Vilniaus meno galerija „Vartai“ savo naująjį parodų sezoną pradėjo nuo įdomaus menininko kūrybos pristatymo. Čia surengta pirmoji E.Blažio-Faktūros personalinė paroda „Ne žemiškas“.
E.Blažys-Faktūra – jaunosios kartos menininkas, tiesa, baigęs ne meno, o ekonomikos ir vadybos studijas.
Pradėjęs nuo koliažų ir atradęs savitą paveikslų ir skulptūrų kūrimo būdą jis jau ne vienus metus yra meninio gyvenimo dalyvis, tačiau savo kūrinius dažniau pristatydavo grupinėse parodose.
„Pastebiu, jog būdamas su žmonėmis aš dažnai esu kitur. Girdžiu jų balsus, matau gestus, juoką, bet nejaučiu, kad pats dalyvaučiau. Mano mintys kyla kitur – stebiu, analizuoju, tačiau nesikišu. Kartais matau save iš šalies, lyg atsiradusį kambaryje tik kaip kvantinė figūra, kuri nesąveikauja su kitais, o egzistuoja savame pasaulyje“, – kalbėjo E.Blažys-Faktūra.
– Daugeliui žinoma „Studija Faktūra“, kurianti įvairių festivalių ir kitų kultūros renginių vizualiką. Jūs – vienas aktyviausių šios studijos narių, todėl ir pasivadinote Faktūra? – paklausiau 30-mečio E.Blažio-Faktūros prieš pat jo parodos atidarymą.
– Taip, iš tiesų net ši paroda – bendras kelių žmonių darbas. Žinoma, eksponuojamų darbų autorius esu aš, tačiau parodos architektūrą kūrė mano draugė Justina. Kiti padėjo dorotis su įvairiais technologiniais dalykais. Studijoje taip pat dirba nemažas bendraminčių kolektyvas, todėl kolektyvinis darbas man – natūralus dalykas.
Kai kurie žmonės, išgirdę žodį „faktūra“, tuoj neskaniai pajuokauja apie „sąskaitą faktūrą“, tačiau iš tiesų faktūra – tai ir reljefas, kurį galite pamatyti mano darbuose, tai gali būti ir oda ar kokio šaligatvio raštas. Išvertus iš lotynų kalbos tai – tiesiog „gamyba“.
Slapyvardis atsirado tuomet, kai mano draugė rašė bakalauro darbą apie atsitiktines faktūras: grafiniu būdu, su įvairiais mechanizmais, su tušu.
– Ar nesunku kūrėjui nuolat dirbti kolektyve?
– Kai ką darau ir vienas. Nebūna dienos, kad nenueičiau į dirbtuvę ir neprisiliesčiau prie popieriaus, kuris yra visų mano darbų pagrindas. Jei kas užrištų akis ir paduotų popieriaus lapą, nesunkiau galėčiau išvardinti jo parametrus – svorį, storį, kitus dalykus.
Tačiau darbo procese visuomet stengiuosi susirasti kuo daugiau žmonių, kurie gali suteikti reikalingos informacijos, nes tik taip kūrybos procesas gali įsibėgėti.
– Mėgstate ne tik pasyviai stebėti, bet ir aktyviai rinkti jus dominančią informaciją?
– Visa paroda kalba apie stebėjimą. Jos pavadinimas „Ne žemiškas“, kuris angliškai skamba kaip „Extraterrestrial“, gali ir suklaidinti. Jį perskaitę žmonės gali pagalvoti: „Dar vienas menininkas daro kažkokią parodą apie ateivius.“
– Ir skulptūra pavadinta tarpžvaigždinio objekto Oumuamua vardu, kuris, kai kurių mokslininkų manymu, galėjo būti informaciją renkantis kitos civilizacijos zondas, ir pati parodos atmosfera verčia mąstyti būtent apie ateivius.
– Mes iš tiesų tą „ne žemišką“ atmosferą stengėmės sukurti formuodami parodos architektūrą, naudodami tam tikrus dizaino simbolius. Šviečiantys elementai prie salių durų šiek tiek primena filmuose rodomų erdvėlaivių durų atidarymo mechanizmus.
Tačiau vaizdas ant tų švytinčių elementų – labai žemiškas.
Tai nufotografuota pernai vasarą Lietuvoje nuo karščio suskilinėjusi žemė.
Visa paroda – ne apie keliones į kitas planetas, o apie mūsų planetą, mūsų aplinką.
– Esate minėjęs, kad informacijos šaltiniai jums dažniausiai yra konkretūs žmonės. Vienas tokių – žinoma išeivijos menininkė Aleksandra Kašuba (1923–2019), kurios darbų parodos iki šiol sulaukia susidomėjimo įvairiose šalyse.
– Taip. Nors neteko su ja susitikti, jos mintys knygose ir kūryba liko. Visa ta informacija skatina kitus menininkus mąstyti ta kryptimi. O ji buvo unikali menininkė – dirbo ir su formomis, ir su spalvomis, ir su kvapais.
Kūrė įvairiausiose meno srityse – nuo architektūros iki keramikos.
– Kaip nutiko, kad baigęs ekonomiką, dirbęs logistikos srityje atsidūrėte meno pasaulyje?
– Mėgau kurti visokius koliažus, bet tai buvo daugiau hobis. Niekuomet nemaniau, kad hobis taps mano džiaugsmu, mano gyvenimu ir būtent tuo įrankiu, kuris padeda pasiekti užsibrėžtus tikslus, kurie visuomet yra susiję su bendruomene.
Kadangi meno pasaulyje viską pradėjau nuo nulio, puikiai suprantu, kaip sudėtinga Lietuvoje išgyventi jauniems kūrėjams. Tai ne tik parodos principas – surinkti, apmąstyti ir pateikti kitiems informaciją.
Tai ir vienas mano gyvenimo tikslų – padėti jauniems kūrėjams įveikti visokius biurokratinius ir kitokius barjerus.
Vykdėme net tokį projektą – viename biuro pastatų įsirengėme laikiną meno studiją ir kūrėme ten dirbančių žmonių akivaizdoje. Po kiek laiko pastebėjome, kad tie meno dalykai daugelį pradeda dominti, atsiranda kitoks požiūris.
O grįžtant prie to, kaip atsiradau meno pasaulyje, turiu pasakyti, kad nuo seno kolekcionuoju man patikusias knygas ir žurnalus – ne tik dėl turinio, dažniausiai dėl vizualinių dalykų.
Taigi iš įvairiausių paveikslėlių klijuodavau koliažus, taip pat aš neatsisakydavau padėti ir pažįstamiems menininkams nuvežti, pakabinti darbus rengiant parodas.
Dirbau logistikos įmonėse JAV ir Lietuvoje.
Ta patirtis irgi praversdavo.
– O kas paskatino žengti tokį radikalų žingsnį – palikti gerai apmokamą darbą ir visą laiką skirti kūrybai?
– Vieną kartą mano bičiulis menininkas Robertas Narkus pasiūlė dalyvauti Vilniaus galerijų savaitgalio renginyje. Rodžiau savo darbus galerijoje „Autarkija“, kuri dabar gyvuoja jau daugiau virtualioje erdvėje.
Vieną mano darbą kažkas nupirko. Pamaniau, kad žmonėms įdomu, ką darau. Tada pasitaręs su drauge nusprendžiau visą laiką skirti kūrybai ir žengti į tokią sritį, kurioje beveik nėra pažįstamų.
– Jūsų paveikslai iš toliau primena tapybą. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus akivaizdu, kad jie sukurti visai kitaip. Kokia ta jūsų autorinė technika?
– Aš dirbu su popieriumi. Kodėl paveikslų rėmai yra tokie stori?
Todėl, kad iš pradžių suklijuoju labai daug popieriaus sluoksnių. Tai užtrunka, nes užklijavus vieną sluoksnį reikia palaukti, kol išdžius. Tad dažniausiai šiame etape dirbu ne vienas.
Šį kartą dar panaudojau ir virvių atliekas, surastas pasibaigus muzikos festivaliams, kad paviršius būtų išraiškingesnis. Naudoju ir pigmentus.
O paskutiniame etape visada dirbu pats – drožiu kampiniu šlifuokliu, dažnai vadinamu „bulgarke“. Kai rankose po 10–12 valandų laikai kampinį šlifuoklį, vibracija gerokai nuvargina.
Tačiau dirbdamas mažesnėmis apsukomis šlifuoklis sukuria ir įdomų šalutinį efektą – garsą. Jis mane ramina, darbas virsta savotiška meditacija. Taigi neliko kadaise kurtų koliažų paveikslėlių, galutinis rezultatas – abstraktūs paveikslai, kurie sukurti ne tepant ką nors popieriuje, o atveriant vis gilesnius jo sluoksnius.