Vieno reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos menininkų 90-ojo jubiliejaus, kuris minimas rugsėjo 22 d., proga Nacionalinėje dailės galerijoje surengta jo kūrybos retrospektyva „Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) grafystės“.
Parodoje, parengtoje bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija (VDA), pristatomos kelios R.V.Gibavičiaus „grafystės“ sritys, kuriose dailininkas aktyviausiai dirbo: grafika, scenografija ir sgrafitas. Jo kūrybos laukas buvo itin platus – nuo grafikos estampų iki sieninės tapybos, nuo teatro scenovaizdžių iki knygų dizaino.
Jis buvo iš tų dailininkų, kurie plačiai keliavo ne tik po buvusią Sovietų Sąjungą, bet ir už geležinės uždangos. Jis gerai žinojo Vakarų Europos dailės tendencijas ir sugebėjo „oficialiai“ jas perteikti savo kūryboje. Iki šiol dailės istorikai diskutuoja, kaip jam tai pavykdavo sovietinės cenzūros apraizgytoje šalyje.
Įdomu, kad parodai skirti R.V.Gibavičiaus kūriniai atkeliavo į Nacionalinę galeriją ne tik iš muziejų, kitų atminties institucijų, bet ir iš privačių kolekcijų bei dailininko šeimos archyvo.
Viena galerijos salės siena skirta populiariausiam šio dailininko kūrybos ciklui – „Vilnius“. Kita – jo sieninės tapybos darbams, iki šių dienų išlikusiems sgrafitams „Devynios mūzos“ (1969 m. ) ir „Istoriniai portretai“ (1980–1990 m.) Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete.
Paroda išskirtinė dar ir dėl to, kad ji paskirta dailėtyrininkės ir „Lietuvos ryto“ kultūros priedo „Mūzų malūnas“ bendradarbės Ievos Pleikienės (1971–2024) atminimui.
Garsaus dailininko Valentino Antanavičiaus dukra ir ilgametė R.V.Gibavičiaus kūrybos tyrinėtoja planavo surengti parodą ir rašė menininkui skirtą monografiją, tačiau darbus nutraukė liga ir mirtis. Juos užbaigti ryžosi jos kolegė ir bičiulė, VDA Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja 55 metų dr. J.Liškevičienė, tapusi ir šios parodos kuratore.
O I.Pleikienės rašyti aiškinamieji tekstai šalia menininko kūrinių padeda giliau suprasti jo kūrybos kontekstus.
– Kaip R.V.Gibavičius pelnė Grafo pravardę, juk jis buvo kilęs ne iš aristokratų šeimos? – paklausiau parodos kuratorės J.Liškevičienės.
– Bičiuliai jį taip vadino pirmiausia todėl, kad jis gyveno grafų Oginskių gatvėje, o jo namuose buvo menininkų susibūrimo centras. Iki šiol sklinda legendos ir apie patį menininką kaip dėstytoją ir eruditą. Mat jo draugų ratas buvo ypač didelis. Ir ne tik meno pasaulyje.
Pravardė prilipo dar ir todėl, kad šio dailininko kūrybai būdinga intelektuali ironija, rafinuota estetika ir platūs kultūriniai kontekstai.
– Paroda prasideda grafiko autoportretu su keturiomis rankomis. Tai tarsi nuoroda į jo darbštumą?
– Jis nupieštas tada, kai menininkas kūrė sgrafitą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Jis turbūt eskizavo pats save tyrinėdamas, kaip tokią figūrą būtų galima įkomponuoti į kūrinį.
Piešinys tarsi pradeda ir užbaigia jo parodą. Juk apžvelgus jo kūrybą tikrai atrodo, kad jis turėjo daugiau nei dvi rankas. Jis visą gyvenimą buvo labai disciplinuotas, atsakingas, visus mokslus baigė aukščiausiais pažymiais.
Mokėjo keturias kalbas, tai praplėtė galimybes sovietmečiu gauti daugiau informacijos apie meno procesus.
– Daugeliui pirmoji pažintis su šiuo menininku prasidėjo nuo pasakų knygos „Nė velnio nebijau“. Knygų iliustracijos, o juo labiau vaikiškų knygelių iliustracijos, buvo ta sritis, kur dailininkai turėjo daugiau laisvės ir sovietmečiu?
– Taip. Rašytoja Aldona Liobytė tuo metu dirbo leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje.
Ji kviesdavo jaunus dailininkus, juos palaikydavo. 1964 metais R.V.Gibavičius iliustravo jos parengtą lietuvių liaudies pasakų rinkinį „Nė velnio nebijau“.
Parodoje eksponuojamas visas šių estampų ciklas, liudijantis savo kelią radusio dailininko karjeros pradžią. Kai jis dirbo prie šios knygos, kuriai kūrė ne tik iliustracijas, bet ir visą ją apipavidalino, įvyko lūžis jo kūryboje. Jis suprato, kad forma gali būti moderni, nors ir atsispiriama nuo liaudies meno tradicijos.
Juoda, raudona ir balta spalvos, pozityvo ir negatyvo žaismė – visa tai darė įspūdį ne tik vaikams, bet ir kolegoms. Knyga buvo įvertinta diplomu ir Vilniuje, ir Maskvoje. Tai iš karto atvėrė jam platesnius horizontus. Pasakų knygoje išbandytus principus jis vėliau pritaikė ir ne vaikams skirtose poezijos knygose.
– Eksponuojamas knygas galima pavartyti, o ne tik grožėtis jomis per stiklą?
– Taip, toks buvo sumanymas – juk dauguma R.V.Gibavičiaus grafikos ciklų ir atsirado iš jo iliustracijos vienai ar kitai knygai. Jis eksperimentuodavo mažame iliustracijos formate, o po to jau kurdavo didesnius grafikos darbus.
Taip atsirado ir „Pilnaties langų“ ciklas, kurį galima pavadinti startu į kūrybos pilnatvę. Jame – 35 darbai, kuriuose įvairiai interpretuojamas lango motyvas.
Didžiausias jo ciklas „Vaikystės prisiminimai“, kuriame – net 130 darbų.
Kalbėdamas apie iliustracijas Janinos Degutytės poezijos knygai „Pilnatis“ jis yra sakęs: „Pravertas langas ar durys visada mane traukė ir veikė magiškai: ten, už, yra kažkas kita, kažkokia paslaptis, netikėtumas.“
– „Pilnaties langai“ atsirado tais metais, kai dailininkas sukūrė šeimą?
– Nors J.Degutytės knyga su jo iliustracijomis pasirodė keleriais metais anksčiau, cinkotipijų ciklas sukurtas 1970 metais. Kaip tik tada jis vedė gydytoją Virginiją Šklėrytę ir jiems gimė sūnus. Pilnatvė – visomis prasmėmis.
Šeima persikraustė į dailininko tėvų butą Literatų gatvėje, kuris tapo inteligentijos, menininkų, Dailės akademijos studentų pamėgta susibūrimo vieta.
– R.V.Gibavičius garsėjo kaip itin darbštus žmogus. Parodoje nematome jo eskizų, bet jų turbūt taip pat buvo nemažai?
– Taip, vien eskizų yra trys dideli segtuvai. Jis ypač daug dirbdavo, daug eskizuodavo, nes buvo perfekcionistas. Yra ir studentiškų laikų eskizų, nemažai yra ir pieštų kelionėse.
Parodoje eksponuojamas ciklas „Vandenų gyventojai“. Net plaukiodamas vandenyne Tolimuosiuose Rytuose jis eskizavo, o sugrįžęs ir peržiūrėjęs tuos savo piešinius sumanė paprasčiausiomis priemonėmis sukurti išraiškingą visumą.
Toks posūkis optinio meno link. Juk tuo pat metu, 1964 metais, Niujorke vyko Optinio meno paroda.
– Į Niujorką tuo metu turbūt nebuvo šansų nuvykti, bet kelionės buvo viena didžiausių jo aistrų?
– Taip, jis daug ir dažnai keliaudavo. Ir su turistų grupėmis, ir su bičiuliais. Po Lietuvą, po visą Sovietų Sąjungą ir net ištrūkdavo į užsienį. Kai atsiverti jo bylą, joje – daugybė charakteristikų, kurių reikėdavo kur nors važiuojant. Ir tose charakteristikose parašyta, kad nevartoja alkoholinių gėrimų, yra psichologiškai stabilus, galima išleisti į užsienį.
– „Vilniaus“ ciklas – dailininko vizitinė kortelė, garsiausias jo kūrinys. Kodėl nusprendėte parodyti jo sukūrimo procesą?
– Kaip tik todėl, kad visi jį žino, norėjosi parodyti ir kai ką naujo. Pavyzdžiui, kaip atrodo tos išraižytos liepos medžio lentos, nuo kurių buvo spaudžiami darbai, kaip ant kalkinio popieriaus kuriamas piešinys, kaip konstruojamas pats vaizdas.
Iš tiesų pirmą kartą vienoje parodoje rodomi visi trys šio ciklo kūrimo etapai – piešinys, išraižytos klišės ir atspaustas rezultatas.
Įdomu, kad šie darbai parodo ir tai, kaip laikui bėgant keitėsi Vilnius. Pirmajame ciklo darbe dar matome senąjį Televizijos bokštą S.Konarskio gatvėje.
Aštuntą šio ciklo darbą jis kūrė smarkiai sirgdamas, nes draugai skatino užbaigti ciklą.
Eskizai liudija, kad buvo sumanyta ir daugiau šio ciklo darbų, tarp jų ir žydiškas Vilnius su Senamiesčio arkomis.
– Teko girdėti, kad Vilniaus universiteto Filologijos fakultete tarp iškilių Lietuvos istorijos asmenybių siūlyta pavaizduoti ir aktyvų komunistų partijos veikėją, žurnalistą Vincą Mickevičių-Kapsuką bei poetą revoliucionierių Julių Janonį. Gal žinote, kaip pavyko to išvengti?
– VU rektoratas svarstė, kokios asmenybės turi būti pavaizduotos. Kadangi universitetas sovietmečiu buvo pervadintas Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu, šio aktyvaus komunisto kandidatūra ir buvo pasiūlyta. Ir jis, ir J.Janonis buvo nupiešti pirminėje freskų schemoje. Bet kai R.V.Gibavičius pradėjo dirbti, sugalvojo, kad kiekvieną figūrą lydės tam tikros architektūrinės struktūros ir simboliai, taigi kai kurioms asmenybėms vietos, matyt, tiesiog neliko.
Asmenybės, kurių portretų neturime, – tiesiog nusisukusios. O kamputyje – pats autorius kaip Renesanso dailininkas Šv.Kazimiero bažnyčios fone. Tą bažnyčią jis kasdien matydavo pro savo dirbtuvės langą. Šių freskų kūrimas dėl šalia vykusių remonto darbų užtruko dešimtį metų, gal ir tai padėjo išvengti ypač griežtos sovietų ideologų priežiūros.
Todėl dabar dažnas eidamas pro tą universiteto vietą net nesusimąsto, kad visa tai tapyta sovietmečiu. Nėra jokių ideologinių tūpsnių.
R.V.Gibavičiaus suvokimas, kas iš tiesų vertinga, ilgaamžiška, buvo tikrai įspūdingas. Jis mėgo sakyti, kad plepėjimas – didžiausias žmogaus priešas. Visada žinodavo, kam ir ką galima, o ko negalima sakyti. Gabiam ir darbščiam žmogui dažnai ir pati sistema leisdavo šiek tiek daugiau. Pavyzdžiui, „Vilniaus“ ciklas niekada nebuvo kritikuotas, nors ten galima įžvelgti nemažai dalykų, svetimų socialistinio realizmo ideologijai.
Vilnius – gražiausias miestas pasaulyje
Rimtautas Vincentas Gibavičius, dailininkas
„Vilnius – mano miestas. Jis man taip ir liks gražiausias miestas pasaulyje, nors esu matęs tikrai nuostabių miestų. Vilnius turi kažką tokio, ko negalima nei žodžiais apsakyti, nei daina išdainuoti, nei nupiešti. Galbūt tai pirmosios meilės paslaptis. Vilnius pabudino manyje meno amžinumo, kūrybos didingumo ir galiausiai gilaus patriotizmo jausmą. Vilniui skirti mano lakštai išreiškia ir susižavėjimą juo, ir begalinę meilę. Tai patvirtina ir kiekviename lakšte įdėtos įvairių epochų ir įvairių tautybių poetų eilės, kai kurios net parašytos mano prašymu. Cikle siekiau dekoratyvumo, atsisakiau smulkmenų, kasdienybės, žmonių ir kur galima – perspektyvos.“