Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausiai daugiau sužinokime apie patį N.Ylakavičių. 1811 m. gruodžio 2 d. jis gimė Biržuose ar netoli jų žemaičių bajorų Ylakavičių giminės, naudojusios „Doliva“ herbą, atšakai priklausančioje šeimoje.
Jaunystėje Napoleoną piešimo pradmenų mokė Paberžės klebonas kanauninkas Pranciškus Kochanovskis. Vėliau jis mokėsi Vilniaus gimnazijoje pas mokytoją Motiejų Pšibilskį, o 1830 m. pradėjo tapybos studijas pas Joną Rustemą Imperatoriškajame Vilniaus universitete.
Vis dėlto studijos Vilniuje truko neilgai, nes politinių idėjų apimtas jaunuolis visa galva metėsi į netrukus prasidėjusį sukilimą. Jame N.Ylakavičius vadovavo pėstininkų būriui, kovojo prie Karmėlavos, Biržų, Vilniaus, Šiaulių ir Degučių. Po sukilimo pralaimėjimo jaunajam dailininkui teko skubiai palikti tėvynę ir pasitraukti į Vakarų Europą.
1833–1836 m. N.Ylakavičius studijavo dailę Paryžiuje, o vėliau – Ispanijoje. 1837 m. pakeliui iš Saragosos į Madridą buvo sulaikytas generolo Ramono Cabreros karlistų partizanų, įkalintas ir pasmerktas sušaudyti. Tačiau su paties generolo užtarimu dvejus metus praleido nelaisvėje, tapydamas portretus ir religinius paveikslus.
Įtakingų masonų ložių šešėlyje
Išėjęs į laisvę, N.Ylakavičius sugrįžo į Prancūziją: kūrė dekoracijas Bordo miesto teatrui, bažnyčioms ir rūmams. Vėliau darbavosi Paryžiuje įvairiose litografijos dirbtuvėse.
Tuo laikotarpiu dailininkas užmezgė ryšius su masonų ložėmis. Tyrimai atskleidžia, kad 1839 m. Paryžiuje jis priklausė ložei „Des Patriotes“, 1851 m. Bordo – „Loge du Triangle“, 1852 m. – „Grand Orient de France“, o Londone veikė „Loge Française de la Tolérance“.
Dalyvavimas masonų ložėse suteikė jam galimybę įsitraukti į vadinamąją „Didžiąją emigraciją“ (émigration polonaise) – politinį ir kultūrinį tinklą, jungusį Lietuvos ir Lenkijos bajorus, karininkus bei intelektualus, pasitraukusius į Vakarų Europą po pralaimėto 1830–1831 m. sukilimo. Masonų ložės tapo svarbiu kanalu, per kurį buvo palaikomi politiniai, kultūriniai ir dvasiniai ryšiai. Jos rėmė savus menininkus, surasdamos jiems pelningų užsakymų.
1848 m. N.Ylakavičius persikėlė į Lvivą, o 1857 m. pagaliau sugrįžo gyventi į Vilnių. Jis apsistojo Vokiečių gatvėje, vadinamajame Samsono name (dabar Vokiečių g. 10), kur turėjo savo studiją, tapusią mėgstama Vilniaus menininkų, inteligentų ir patriotų susitikimų vieta.
Dailininkas ir mirė Vilniuje 1861 m. lapkričio 7 dieną. Palaidotas netoliese esančios Sudervės parapijos kapinėse.
Portrete – prancūzų politiko dukra?
N.Ylakavičiaus kūrybinio palikimo studijas sunkina ta aplinkybė, kad jo kūriniai liko išblaškyti įvairiose šalyse. Daugelis jų saugomi privačiose kolekcijose ir Lietuvos tyrėjams tampa prieinami tik patekę į aukcionus.
Žinoma, kad dailininkas buvo vertinamas kaip portretų meistras ir tapė jų daug, ypač gyvendamas Londone ir dirbdamas karalienės Viktorijos dvare. Neabejojama, kad gaudavo užsakymų ir Paryžiuje, nors tikslesnių žinių apie jo klientų ratą stokojama. Kadangi turime duomenų apie dailininko dalyvavimą masonų ložių veikloje, galima numanyti, kad tarp jo užsakovų galėjo būti ir aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovų.
Ir štai čia laikas sugrįžti prie paslaptingosios jaunos gražuolės ovaliame, turtingai įrėmintame portrete, kuri aprašyta šio teksto pradžioje. Privačiam rinkiniui Vilniuje priklausantis „Moters portretas“ dabartinio šeimininko buvo įsigytas iš privačios kolekcijos Prancūzijoje.
Menotyrininkai atkreipė dėmesį į N.Ylakavičiaus nutapytos paryžietės portretinį panašumą su vėliau išgarsėjusia prancūzų rašytoja Henrietta Guizot de Witt (1829–1908). Ji buvo liberalių pažiūrų Prancūzijos visuomenės ir politikos veikėjo, buvusio šalies užsienio reikalų ministro ir Prancūzijos ambasadoriaus Londone François Guizot (1787–1874) dukra. Savo veikaluose F.Guizot kėlė istorinės pažangos idėją ir jos varomąja jėga laikė trečiąjį luomą, kovojantį su feodalizmu. Tokios idėjos turėjo būti artimos N.Ylakavičiaus pasaulėžiūrai.
1850 metais, taigi – dar prieš atsirandant minėtam portretui, gražuolė F.Guizot dukra Henrietta ištekėjo už olandų kilmės prancūzų politiko Cornelio de Witto. Tolesni N.Ylakavičiaus biografijos ir kūrybos tyrinėjimai galbūt suteiks papildomų duomenų portrete pavaizduotos moters identifikacijai ir leis patvirtinti arba paneigti prielaidą, kad tai – Henriettos de Witt atvaizdas.
„Moters portretas“ – aukcione
N.Ylakavičiaus „Moters portretas“ bus parduodamas jubiliejiniame, jau 50-ajame, ARS VIA meno ir kolekcinių vertybių aukcione, kuris šį ketvirtadienį, gruodžio 11-ąją, 18 val. vyks sostinės senamiestyje įsikūrusioje galerijoje „Židinys“.
„Šio autoriaus tapyti paveikslai meno rinkoje yra ypač reti. Mūsų aukciono istorijoje tai – antrasis N.Ylakavičiaus kūrinys, o visų Lietuvos aukcionų istorijoje – vos trečiasis pasiūlytas šio menininko darbas“, – pabrėžė ARS VIA aukciono direktorius Algirdas Petraitis.