Lietuviško dizaino lobius galima išvysti ne kasdien
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje surengta paroda „Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“.
Muziejus, saugantis daugiau nei 70 tūkstančių eksponatų, pirmą kartą pristato atviros lankomos saugyklos idėją ir kviečia pamatyti apie pusę muziejaus saugyklų turinio.
Atvirosios saugyklos – šiuo metu vis labiau populiarėjanti koncepcija, jungianti muziejaus saugojimo ir eksponavimo funkcijas. Lankytojai parodą gali apžiūrėti įvairiais būdais: tarsi trimatę enciklopediją, iš favoritų susidėliodami asmeninę parodą, arba leisdami akiai klajoti po objektus ir, užkliuvus už itin masinančio, pažinti ir nustebti. Tai laikina galimybė matyti kiaurai pro muziejaus sienas, patirti, kas įprastai nematoma, tačiau saugoma ir branginama.
Pirmą kartą Lietuvos nacionalinis dailės muziejus taip plačiai atveria savo saugyklų turinį lankytojams.
Muziejinės vertybės – keramika, stiklas, porcelianas, metalas, tekstilė, baldai ir dizaino objektai – čia pristatomi kaip paroda ekspozicinėse vitrinose ir stelažų lentynose. Daugelis šių daiktų niekada nebuvo eksponuoti.
„Tai unikali galimybė pamatyti, ką ištisos muziejininkų kartos sukaupė taikomojo meno ir dizaino srityse per visą muziejaus gyvavimo laiką. Ateikite, pamatysite ir tikrai nenusivilsite“, – sakė šio muziejaus direktorė Džiuljeta Žiugždienė.
Vakarėlis slėptuvėje arba menas tarp ginklų
„Lietuvos šiuolaikinio meno scena neįsivaizduojama be Jurgos Barilaitės. Jos kūryba papildė mūsų meno pasakojimus garsiu ir autentišku moters kūrėjos balsu, tvirta, bekompromise pozicija, intriguojančiu pankišku atvirumu ir kartu jautriu kalbėjimu apie tai, kas visiems svarbu ir skaudu“, – sakė Radvilų rūmų dailės muziejaus direktorė Justina Augustytė pristatydama šiame muziejuje surengtą J.Barilaitės parodą „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“.
Tai paskutinė ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje, kaip ir visame cikle, amžinosios būties ir sunykimo temos susipina su aktualijomis (karo, išlikimo temomis) ir sapnų, fantastinių pasakojimų, neiššifruojamų ritualų fragmentais.
Eksponuojama instaliacija, kurta specialiai LNDM Radvilų rūmų dailės muziejui, ir savotiška retrospektyva, apžvelgianti daugiau nei pastarųjų penkerių metų menininkės kelią.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė, kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją pasakojo menininkė.
J.Barilaitė (gim. 1972 m.) baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1996 m. aktyviai dalyvauja parodose. Menininkė kuria performansus ir videofilmus, juose dažnai įpinami pamąstymai apie tapybos prigimtį, performatyvumą, moters (moteriškumo) padėtį visuomenėje.
Garsus kinetinių objektų kūrėjas užėmė visą „Titaniką“
Muziejus po atviru dangumi Europos parkas pakvietė publiką į naują parodą, kurioje pristatomi trijų Lenkijos menininkų – Jaroslawo Perszko, Piotro Zamojskio ir Tomaszo Domanskio kūriniai.
Visus juos vienija universalios temos – laikas, laikinumas, kaita ir transformacijos. J.Perszko (gim. 1962 m.) kūrinys „Erdvė vienam žiūrovui“ – iš jo kuriamo ciklo „Padauginti pėdsakai“. Pagrindinė šio ciklo tema – ryšys tarp medžiagos atminties ir žmogaus egzistencijos.
Menininką domina tai, kas dažniausiai vadinama atsitiktinumu ar technine klaida. T.Domanskio (gim. 1962 m.) „Meditacijos ratas“ – tai kūrinys, paveikiai perteikiantis laikinumo idėją. Jis skatina žiūrovą susimąstyti apie transformacijos, nuolatinės kaitos ir laikinumo klausimus, o nuolatinio sukimosi ratu suvokimas sukelia meditatyvią būseną.
Žaismingas laikinumas skleidžiasi kito lenkų menininko – P.Zamojskio (gim. 1963 m.) „Anagramose“. Tai iš trylikos gana masyvių didžiųjų raidžių sudaryti žodžiai – frazė iš akmens, žinutė pievoje, sudaryta iš muziejaus pavadinimo raidžių. Žiūrovai gali žaisti – vis keisti, dėlioti naujus žodžius.
Juk kiekvienas turi galimybę pasisakyti, išreikšti save, tačiau tai – tik tarpsnis, tik momentas laiko tėkmėje. Po jo bus kitas momentas, kita, kito žmogaus mintis, kitas kontūras, kitokia struktūra erdvėje.
Iš Niujorko grįžęs R.Narkus priešinasi tobulumo iliuzijai
„KISS“ – personalinė tarpdisciplininio meno kūrėjo Roberto Narkaus paroda, surengta Totorių gatvėje veikiančioje galerijoje (AV17). Joje menininkas pristato naujausius savo kūrinius, sukurtus šį rudenį vykusios ISCP rezidencijos Niujorke metu.
Nors „KISS“ visų pirma skamba kaip bučinys, parodoje jis nurodo į inžinerinį ir dizaino principą „Keep it simple, stupid“ (liet. „Daryk paprastai, kvaily“). Šį principą suformavo naikintuvų pramonės kompanijos „Lockheed Martin“ inžinierius Kelly Johnsonas, skatindamas vengti nereikalingo sudėtingumo.
Menininkui „KISS“ principas – kaip strategija, kuria reaguojama į kultūroje įsigalėjusią tamsos ir negatyvumo retoriką. Jis ieško alternatyvų pesimizmu persmelktai estetikai ir klausia: kaip atsispirti vis labiau tvyrančiai melancholijai ir vidinei tuštumai, apgaubiančiai šiuolaikinę visuomenę, siekiančią tobulumo iki (savi)destruktyvios ribos?
Abstraktūs elementai parodoje įsiveržia į sterilius, muziejinius Liudviko XVI interjerų atvaizdus, sutrikdo sustabarėjusį tobulumo įvaizdį.
R.Narkus (gim. 1983 m.) studijavo Sandbergo institute Amsterdame, o 2025 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno daktaro laipsnį. 2014 m. jam skirta Jaunojo menininko premija, o 2022 m. jis atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje.
Bando išsiaiškinti, ar egzistuoja vilnietiškas gyvenimo būdas
Parodų ciklas „Civitas Vilnensis“ – tai Vilniaus aukciono galerijos „Kunstkamera“ sumanytas tęstinis projektas, pradėtas 2012 m. (antroji paroda įvyko 2016 m., trečioji – 2022 m.), kuriame pasakojama apie Vilnių ne per jo architektūrą, bet per žmones, vilniečius.
Rengėjai bando atsakyti į klausimus: kas yra Vilniaus piliečiai, ar yra vilnietiškas genas, ar vilnietį galima atskirti nuo kitų miestų gyventojų? Kas yra vilnietiškumas ir ar yra vilnietiškas gyvenimo būdas?
Beveik visos fotografijos jungia du žanrus: portretą ir miesto (urbanistinį) peizažą. Arba portretą ir interjerą, nes parodoje rasite ir menininkų savo dirbtuvėse portretus (Kęstučio Stoškaus ciklas) ar pasakojimą apie Vilniaus dailės akademijos (tuomet – instituto) studentų gyvenimą apie 1978 metus (Romualdo Požerskio ciklas).
Algimantas Kunčius stebi vieną dinamiškiausių Vilniaus sankryžų, ir stebi būtent tais metais, kai gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis – 1990-aisiais.
Romualdas Rakauskas fotografuoja žinomus meno ir kultūros žmones Vilniaus fone. Jo nuotraukos – dvigubi portretai: ir žmogaus, ir miesto.
R.Rakauskui žmonės pozuoja, o Aleksandra Jacovskytė stengiasi pagauti momentą žmogui nejaučiant, kad jį fotografuoja.
O „Lietuvos ryto“ fotografą Ramūną Danisevičių galima pavadinti miesto poetu. Jo nuotraukose neatpažinsime žmonių, jie išlieka bevardžiai miestiečiai, tačiau jie visuomet būna tobulai įsikomponavę į miesto vaizdą.