O beveik visose dailės galerijose bilieto niekada neprireikia.
„Sostinė“ siūlo keletą ypač įdomių parodų.
Pasakojimas apie tai, kaip Lietuva kalbėjo pasauliui
Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia atsigręžti į istoriją. Istorijos namuose šią savaitę atidaryta tarptautinė paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ pasakoja apie tai, kaip Lietuva prisistatė pasauliui per kultūrą – meną, tradicijas ir simbolius. Ji parengta bendradarbiaujant su tarptautiniu partneriu – Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi (Mucem) Marselyje.
1900 metais Lietuva tebebuvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys, bet vykstant Pasaulinei parodai Paryžiuje Trokadero etnografijos muziejaus vestibiulyje pasirodė ir nedidelė lietuvių ekspozicija su užrašu „Lithuanie“.
„Lietuvos vardas tuo metu neegzistavo oficialiame politiniame žemėlapyje, todėl toks pasirodymas tapo drąsia politine deklaracija – savotišku protestu, politinio pasipriešinimo carinei valdžiai aktu, kuris skelbė: mes esame, mes kuriame, mes turime savo kalbą, kultūrą ir tradicijas“, – sakė parodos kuratorė Miglė Lebednykaitė.
Ekspozicijoje rekonstruojami trys istoriniai prisistatymai Paryžiuje – 1900 ir 1937 m. pasaulinėse ir 1935 metų Baltijos šalių liaudies meno parodose. Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių surinkti į vieną vietą.
O greta istorinių, etnografinių objektų lankytojai išvys žinomų šiuolaikinio meno kūrėjų Andriaus Ermino, Lauros Garbštienės, Mortos Jonynaitės, Žilvino Landzbergo, Linos Lapelytės ir Lauros Stasiulytės kūrinius. Tai lyg įsivaizduojami tiltai tarp praeities ir šių dienų.
Vietoj tolimų kraštų grožybių – suoliukas prie namų
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ surengta personalinė žinomos menininkės Onos Grigaitės keramikos darbų paroda „Negali būti“ provokuoja šiltųjų kraštų išsiilgusius vilniečius apsižvalgyti aplinkui.
„Muziejai, galerijos, nauji miestai? Jau nežinau, iš kur ta gausybė popierėlių su užrašytais ir niekada nepanaudotais spalviniais deriniais, idėjų užuominomis. Kas tie mįslingi meno kūriniai ar objektai, įskėlę kūrybinę kibirkštį? Ar toli reikia jų ieškoti, ar užtenka prisėsti ant suoliuko čia pat, netoli namų?“ – pristatydama parodą svarstė autorė.
Jos paroda – stebėjimo ir stebėjimosi rezultatas. Padriki įsiminę vaizdai, idėjų užuominos patys tapo vientisa idėja, įgijo molio kūną.
„Pro suoliuką prašlepsi moteriškė, apsirengusi kaip prieš trisdešimt metų, – žalias paltas, ruda kailinė apykaklė, gėlėta ultramarino skarelė, rudi (tamsūs) vyriški batai, juodas šuo šalia (nuotr.). Primena visas tetules iš kaimo. Taip gražu, kad nors apsiverk“, – vieno savo kūrinio atsiradimo istorija su žiūrovais pasidalino menininkė.
O.Grigaitė (gim. 1963 m.) baigė keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu moko keramikos J.Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filiale. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, pastaraisiais metais daugiausia rengia autorines parodas.
Patirtį sovietų kariuomenėje atskleidžia išskirtinė paroda
Paroda „Ne savo noru“, surengta Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“, kviečia pažvelgti į Lietuvos menininkų kūrybą, susijusią su patirtimi privalomojoje sovietinėje kariuomenėje. Kiek ši tarnyba suluošino, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų? Tikslių skaičių nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji.
Parodos menininkus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoje – tarnavusieji XX a. 7-ajame dešimtmetyje: Arvydas Šaltenis (1964–1967 m., Gusevas (Gumbinė), Kaliningrado sritis), Povilas Ričardas Vaitiekūnas (1964–1965 m., Duobelė, Latvija) ir Romanas Vilkauskas (1968–1970 m., Kaliningrado sritis).
Antroje – būtinąją tarnybą atlikę jau 9-ajame dešimtmetyje, kai Baltijos šalių jaunuoliai laikyti vis nepatikimesniais: Saulius Mažylis (1982–1984 m., Charkovas, Kijevas, Ukraina), Gintaras Zinkevičius (1983–1985 m., Tukumas, Latvija), Jonas Vaitekūnas (1984–1986 m., Vilnius), Ričardas Šileika (1986–1988 m., Ulan Ergė, Kalmukijos autonominė sritis), Darius Žiūra (1988–1990 m., Chabarovskas, Rusijos Tolimieji Rytai), Aidas Bareikis (1987–1989 m., Afganistanas).
1983–1985 metais a.a. Romo Juškelio fotografuota serija „Rezervistai“ primena, kad net ir ištrūkusius iš kariuomenės mėsmalės sovietinė valdžia galėdavo bet kada pašaukti į pratybas.
Abstrakti kūryba buvo ir kritiška laikysena, ir mąstymo būdas
MO muziejuje ką tik atidaryta nauja mažoji paroda „Pievos ir akys. Rose Lowder ir Kazimiera Zimblytė“. Joje greta vienos inovatyviausių savo kartos eksperimentatorių lietuvės K.Zimblytės (1933–1999) kūrybos pristatomi Peru gimusios prancūzų menininkės R.Lowder (gim. 1941 m.) eksperimentiniai filmai.
„Pievos ir akys“ supažindins su skirtingose geležinės uždangos pusėse kūrusiomis abstrakčiojo meno kūrėjomis, kurių kūryboje svarbią vietą užima gamtos, nuo urbanistinio šurmulio nutolusių vietovių motyvai.
Įprastai vyrų dominuojamose medijose – tapyboje ir kine – kūrusių menininkių darbai pasiūlys universalų ekologinį žvilgsnį, nepaisantį geografinių atstumų.
Naujojoje MO muziejaus parodoje siekiama lygiavertiškai pristatyti iki šiol pakankamai dėmesio nesulaukusių menininkių, gyvenusių ir kūrusių skirtinguose kontekstuose, kūrybinį palikimą ir sekti šių meno praktikų dialogo metu atsirandančias universalias žmogaus ir gamtos, laiko ir materijos temas.
Šios užduoties ėmėsi Sapiegų rūmų tyrimų vadovė ir kuratorė Ineta Brašiškė, kuri specializuojasi modernaus ir šiuolaikinio meno bei meninink(i)ų filmų srityje, drauge su menotyrininke, MO muziejaus pagrindine kuratore Migle Survilaite.
„Parodoje pristatomuose kūriniuose neaptiksime pasakojimo ar lengvai atpažįstamų daiktų vaizdavimo. Vis dėlto abstrakcija čia nėra vien estetinis pasirinkimas, tai kritiška laikysena ir mąstymo būdas. Menininkės šitaip tyrė optinius reiškinius ir išbandė medijų ribas, kūrė savo gyvenamosios aplinkos atspindžius“, – teigia kuratorės.
Baltijos šalių gyventojai liudija apie sovietinę priespaudą
Fotografės Claudios Heinermann parodą „Sibiro tremtys“ galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje. Tai istorija apie Baltijos šalių gyventojų tremčių istoriją ir jos poveikį regiono tapatybei.
Vokietijoje gimusi, Nyderlanduose gyvenanti menininkė septynerius metus kūrė fotografijų ciklą, atskleidžiantį Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą.
Parodoje liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus, gyvenimą gulago stovyklose, pasipriešinimą okupacijai ir Šaltojo karo pradžią. Sekdama ištremtųjų pėdsakais menininkė keliavo po buvusią Sovietų Sąjungą, liudininkų portretus ir pasakojimus sujungdama su kasdienybės, interjerų bei peizažų vaizdais.
„Niekas niekada nebuvo nuteistas už sovietų įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui. Po Sovietų Sąjungos žlugimo apie tai atvirai prabilta pirmą kartą, tačiau dabar stalininė praeitis vėl šluojama po kilimu.
Todėl manau, kad svarbu išgirsti ir išsaugoti už geležinės uždangos nuo mūsų slėptus pasakojimus, galinčius padėti teisingai nušviesti istoriją“, – sakė fotografė.
C.Heinermann (gim. 1967 m. Iserlohne, Vokietijoje) studijavo vaizduojamuosius menus ir dokumentinę fotografiją. Šiandien ji yra laisvai samdoma fotografė, gyvenanti Delfte (Nyderlandai).
Daugiausia dėmesio ji skiria ilgalaikiams dokumentiniams projektams ir šiuolaikinėms istorinėms problemoms.
Parengė Rūta MIKŠIONIENĖ