Vilniaus Užupio rajone įsikūrusi Tumo galerija šalies galerijų peizaže išsiskiria pirmiausia tuo, kad čia galima pamatyti ir įsigyti gana egzotiškų meno kūrinių – šiuolaikinių Pietų Afrikos Respublikos menininkų darbų.
Pati galerija – tarsi iš dviejų dalių. Vienoje nuolat rengiamos parodos. Lapkritį čia buvo galima pamatyti spalvingą jaunosios kartos Ganos menininko Pabi Danielio kūrinių ciklą „Sartorial Architectures“ (liet. „Siūtinės architektūros“), o šiuo metu ne mažiau ryškiomis spalvomis žiba Gabrielės Šermukšnytės paroda „Dirbtinė oda“.
Kitos dvi galerijos salės skirtos nuolatinei parduodamų meno kūrinių ekspozicijai. Jose šalia garsiausių XX a. lietuvių menininkų darbų galima pamatyti afrikiečių kūrybą. Čia dirba ir galerijos savininko, „Open24.lt“ įkūrėjo, el. prekybos startuolių konsultanto M.Tinfavičiaus tėvas kolekcininkas Eugenijus Tinfavičius. O lankytojus pasitinka smagus užrašas – „Kviečiame dovanoti meną“.
– Išgirdus Tumo galerijos pavadinimą galimai pamanyti, kad ji įsikūrusi sostinės Juozo Tumo-Vaižganto gatvėje, o ne Užupyje. Kaip atsirado toks pavadinimas? – paklausiau galerijos savininko, 51 metų kolekcininko ir verslininko M.Tinfavičiaus.
– Jis iš tiesų susijęs su ta gatve, nes ten gyvena mano tėvas, kuris ir užkrėtė mane kolekcionavimu. Visos mano vaikystės sienos buvo nukabintos paveikslais. Mano namuose kol kas to nėra, žmonai Justina norisi daugiau erdvės ir tvarkos. Galerijos pavadinimui ieškojome trumpo ir skambaus žodžio, todėl „Tumas“ tiko.
– Kiek laiko gyvuoja Tumo galerija?
– Septynerius metus. Galerijos sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, ar pavyksta sėkmingai nusipirkti vertingų kūrinių. Juk išskirtinis kolekcininko bruožas yra tai, kad jis dažniausiai perka už nedidelę kainą, bet parduoda brangiai. Todėl neretai privačiose galerijose – daug brangių paveikslų, bet mažas judėjimas, nes kainos per didelės.
Mūsų galerijoje galima rasti ir kelis šimtus, ir kelis tūkstančius kainuojančių kūrinių.
– Kaip sumanėte pasiūlyti lietuvių publikai Pietų Afrikos Respublikos menininkų paveikslų?
– Tumo galerija veikia ne tik Užupyje, bet ir internetinėje erdvėje. Jei gaudaisi šiuolaikinio meno pasaulyje, ten daugiau galimybių ir suformuoti solidžią kolekciją, ir parduoti.
Taigi jei tėvas darbuojasi realioje galerijoje, žmonos didžiausias indėlis – internetinėje erdvėje, nes visuomet kartu peržiūrime darbus, kuriuos būtų verta įsigyti. Po to juos parduodame per tarptautinį partnerių tinklą ar per „Artsy“ – didžiausią pasaulyje internetinę prekybos meno kūriniais platformą.
Šiuolaikinis Afrikos menas XXI a. pradžioje patyrė nemažai kokybinių virsmų. Ten gyvenantys menininkai nustojo kopijuoti vakariečius, atsigręžė į savo šaknis. Tai sukėlė susidomėjimą tarptautinėje meno rinkoje, pradėjo kilti kainos, kūrinius pradėjo pirkti muziejai.
Kai beveik dešimtmetį domiesi šiuolaikiniu menu, pastebi įvairių tendencijų. Mes peržiūrėjome gal tūkstantį Pietų Afrikos Respublikos menininkų darbų. Su šimtu menininkų bendravome, o maždaug penkiasdešimt atsirinkome. Tas procesas nebuvo lengvas, tačiau gana sėkmingas, todėl Tumo galerijos vardas jau žinomas ir už Lietuvos ribų.
– Gal galėtumėte nusakyti, ką gaunate nuolat būdamas meno apsuptyje?
– Gal vidinę ramybę? Suvokimą, kad yra svarbesnių dalykų nei kasdieniai rūpesčiai. Laiką, kai gali sustoti, įsigilinti į save. Nuostabą, kad kiekvieną dieną praeidamas pro tą patį paveikslą pamatai vis kitus dalykus. Galimybę pažvelgti į istoriją, pažinti pasaulį, kultūras.
– Vilniuje turbūt lengviau parduoti praėjusio amžiaus kūrinius nei šiuolaikinį meną? Bet jūsų galerijos parodų erdvėje šiuo metu eksponuojami jaunos menininkės G.Šermukšnytės paveikslai.
– G.Šermukšnytė – 2025 m. Tumo galerijos atviro kvietimo parodoms laimėtoja. Ji savo paveiksluose įdomiai naudoja popkultūros simbolius. Palaikyti jaunus menininkus – kiekvieno galerininko interesas.
Šiuolaikinį meną iš tiesų gana sudėtinga perprasti. Gerokai lengviau suprasti Paulį Gauguiną ar Vincentą van Goghą, kurių darbai kabo muziejuose, aprašyti knygose. O šiuolaikinis menas – tarsi duobė, kurioje yra daugybė visokių menininkų. Tenka gerokai joje pasirausti, kad susivoktum, kas verta dėmesio.
Bet pagrindinis dalykas, kurį norėtųsi perduoti žmogui, – sužadinti gėdos jausmą, kad jis galbūt per mažai aplankė galerijų ar muziejų, kad didžiąją savo gyvenimo dalį pirko brangias mašinas, bet nedalyvavo kultūros gyvenime.
Jei suskaičiuotume, prabangių mašinų Lietuvoje parduodama gerokai daugiau nei vidutinio lygio meno kūrinių. Jau nekalbu apie iš tiesų gerą, neabejotinai vertingą meną. Aukščiausio lygio meno kūrinių pardavimo atvejus dažnai galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
– Tumo galerija bando rasti aukso vidurį tarp kolekcininko finansuojamos ir finansiškai sėkmingos veiklos?
– Kai kolekcininkas tampa galerininku, jis tarsi pereina į kitą barikadų pusę – pradeda ne tik pirkti, bet ir parduoti, stengiasi uždirbti. Tai gana sudėtingas dalykas. Mat kolekcininkas pirkdamas meno kūrinį susikuria ir stiprų emocinį ryšį su tuo darbu, todėl vėliau ypač sunku jį parduoti. Tarsi savo vaiko atsisakyti.
Galerijoje dirba 74 metų mano tėvas – jis bendrauja su pirkėjais, pataria. Nors šiaip siūlome tik mūsų atrinktus darbus tų autorių, kurie jau žinomi, kurių meno darbus galima pamatyti muziejuose.
Juk nuo ko priklauso meno kūrinio kaina? Pirmiausia nuo autoriaus vardo, kuris tampa žinomas, gerai vertinamas menotyrininkų, turi savo vietą meno rinkoje. Po to jau žiūrima į dydį, techniką, siužetą, istoriją.
Beje, rinkos vertė ne visuomet atitinka meninę kūrinio vertę. Kokio Vinco Kisarausko darbai, manau, kainuoja gerokai mažiau nei yra verti.
Išliekamąją vertę turintį kūrinį galima įsigyti ir už kelis šimtus eurų. Geras pavyzdys – šiemet mirusi amerikiečių kolekcininkė Dorothy Vogel. Ji dirbo bibliotekininke, o jos vyras – pašte. Jie sukaupė vieną reikšmingiausių XX a. antrosios pusės šiuolaikinio meno kolekcijų. Šeima nuomojosi 36 kv. metrų butą ir turėjo nerašytas taisykles – kūrinys turi kainuoti ne daugiau, nei jie gali sau leisti, ir turi tilpti į taksi automobilį.
Taip jie surinko didžiulę kolekciją, kurią padovanojo Nacionalinei meno galerijai Vašingtone. O jos finansinė vertė, kuri kolekcininkams visai nerūpėjo, šiandien siektų apie šimtą milijonų eurų. Žinoma, Lietuvoje galimybės kitos, bet niekada nežinai, kokios šalies menininkas gali išgarsėti ateityje.