Aukštų šalies pareigūnų, ministrų kabinetus puošia meno kūriniai. Ar keičiantis valdžioms kabinetuose pakeičiami ir paveikslai? Kaip iš muziejų jie patenka į Vyriausybę ar Seimą?
Šimtus milijonų žiūrovų pritraukęs kultinis danų serialas „Valdžios tvirtovė“ („Borgen“) prasideda, kai ką tik paskirta ministrė pirmininkė – pirmoji moteris Danijoje, atsidūrusi šiose pareigose (aktorė Sidse Babett Knudsen), atvyksta į savo naująjį kabinetą, kur jos jau laukia Danijos nacionalinio dailės muziejaus direktorius.
Kai politikė nustemba dėl tokio atkaklaus interesanto, jai paaiškinama, kad kiekvienas naujas premjeras gali pasirinkti, kokie paveikslai iš muziejaus saugyklų bus pakabinti jo naujajame darbo kabinete. O kaip visa tai vyksta mūsų šalyje?
„Lietuvos rytas“ prieš pusmetį paskelbė straipsnį, kuriame aiškinosi, kaip meno kūriniai iš muziejų patenka į Vyriausybę ar Seimą? Pateikiame tą straipsnį.
– Ar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius irgi laukia naujo Vyriausybės vadovo prie jo kabineto durų? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojos, vyriausiosios muziejaus rinkinių kuratorės Laimos Sazonovos.
– Lietuvoje – kitokios tradicijos. Mūsų generalinis direktorius prie premjero durų tikrai nesėdi. Tai ne mūsų tiesioginis darbas puošti valdininkų kabinetus. Bet jei Vyriausybės ar Seimo nariai prašys pakeisti paveikslus jų kabinetuose – tarsimės ir keisime. Tačiau nesame įpareigoti tuo rūpintis ir nepasirašinėjame sutarčių nuo rinkimų iki rinkimų. Kiek žinau, buvusi premjerė Ingrida Šimonytė iš viso neprašė pakeisti paveikslų. Jos kabinete ir rezidencijoje kabėjo tie patys kaip ir Algirdo Butkevičiaus vadovavimo laikais.
– Kokie pareigūnai kreipiasi į muziejų su tokiais prašymais?
– Visi mūsų eksponatai yra ilgalaikis valstybės turtas, todėl jų skolinimo tvarką numato įstatymas. Pirmiausia iš Prezidentūros, Vyriausybės ar Seimo kanclerio ateina oficialus raštas, adresuotas Nacionalinio muziejaus generaliniam direktoriui, su prašymu deponuoti tam tikrus kūrinius. Jei muziejaus direktorius pasirašo įsakymą, sudaroma panaudos sutartis, meno kūriniai apdraudžiami ir tik tuomet juos pakabiname valdžios įstaigose.
– Ar paveikslus parenkate savo nuožiūra?
– Muziejus savo rinkinių nekomplektuoja interjerams puošti. Jo visai kitas tikslas ir kitokie uždaviniai, todėl visada iškyla nemažai problemų, kai paprašo papuošti interjerus. Parinkti kūrinius ir normaliai sutvarkyti interjerą – rimtas darbas ir ne kiekvienas sugeba tai padaryti. Reikia sukomponuoti, sudėlioti taip, kad būtų gražu ir tvarkinga, kad vienas kūrinys tiktų prie kito.
Tai tikrai nėra muziejaus rūpestis. Mes nesame valstybinių įstaigų puošėjai. Taip, mes tai darome, jeigu į mus kreipiasi.
– Teko girdėti, kad ankstesnė muziejaus valdžia tuo itin rūpinosi.
– Taip, nes tokie dalykai vyksta ir pasitelkus asmeninius kontaktus. Jeigu pažįsti direktorių, kreipiesi ir prašai: gal gali man padėti papuošti kabinetą? Po to sutvarkomi dokumentai, bet pradžia – asmeniniai ryšiai. Buvęs muziejaus direktorius Romualdas Budrys pats važiuodavo ir pats kabindavo. Esu liudininkė, kaip vieno ministro kabinete jis pats vinį kalė.
– Ar yra tokių autorių, kurie labai tinka kabinetams papuošti?
– Populiariausi – tapytojai Jonas Švažas ir Vytautas Kasiulis. Jų darbų yra visur. Bet visada atsiranda problemų dėl tokių populiarių autorių kūrinių – kai tik rengiama kokia paroda, vis prireikia deponuotųjų paveikslų. Tuomet turime susisiekti su valdžios institucijomis, sutvarkyti dokumentus, vienus paveikslus pasiimti, kitus pakabinti.
Kuriamas ir šalies įvaizdis
„Aš tai būčiau pakabinęs“, – sakė žurnalistas ir kolekcininkas, buvęs Vyriausybės atstovas spaudai ir premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas, išgirdęs, kad premjerė I.Šimonytė savo kabinete nepakabino jokių paveikslų.
2004-aisiais tuomečio premjero patarėjo V.Kavaliausko iniciatyva iš Nacionalinio dailės muziejaus saugyklų buvo pasiskolinti paveikslai Vyriausybės interjerams papuošti. Jis kreipėsi į gerą pažįstamą tuometį muziejaus direktorių R.Budrį ir pakvietė jį ateiti apsidairyti po Vyriausybės pastatą. Atėjęs muziejininkas parinko interjerui tinkančius paveikslus, daugiausia peizažus, dalis jų pakabinta kabinetuose, kiti – koridoriuose.
„Muziejų saugyklose yra labai daug gerų darbų. Manyčiau, kad paveikslus reikėtų kabinti visuose Seimo narių kabinetuose“, – svarstė V.Kavaliauskas. Tiesa, neseniai savo feisbuko paskyroje jis prisipažino, kad gerokai nustebo vieno Seimo komiteto pirmininko kabinete pamatęs, jo manymu, itin vertingus Neemijos Arbit-blato paveikslus – pasaulinio garso muzikų portretus, kurie turėtų būti rodomi solidžiose parodose. Atkūrus nepriklausomybę įstatymo dėl paveikslų skolinimo iš saugyklų dar nebuvo. Viskas priklausė nuo premjero skonio. Tuomečio Vyriausybės vadovo Algirdo Brazausko kabinete buvo pakabintas puikiai ten tikęs dailininko Kazio Šimonio darbas. Prie jo visada fotografuodavosi žymiausi svečiai, tai tapo protokolo dalimi.
Kartą per metus atvykdavo muziejininkai, pereidavo koridoriais, patikrindavo, ar visi paveikslai vietoje. Tiesa, kaip „Lietuvos rytą“ informavo Vyriausybės Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus vedėja Aušra Ramoškaitė, 2021 metais K.Šimonio paveikslas, kabėjęs premjerės I.Šimonytės kabinete, buvo grąžintas muziejui. Dabar premjero kabinetą puošia tik gėlės.
– Ar vertingų meno kūrinių skolinimosi iš muziejų procese pakanka viešumo? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Kavaliausko.
– Viskas priklauso nuo saugumo. Paveikslai turėtų būti apdrausti, o meno kūrinių draudimas – sudėtingas. Muziejų fonduose saugomi kūriniai, mano manymu, nėra tinkamai įvertinti.
Daugelio paveikslų rinkos kaina nežinoma. Kadaise mane pakvietė vertinti senovinių knygų, perimtų iš Mokslo muziejaus. Ten buvo parašyta: „Kryžius baltas – 1 rublis, kryžius geltonas – 10 rublių.“ O tas geltonas kryžius buvo auksinis.
– Ar valstybinių įstaigų papuošimas vertingais kūriniais yra ir šalies įvaizdžio kūrimas?
– Žinoma, todėl ir mūsų ambasadose turėtų būti gerų darbų. Kadaise Dailės muziejaus direktorius R.Budrys buvo puikiai parinkęs paveikslų ir Lietuvos ambasadoms užsienyje.
– Kokių dailininkų darbai ypač tiko ambasadoms?
– Puikūs Vytauto Mackevičiaus peizažai, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai. Taip pat Adomo Galdiko darbai – gražūs, spalvingi, daug tautinių elementų.
A.Galdiko paveikslai buvo eksponuojami parodose Paryžiuje, Niujorke.
Iš muziejaus – į Seimą ir Vyriausybę
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) duomenimis, šiuo metu Seimui yra paskolinti 8 paveikslai. Jų autoriai – A.Petrašiūnaitė, L.L.Katinas, D.Kasčiūnaitė, N.Arbitblatas ir V.Kasiulis.
Prezidentūrą puošia 22 muziejaus kūriniai. Jų autoriai – F.Ruščicas, J.Marševskis, A.Žmuidzinavičius, V.Eidukevičius, N.Arbitblatas, V.Vizgirda, Č.Znamerovskis, K.Šeras, L.Bakhuisenas, taip pat nežinomo XIX a. vokiečių dailininko tapybos darbai, V.Kašubos medalionai ir S.Giedrimienės gobelenas.
Vyriausybės pagrindiniuose rūmuose galima pamatyti net 57 tapybos darbus, kuriuos paskolino LNDM. Premjero rezidencijoje – 31 kūrinį (27 tapybos darbai, 1 dekoratyvinė L.Strolio lėkštė ir 3 T.E.Vaivadienės kalinėto metalo reljefai).
Paveikslai – patys įvairiausi, pradedant V.Vizgirda, J.Vienožinskiu, P.Kalpoku, A.Žmuidzinavičiumi ir baigiant N.Arbitblatu ir V.Kasiuliu. Daugiausia – J.Švažo, J.Čeponio ir V.Kasiulio kūrinių. Dominuoja gamtos ir miesto peizažai, yra natiurmortų.
Nė viena iš minėtų institucijų pasikeitus valdžiai paveikslų keisti neprašė.
Prezidentūra ir skolinasi, ir paskolina
Prezidento kabinete virš židinio kabantis Vytauto Didžiojo paveikslas (kopija, XVII a. nežinomas dailininkas, drobė, aliejus) – Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas.
Dabartinio šalies vadovo G.Nausėdos iniciatyva į prezidento kabinetą atkeliavo 1926 m. J.Zikaro sukurtas J.Basanavičiaus bronzinis bareljefas – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Prezidento kabinetą taip pat puošia F.Ruščico paveikslas „Krėvos pilis“ – Vrublevskių bibliotekos eksponatas, J.Marševskio paveikslas „Vilnius. Bernardinų sodas“ – iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus.
Prezidento kanceliarijai priklauso keliasdešimt įvairių baldų ir meno kūrinių, įtrauktų į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Didžioji jų dalis yra įsigyti prezidentų A.Brazausko ir V.Adamkaus kadencijų metu, kai veikė Prezidentūros komisija interjero įrangai ir meno kūriniams įsigyti.
Prezidentūroje šiuo metu yra eksponatų, pasiskolintų iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus, Rokiškio krašto muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus deponuotų kūrinių.
Savo ruožtu Prezidentūra yra paskolinusi kai kuriuos jai priklausančius eksponatus Vytauto Didžiojo karo muziejui, Valdovų rūmams, Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui, Istorinei Prezidentūrai Kaune.
Pirmasis šiuolaikinio meno kūrinys dailininko Š.Saukos „Tūkstantmetis“ prezidentės Dalios Grybauskaitės sutikimu Prezidentūroje atsidūrė 2010 m. Prezidentė tada teigė norėjusi „panervinti visuomenę“. Anot jos, menas turi suerzinti vaizduotę, jausmus ir širdį. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas paveikslas sudarytas iš kelių dalių.
Jame matyti žmonių statomas pastatas, kruvinas nuogas rūpintojėlis, būrys istorinių Lietuvos veikėjų – Žemaitė, J.Jablonskis, Maironis, A.Smetona ir kiti. Š.Sauka neatlygintinai leido eksponuoti savo paveikslą, kuris kabėjo Prezidentūroje dvi D.Grybauskaitės kadencijas, tačiau prezidentas G.Nausėda jo matyti nepanoro. Paveikslas iškeliavo į MO muziejaus saugyklą.