengta J.Švažo 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda atspindi dailininko mąstyseną, estetikos principus, mažiau žinomus kamerinius jo kūrybos vingius. Dailininko žmona tekstilininkė Marija Švažienė šia proga pristatė vyro tapybos motyvais išaustą erdvinį gobeleną „Medžių žydėjimas“.
Dar viena parodos staigmena – pirmąkart nuskambėjusi Graikijoje gimusio kompozitoriaus Gaetano Giuffre sukurta rapsodija M.Švažienei, apie kurią ji pati ilgai nieko nežinojo.
Daužė socrealizmo dogmas
Žemaičio J.Švažo kūryba ženklina svarbų virsmą pokario tapyboje. Ryškiomis spalvomis, ekspresija žaižaruojantys jo paveikslai priskiriami šiuolaikinės lietuvių tapybos aukso fondui.
KKKC erdvėse eksponuojami įvairių laikotarpių J.Švažo paveikslai, pastelės, piešiniai iš Nacionalinio dailės, Šiaulių „Aušros“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Dailės akademijos muziejų, Modernaus meno centro Vilniuje fondų, kolekcininkų, dailininko šeimos rinkinių.
Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje baigęs dailės studijas Vilniuje ir pradėjęs kurti J.Švažas pasuko tapybos modernizavimo keliu. Vis labiau toldamas nuo sustabarėjusio socrealizmo jis vienas pirmųjų prabilo aistringų metaforų kalba, ieškojo ekspresyvių, įtaigesnių dailės formų.
Su amžininkais Jonu Čeponiu, Leopoldu Surgailiu, Silvestru Džiaukštu, Vincu Kisarausku, Stasiu Jusioniu, kitais „spalvininkų sąjūdžio“ pradininkais J.Švažas, ilgainiui peržengęs ideologizuoto sovietinio meno slenkstį, savo mintis, pasaulėjautą perteikdavo dinamiškais siužetais.
„Kaip tik tuo metu Lietuvos dailėje pradėjo dygti pirmieji modernumo daigai. J.Švažo radikalumas, atitrūkstantis nuo socialiai sureikšmintos tikrovės, sovietinių žmonių kasdienybės vaizdavimo, vedantis metaforų, formų ekspresijos link, buvo stiprus postūmis jo bendraamžiams, studentams. Švažų šeimos namai išgarsėjo kaip pažangių menininkų sambūrio, karštų neformalių diskusijų, vadinamojo koloristinio perversmo būstinė“, – pasakojo menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Nenorėjo būti pastumdėlis
Netapęs sovietinio režimo įkaitu J.Švažas, rizikuodamas karjera, viešai skelbdavo savo idėjas: „Mūsų parodose daug paveikslų, kur viskas dokumentiškai atvaizduota, tai esą aukščiausias realizmo pasireiškimas. Tačiau iš tiesų jie yra nepaprastai nuobodūs, pilki, šabloniški, nupigina mūsų meninį skonį ir jausmus. Tiesiog per kančias mes taikstomės su tokiais reikalavimais.“
Ne kiekvienas menininkas tuomet drįsdavo šitaip reikšti savo mintis, deklaruoti polinkį į dekoratyvumą, laisvai metaforiškai interpretuoti tikrovę. J.Švažo paveiksluose net gamyklų, elektrinių korpusai, vamzdynai, uosto kranai, geležinkeliai, radarai, kitokie aplinką gožiantys industrijos monstrai nutapyti ne pilkšvomis, o ryškiomis, net džiugiomis spalvomis.
Nors tapytojas vėliau labiau domėjosi ne kaimo gamtos peizažais, o industrijos pasaulio dinamika, net aviacija ir kosmologija, jo kūrybos vizitinė kortelė – paveiksluose nuolat pasikartojantys medžių guotai. Bendraamžis poetas Just.Marcinkevičius, įžvelgdamas savo ir J.Švažo dvasinę giminystę, yra prasitaręs, kad abu jie drėbti iš to paties molio – kaip broliai dvyniai.
J.Švažas ir Just.Marcinkevičius anais laikais, ko gero, darė tą patį: poetas savo jausmus, pasaulėžiūrą, meilę gimtinei išliedavo eilėraščiais, o dailininkas – spalvomis, kompozicijų siužetais. J.Švažo nutapytuose medžiuose ryškiausiai atsiskleidžia jo vidinis pasaulis, žmogiškoji patirtis.
Plataus spektro novatorius
Dailininkas nemažai dėmesio skirdavo ir portretui – modeliais rinkdavosi savo artimuosius, kolegas, draugus, labiau vertino ne idealizuotą atvaizdą, o universalią tapybos kalbą. Apie tai byloja KKKC salėse pristatomi žmonių, J.Švažo šeimos narių paveikslai, jo paties autoportretai.
„Jis buvo plataus spektro novatorius – pirmasis modernus peizažų ir portretų virtuozas, nesiekęs visiško panašumo. Kai kuriuose J.Švažo paveiksluose šalia žmonių atpažįstami laikmečio ženklai, gyvenimo ir buities vaizdai“, – pristatydama jubiliejinę parodą pažymėjo D.Karatajienė.
J.Švažo portretai D.Karatajienei primena temines ir figūrines kompozicijas, kur vaizduojamos aplinkos elementai semantiškai ir plastiškai nė kiek nenusileidžia portretuojamiems personažams: „Tapydamas portretus jis nesivaikė ryškių psichologinių charakteristikų. J.Švažui galbūt net labiau rūpėdavo siluetas, šviesa, geometrinės figūros, bendra paveikslų nuotaika.
Vėlesniojo laikotarpio J.Švažo portretuose žmogaus figūra – lyg dekoratyvus elementas, paklūstantis paveikslo kompozicijai, meno idėjoms.“
Kitaip matė jūrą ir laivus
Ne visi žino, kad Vilniuje gyvenusiam J.Švažui buvo artima ir jūra, vanduo. Skirtingai nei ankstesnieji realistai arba romantikai, jis vaizdavo burlaivius, uostų krantines, tiltų polius, jūrininkus, žvejus. Laivų stiebai, burės jam tebuvo koloristikos elementas kuriant vandens atspindžių ritmais pulsuojančius meninius vaizdus. Anais laikais lietuviai jūros taip netapydavo.
„Neatsitiktinai J.Švažo parodą atidarėme Klaipėdoje per Jūros šventę – jis buvo vienas pirmųjų mūsų dailininkų marinistų“, – kalbėjo jubiliejinio renginio organizatorė Andželika Baroti.
Ryškų pėdsaką lietuvių kultūros pasaulyje palikusio tapytojo, Vilniaus dailės instituto docento J.Švažo gyvenimo styga nutrūko ūmai – sulaukusį 50-mečio jį pakirto širdies ligos.
J.Švažo kūrybos palikimas – apie 600 tapybos paveikslų, 300 pastelių, 150 piešinių. Sovietmečiu būtent J.Švažas su bendraminčiais sumanė garsias Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapybos trienales – ką tik pastatytus Vilniaus parodų rūmus pavertė reikšmingu Baltijos šalių meno centru.
Kūrinio partitūrą priglaudė KGB
* J.Švažas su žmona tekstilininke M.Švažiene Vilniuje dalijosi viena studija. Dailininkas palaikė sutuoktinės siekius, o ji rėmė vyro, ryškaus ekspresionisto, užmojus. Darnius menininkų šeimos santykius atspindi J.Švažo paveikslas „Dvigubas portretas“, kuriame jis nutapė save su žmona.
* Garbaus amžiaus sulaukusi M.Švažienė į jubiliejinę parodą Klaipėdoje atvyko ne tuščiomis – pristatė J.Švažo kūrybos motyvais nuaustą erdvinį gobeleną. Bene pati vyriausia Lietuvos menininkė iki šiol žvitriai pokšėdama staklėmis tęsia savo kūrybinius eksperimentus, vieną po kito kuria gobelenus.
* Jausdama artimųjų paramą M.Švažienė darbuojasi kaip įpratusi, tik mažesnėje studijoje – kasmet sukuria bent po vieną didesnio formato gobeleną. „Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad jaunystėje spalvų ir raštų mokiausi iš dzūkų, aukštaičių, žakardinėmis staklėmis neaudžiu, buvau ir liksiu klasikinės tekstilės atstovė“, – pasakojo rugpjūčio 14 d. 95-ąjį gimtadienį švęsianti M.Švažienė.
* Dailininko sūnus S.Švažas prisiminė, kaip 1974 m. dirigento S.Sondeckio kvietimu Vilniuje koncertavo žymus italų kilmės graikų kompozitorius ir pianistas G.Giuffre. Aplankęs M.Švažienės darbų parodą svečias jos kūryboje įžvelgė muzikinių sąskambių. Labiausiai žavėjosi gobelenu „Erdvės“ – net paprašė jam sukurti mažesnę kopiją. Paskui menininkų ryšiai nutrūko. Po daugelio metų šią pažintį atgaivino Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, KGB archyvuose atradęs G.Giuffre siuntinį M.Švažienei. Tai buvo jos gobelenų įkvėpto muzikos kūrinio „The Sunny Carpet – Rhapsody of Vilnius for two pianos“ (1975 m.) partitūra. Visus ryšius su užsieniu kontroliavę saugumiečiai konfiskavo įtartiną pašto siuntą. Švažams apie tai nebuvo pranešta.
* Tik dabar J.Švažo paveikslų fone nuskambėjo jo žmonai dedikuotos rapsodijos įrašas. Gana sudėtingą šviesaus atminimo G.Giuffre kūrinį dviem fortepijonams pirmą kartą atliko Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos pianistės G.Simaitytė ir K.Budvydytė-Mejerė.