„Mišrūnai pekloje“ – taip šiurpiai pavadinta M.Radžiūnaitės kūrinių paroda surengta Vilniaus „Vartų“ galerijoje.
Tačiau niūriausiu metų laiku žiūrovams pristatyta ekspozicija, nors iš pirmo žvilgsnio ir kiek baisoka, nedvelkia depresija. Atvirkščiai – nušviečia prieblandą ryškiomis spalvomis ir priverčia nusišypsoti prisiminus, kad kartais lyg ir beviltiška kova su blogiu – ne tik mūsų dienų aktualija.
Jau ne pirmą kartą ši menininkė nustebina publiką sugebėjimu sukurti ne tradicinę paveikslų ekspoziciją, o tarsi muziejų muziejuje su kiek neįprastu šiuolaikinei tapybai sakralumo prieskoniu.
Eksperimentų nebijanti seniausia privati meno galerija sostinėje taip pat gerokai pasikeitė įsileidusi į savo erdves viduramžių bestiarijus pamėgusią vartyti tapytoją. Tad jei reikėtų rinkti įdomiausią kalėdinę Vilniaus parodą, „Mišrūnai pekloje“ tikrai pelnytų prizinę vietą.
– Kuo jus taip sužavėjo viduramžiai, kad tų laikų istorijos, personažai ir net spalvos iš senųjų knygų iliustracijų persikėlė į XXI amžiaus kūrinius? – paklausiau M.Radžiūnaitės.
– Galima rasti daug paralelių tarp mūsų dienų ir viduramžių. Jie ypač aktualūs dabar, kai vėl tokie neramūs laikai, vėl pradedama kalbėti apie pasaulio pabaigą. Tačiau ji vis nenutinka.
Apie tai galvodami su kuratoriumi Linu Bliškevičiumi rengėme parodą. Pasikvietėme menininką Kristijoną Žungailą, kuris papildė ekspoziciją sienų tapyba, freskomis. Kai kurie jo piešiniai aiškiai matomi, kitų tik šešėliai iškyla, prasišviečia tarsi užuominos apie daugelį istorijos sluoksnių.
Juk pagoniškų šventovių vietose dažnai buvo statomos viduramžių bažnyčios, vėliau – renesansinės, barokinės. Taip ir klojasi kultūriniai, istoriniai sluoksniai.
O jei daugumoje savo darbų kalbu apie pabaigą, turi būti ir pradžia. Kadangi viduramžiai neatsiejami nuo krikščionybės, kurios pirmieji ženklai buvo nupiešti katakombose, ant sienų, tai ir ant parodos sienų atsirado kažkas panašaus į šių dienų gatvės meną.
– Įeidamas į parodą žiūrovas akis į akį susiduria su trimis numirėliais. Čia toks juodojo humoro persmelktas trijų parodos autorių – dviejų dailininkų ir kuratoriaus – pasisveikinimas?
– Panašiai. Viduramžiais buvo populiari alegorinė istorija „Trijų gyvųjų ir trijų mirusiųjų susitikimas“. Joje trys karaliai medžioklės metu sutinka tris mirusiųjų šmėklas, kurios juos perspėja apie gyvenimo laikinumą: „Ir jūs būsite mūsų vietoje.“
– Tačiau parodos ženklu tapęs „mišrūnas“ – visai nebaisus, net simpatiškas.
– Mes ir patys esame mišrūnai – įvairiausių aplinkybių, įsitikinimų, tikėjimų produktai.
O viduramžiais įvairiausių būtybių atvaizdai būdavo sudėliojami iš įvairiausių dalių, turinčių simbolinę prasmę, gerai žinomą daugeliui, todėl viena bestija ar mišrūnas būdavo ne tik paveikslėlis, bet ir ištisas pasakojimas.
– O kaip tapybos parodoje atsirado kilimas? Taftingo technika prieš keletą metų buvo ypač populiari rankdarbių mėgėjų grupėse socialiniuose tinkluose. Jūs jau buvote ją išbandžiusi ar išmokote prieš parodą, nes norėjote sukurti kilimą, bet nemokėjote austi?
– Nemokėjau. Kalbėjausi su tekstilininke Deva Bartninkaite, kad noriu „Vartų“ parodai padaryti kokį nors didelį tekstilės kūrinį.
Ji patarė, kad paprasčiausia tai padaryti su specialiu automatiniu taftingo pistoletu. Bet aš visada dirbu be jokių paruoštukų, formų, kitų pagalbinių dalykų, tad teko dirbti be jokios automatikos – su adata.
– Kodėl kilimo, pavadinto paskutiniais maldos „Tėve mūsų“ žodžiais „Ir saugok mus nuo pikto“, centre rangosi septyngalvis, o ne trigalvis ar penkiagalvis slibinas?
– Na, pagal krikščioniškos ikonografijos tradicijas visos pačios baisiausios bestijos, leviatanai – su septyniomis galvomis. Parodoje kiekvienas gali tą blogį nugalėti tiesiog jį sumindydamas, kai eina per kilimą.
O dėl paties kilimo, tai man visuomet norisi, kad paroda būtų ne vien paveikslų galerija, bet nauja erdvė, kuri įtrauktų žiūrovą.
Tapymas jau yra tapęs būtina mano gyvenimo dalimi, tačiau šalia to kiekvienai parodai norisi sukurti ir ką nors nauja, išbandyti kitas kūrybos priemones.
Kazio Varnelio namuose sukūriau savitą altorių, buvo ir netikri vitražai ant langų. O šį kartą pasirinkau tekstilę.
– Galima įsivaizduoti, kad autorė po rytinės kavos eina į dirbtuvę tapyti, o sugrįžusi vakare prisėda prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano su kilimo kvadratėliu ir adata rankose. Ar taip viskas ir vyko?
– Panašiai. Vyko toks darbas dviem etapais. Daug naujų dalykų sužinojau, nes kai rankos užimtos – ausys atviros. Turbūt visos politinės laidos per tuos metus buvo išklausytos. Juk vienam kilimo kvadračiukui prireikia ne mažiau nei aštuonių valandų darbo.
Didžiausias iššūkis man, kaip tapytojai, buvo tai, kad negalėjau susimaišyti siūlo spalvos kaip dažų paletėje. Be to, namuose nebuvo tiek erdvės, kad galėčiau išsitiesti visą kilimą, tad kai kurios linijos ne visai sutampa. Bet tai – rankų darbas, todėl klaidų kažin ar įmanoma išvengti. Kita vertus, dažnai jos padaro kūrinį net įdomesnį.
Juk puikiai žinome, kad menininkų ir net spaustuvės klaidos tampa kūrinio unikalumo ženklu, jo kaina kolekcininkų akyse pakyla. O kadangi mano darbuose visuomet nemažai klaidų, tai kiekvienas jų – ypač vertingas. (Juokiasi.)
– Ar tiesa, kad jūsų susidomėjimas viduramžiais prasidėjo nuo klaidos, kurią padarė „Google“ vertėjas, versdamas tekstą iš lietuvių kalbos į lotynų?
– Taip. Dar mokydamasi Dailės akademijoje surengiau pirmąją parodą, kurios tema buvo kvailybė ir apsimestinis žinojimas. Ją rengdama išverčiau pavadinimą į lotynų kalbą naudodama kompiuterinį vertėją. Mat lotyniškus posakius ypač mėgsta žmonės, norintys parodyti, kiek daug jie išmano.
Prie feisbuko skelbimo apie parodą radau komentarą, kurio autorius pasiūlė iš pradžių išmokti lotynų kalbą, o tik po to ją vartoti. Tuomet ir pamaniau, kad tai gali būti mano kūrybos raktas. Ir pati klaida, ir viduramžiai, kurie glaudžiai susiję su lotynų kalba.
Net ir šioje parodoje yra paveikslas su šventuoju Jeronimu. Jis išvertė Bibliją į lotynų kalbą, tačiau tame vertime buvo nemažai klaidų. Viena žinomiausių – supainioti du panašiai skambantys hebrajiški žodžiai ir vietoj „švytinčio Mozės veido“ atsiradęs „raguotas Mozės veidas“. Todėl daugelyje meno kūrinių pranašas Mozė vaizduojamas su ragais.
– Negi tamsieji laikai paauglystėje jūsų nežavėjo savo keistenybėmis ir paslaptimis?
– Ne. Daug laiko praleisdavau namie viena. O tėvai turi milžinišką biblioteką ir daugybę meno albumų, tad nuolat juos vartydavau. Matyt, viskas nugulė į pasąmonę, o kai susidomėjau viduramžiais, daug dalykų iškilo. Ir, kaip visuomet būna, kuo daugiau domiesi, tuo įdomiau.
Juk apie šį beveik tūkstantį metų trukusį laikotarpį iki šiol žinome ne tiek daug. O ir tie dalykai, kuriuos žinome, pasirodo esą ne visiška tiesa. Apie viduramžius prikurta daug viena kitai prieštaraujančių istorijų. Nors skaitau nemažai akademinės literatūros apie tuos laikus, sunku susigaudyti tokiame istoriniame rūke. Todėl neišvengiamai pridedu ką nors iš savo patirties ir tas susidomėjimas tik auga.
Žinoma, prisideda ir tai, kad viduramžių meno kūriniai mane patraukė savo spalvomis. Supratau, kad tai man artimas dalykas, nes nuo vaikystės mėgau ryškias spalvas.
– Antrosios, šventyklą primenančios parodos salės gale – kryžiaus formos kūrinys su grifonu centre. Aplink jį – metų laikų vaizdai, primenantys Kristijoną Donelaitį ir net reprezentacinius tarpukario kūrinius. Tai lyg vilties, ciklinio laiko simbolis?
– Kadangi aplinkui įvairios baisybės, o tarp jų ir toks baubas kaip Vilniaus baziliskas, prireikė kokios nors atsvaros. Grifonas viduramžiais buvo laikomas gėrio, šviesiųjų jėgų simboliu, nes sudarytas iš dviejų gyvūnų: žemės valdovo liūto ir dangaus valdovo erelio.
Gimiau ir augau toje pačioje Vilniaus gatvėje kaip ir baziliskas, todėl jis vis atsiranda kūriniuose. O dėl tarpukario, tai parodos kuratorius Linas pristatydamas šią parodą pasinaudojo tarpukario eseisto ir mistikos mėgėjo Juozapo Albino Herbačiausko tekstu. Taigi istorijos laikotarpiai čia nuolat susipina.
– Akivaizdu, kad su viduramžiais susijusi kūryba neįsivaizduojama be įvairios krikščioniškos simbolikos. O jūs pati esate tikinti? Gal net praktikuojanti katalikė?
– Tą klausimą visada palieku migloje. Nes ir vienas, ir kitas atsakymas susiaurintų žiūrovų matymo ar mąstymo lauką.
Viduramžiai dažnai laikomi tamsia epocha, kai žmonės vaikščiojo nesiprausę ir dauguma jų buvo neišsilavinę. Tačiau moralės nuostatos ir žmogiškosios vertybės buvo labai aiškios. Dar visai neseniai dauguma žmonių į tradicines vertybes žiūrėjo su šypsena, bet pastarojo laiko įvykiai parodė, kad iš tiesų ir vertybės, ir moralės dalykai – ypač svarbūs. Juos pamynus viskas subyra.
Religija man nėra visai svetima teritorija, nes esu baigusi Vilniaus jėzuitų gimnaziją. Žinoma, paauglystėje daugeliui panašių dalykų norisi pasipriešinti, todėl akcentuočiau ne tiek ten sukauptas žinias, kiek mąstymo lavinimą. Mus veždavo į rekolekcijas. Ir nors jų centre buvo religiniai dalykai, tačiau man labiausiai įstrigo mokymo mąstyti momentai. Kad nesustotume ties paviršiniais sluoksniais, bet eitume gilyn, o vakare susirinktume visa tai, ką sumąstėme per visą dieną. Tai mane smarkiai paveikė.
– Gal turite šunį, kad nutapytos bestijos ir ypač tas slibinas ant kilimo atrodo tokie gyvi: ne kaip ženklai, o kaip konkretūs gyvūnai, su savitais būdo bruožais?
– Turiu, nors šiuo metu jis pas mamą. Jam dabar keturiolika metų. Turbūt buvau pirmame kurse, kai jį pasiėmiau. Dažnai matydavau benamių porelę, ir vis su kokiais nors gyvūnais. Ir kai sutikau juos su tokiu mažiuku šuniuku, tai pamaniau, kad dar sykį sutikusi tikrai paprašysiu atiduoti man tą šuniuką – bus ir pavalgęs, ir prižiūrėtas.
Tačiau kaip tik tuomet jie dingo kokiam mėnesiui. Pamaniau: na, tai viskas. O kai vėl pamačiau eidama gatve, tai iš karto priėjau ir išprašiau. Kiek žinau, tai mano Vincas pragyveno savo buvusius šeimininkus. Man su gyvūnais visuomet lengviau nei su žmonėmis, nuo mažens jie šalia manęs.