Menininkas gimė 1940 m. Kaune, 1964 m. baigė tapybos studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. 1967–1976 m. gyveno ir kūrė Pažaislyje, nuo 1977 m. – Vilniuje. Daug metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje, buvo dailininkų grupės „24“ narys.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas – vienas reikšmingiausių šiuolaikinės lietuvių tapybos meistrų, kurio kūryboje atsiskleidė savitas lietuviško peizažo poetinis matymas, jautrumas šviesai ir erdvei.
2010 metų balandį „Lietuvos ryto“ korespondentė Rūta Mikšionienė paskelbė straipsnį „Kūrybos užkratas – gamta“. Tuomet šviesaus atminimo Povilas Ričardas Vaitiekūnas šventė 70-metį ir surengė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Pateikiame anuometinį pokalbį su P.R.Vaitiekūnu.
„Siela bėga priekyje, o šikynė prašo palaukti“, – juokavo 70-metį atšventęs Povilas Ričardas Vaitiekūnas, kurio paroda atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje.
Joje – per 150 P.R.Vaitiekūno kūrinių: nuo ankstyvųjų iki pačių naujausių paveikslų ir piešinių. Apie 40 darbų rodomi pirmąsyk.
Parodoje rodomas ir filmas, kuriame dailininką kalbina kuratorė Milda Žvirblytė.
Neturi mobiliojo telefono
Televizorius – vienintelė parodos detalė, kuri labai nepatinka P.R.Vaitiekūnui. Jo manymu, spoksojimas į televizorių atbukina sugebėjimą įžvelgti subtilius tapybos niuansus.
Mobiliojo telefono neturintis kūrėjas iš Mardasavo ir toliau bando gyventi „apšviestame“ pasaulyje, sąmoningai atsukdamas nugarą tam, „kas šviečia pats“ (kompiuterių, televizorių, telefonų ekranams).
Neatsitiktinai bandydamas apibrėžti savo kūrybos vietą meno pasaulyje dailininkas gręžiasi į praeitį.
Jis gretina save su XIX a. dailininkais barbizoniečiais – Theodore Rousseau, Camille Corot, Jeanu Francois Millet. Savo mokytoju vadina tapytoją Antaną Gudaitį.
„Eglių siluetai transformuojasi į žmogystas, šieno kupetos virsta maldininkų figūromis, akmuo panėšėja į kaukolę...
Simbolinis P.R.Vaitiekūno paveikslų pobūdis artimas Edwardo Muncho ir M.K.Čiurlionio kūrybai“, – įsitikinusi parodos kuratorė M.Žvirblytė.
„Nesu didelis atradėjas. Turbūt papildau jau atrastus dalykus“, – sakė P.R.Vaitiekūnas, svarbiausiu kūrybos impulsu arba užkratu vadinantis tikrovę ir gamtą, o ne prasimanymus.
Senatvė ima trukdyti dirbti
Pasak kuratorės, dailininkui svarbi ne tik gera tapyba, bet ir gera literatūra (Marinos Cvetajevos, Kazio Binkio, Walto Whitmano ar Vinco Mykolaičio-Putino), taip pat ir folkloras (Jono Basanavičiaus užrašytos pasakos, Simono Daukanto raštai).
„Nors man svarbus pasaulio suvokimas per matymą, tikrai nebūtina, kad ir visi kiti taip matytų.
Mano vyresnysis kolega Liudas Truikys sakydavo – kiek žmonių pamato paveikslą, tiek naujų paveikslų atsiranda. Taigi žiūrovai yra geriausios mano kūrinių reprodukcijos“, – šypsojosi žodžio kišenėje neieškantis tapytojas.
Menininkas prisipažino, kad senatvė jau pradeda trukdyti dirbti. „Siela bėga priekyje, o šikynė prašo palaukti.
Anksčiau aš galėdavau 12 valandų prie molberto išstovėti. Ir dar išsikeikti, visus išvaikyti. O dabar jau užtenka trijų.
Pavargstu. Juk tapyba – dar ir sunkus fizinis darbas, ne tik apmąstymai ir filosofijos“, – kalbėjo P.R.Vaitiekūnas.
Prisiminė mirusius kolegas
Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje – tik dvylika P.R.Vaitiekūno darbų.
Todėl didžioji dalis jubiliejinės parodos darbų – iš paties dailininko dirbtuvės, iš kitų muziejų, taip pat – iš įvairių Lietuvos kolekcininkų rinkinių, kuriuose sukaupta nemažai tapytojo kūrinių.
„Neparodžiau čia ir tų darbų, kuriuos supjausčiau“, – juokavo dailininkas.
Jis prisipažino, kad jei iš dešimties nutapytų darbų du lieka sveiki, – labai gerai.
Su nepavykusiais piešiniais dar paprasčiau – jais patogu pakurti krosnį, židinį.
P.R.Vaitiekūnas pasakojo, kad kabindamas savo kūrinius ypač gyvai prisiminė jau mirusius savo bičiulius menininkus – Antaną Martinaitį, Kęstutį Palioką, neseniai išėjusį Algį Skačkauską.
„Nežinau net kam tą parodą rengiau, nes mano žiūrovai jau išmirė“, – karčiai pajuokavo P.R.Vaitiekūnas, kurio kūrybos gerbėjų Lietuvoje – dar daug.
Tapo abiem teptuko galais
Tapytojas P.R.Vaitiekūnas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesorius, dailininkų grupės „24“ sumanytojas.
Nuo 1967 m. iki 1976 m. jis buvo įsirengęs dirbtuvę Pažaislio vienuolyne, iš ten iškeldintos psichoneurologinės ligoninės palatoje.
Nuo 1989 m. iki 2002 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje, buvo jos vedėjas.
Vasaras tapytojas leisdavo Dzūkijoje – Česukuose, vėliau Mardasave. Baigęs dėstytojo karjerą gyvena ir kuria Mardasave.
P.R.Vaitiekūnas – vienas nedaugelio vyresniosios kartos dailininkų, kurio darbų praėjusio amžiaus pabaigoje įsigijo Amsterdamo miesto muziejus. Tarptautinėje meno scenoje tapytojo kūrybą nuolat pristato Olandijos galerija „Galerie Tanya Rumpff“.
Populiariausias tekstas apie P.R.Vaitiekūno tapybą – 1982 m. A.Andriuškevičiaus parašytas straipsnis „Geri abu teptuko galai“. Menotyrininkas pristato dailininką kaip „nuolatinio kitimo būvyje esančio pasaulio kūrėją, kurio drobių paviršiumi slenka potėpių ižas, o tiršto dažo plote atsispaudžia teptuko kotu įbrėžti žmogaus, statinio ar augalo negatyvai“.