A.Repšys – vienas pirmųjų fotomenininkų, savo kūriniams pradėjusių naudoti dronus beveik prieš dešimtį metų. 2022 metais jo fotografijų ciklo „Saulės galia“ darbai tarptautiniame konkurse „SONY World Photography Awards 2022“ pelnė antrąją vietą „Peizažo“ kategorijos profesionalų grupėje. Šalia gausių apdovanojimų – ir šiemet pelnyta Neringos savivaldybės mero premija už fotografijų ciklą „Balti medžiai“, kuriame užfiksuotos kormoranų kolonijos.
O naujausiame fotografo cikle „Šviesa. Mandalos“ įamžinta daug kalėdinių eglučių, šiemet papuošusių Lietuvos miestus bei miestelius. Pasak menininko, iš viršaus fiksuojamos Kalėdų eglės ir jas supančios šviesos ilgo išlaikymo metu virsta mandalomis – ne pieštomis ar sukonstruotomis, o atsiradusiomis realiu laiku.
– Kaip kilo sumanymas nufotografuoti kalėdines eglutes iš viršaus? – paklausiau 51 metų fotomenininko A.Repšio.
– Šiuo metų laiku turime tamsiausias ir trumpiausias dienas – nespėja prašvisti ir pradeda temti. Todėl norisi žmonėms duoti šiek tiek daugiau šviesos – pasižiūrėti, paspėlioti, kas čia yra, kodėl čia viskas taip. Daugelis gali pamatyti, kad tie vaizdai sukurti pasitelkus fotošopą ar dirbtinį intelektą, bet iš tiesų viskas yra taip, kaip nufotografuota, ir kai kada dar truputį pašviesinta.
Jau dešimt metų kalėdines egles puošiančiai studijai fotografuoju jos kūrinius. Toks komercinis užsakymas: gražūs, akį patraukiantys paveiksliukai – lemputėmis žibančios eglės tamsaus dangaus fone.
Šitaip metai po metų įvairiais rakursais fotografuodamas papuoštas eglutes pajutau, kad įklimpau į rutiną. Juk keičiasi tik pati eglutė, o jos aplinka – aikštė, kurioje ji stovi, – nesikeičia.
Todėl tenka pasukti galvą, kaip visa tai nufotografuoti, kad būtų kitaip nei pernai ar užpernai.
Susiję straipsniai
– Jūsų eglučių mandalos neprimena komercinių fotografijų. Ar toks buvo užsakymas?
– Ne. Juk tokių vaizdų neparodysi klientams, norintiems pamatyti, kaip galima gražiai papuošti eglę. Tai dariau jau baigęs užsakytus darbus, grynai sau. Mat man, kaip menininkui, ta šventinė monotonija nuobodi, todėl ir nutariau padaryti ką nors kitaip.
Tiesa, užsakovams tas mano ciklas taip pat patiko, nes nuotraukose daug įvairiausių mįslių: sunku suprasti, kurio čia miesto eglė, kurioje vietoje stovi, nei kaip čia padaryta, nei kas padaryta.
– Fotografavimui su dronu prireikia nemažai laiko? Dirbate visą naktį?
– Panašiai. Jei kalbame apie komercines papuoštų eglučių fotografijas, per vieną dieną dažniausiai įmanoma nufotografuoti tik vieną, na, kartais dvi egles. Fotografuoju temstant, apie ketvirtą valandą vakaro, kai užsidega gatvių apšvietimas. Tada ne tik eglė, bet ir visa jos aplinka tampa šventiška, žėrinti ir paslaptinga.
Reikia fotografuoti greitai, nes tam turiu tik kokį pusvalandį. Kai visai sutemsta, dangus tampa visai juodas, išnyksta didelė dalis grožio ir įdomumo.
Taigi po pusvalandžio, skirto darbui, galiu ramiai užsiimti kūryba. Niekur nebereikia skubėti, nes kuo tamsiau – tuo man geriau. Netgi ir tai, kad nėra sniego, man labai tinka. Aplink eglę mažiau matyti pašalinių objektų, kurie galėtų sukurti kokius nors nepageidaujamus šviesos efektus.
Kadangi turiu daug laiko iki ryto, fotografuoju tol, kol visos baterijos išsikrauna ir nebespėju jų įkrauti automobilyje.
– Jūsų dronas suka ratus virš eglės. Jį programuojate ar pats jį valdydamas žiūrite, kokiu greičiu ir kokia trajektorija skrendant išeina gražesnis vaizdas?
– Neprogramuoju, valdau pats. Tačiau fotografuoju su ilgu išlaikymu, vadinasi, kelias sekundes nematau, ką tuo metu fiksuoja dronas. Kaip ir fotografuojant įprastu fotoaparatu, ilgo išlaikymo metu ekranas – tamsus.
Net ir drono šviesos prigęsta, aš jo taip pat nelabai matau. Bet dronas tuo metu juda ir aš bandau jį skraidinti aplink eglę savo galvoje nusipiešta trajektorija. Tad rezultatas dažnai būna gana netikėtas.
Tačiau jį pamatau dar nenuleidęs drono, tad galiu kai ką pakeisti. Bandau skristi greičiau, aukščiau arba žemiau, keisti išlaikymą. Toks lėtas ir ramus darbas.
– Šiemet pirmą kartą tokiu būdu fotografavote kalėdines puošmenas ar jau buvote bandęs anksčiau?
– Tai jau antras bandymas. Pirmą kartą tokią technologiją išbandžiau pernai. Šių metų pradžioje tas eglutes rodžiau parodoje „Šviesa“, surengtoje šalia Rotušės. Naujame cikle – tik šių metų kalėdinio laikotarpio fotografijos. Ne vien lietuviškos eglutės, yra ir kelios latviškos.
Yra ir lemputėmis papuoštas medis Zarasuose – dar nebuvau visai iškrovęs baterijos, tai padariau keletą kadrų. Net nepažiūrėjau, kas išėjo, nes medžiai ne tokie ryškūs kaip eglutės. Bet namie peržiūrėjęs fotografijas pamačiau, kad jos visai įdomios. Tai iš Vilniaus trenkiausi antrąkart į Zarasus tų papuoštų medžių fotografuoti ir dirbau pusę nakties.
Bandžiau fotografuoti ir šventinį miestą, bet nelabai pavyko, nes nebuvo išskirtinio šviesos akcento. O papuošta eglė – didelis koncentruotos, ryškios šviesos šaltinis.
A.Repšio nuotr.
– Kokios eglutės labiau tinka tokioms fotografijoms – tikri medžiai ar specialios konstrukcijos, dengtos eglių šakomis? Ar jau fotografavote Vilniaus, Kauno ar Šiaulių egles?
– Manęs nežavi dabartinė mada miestuose puošti gyvas egles. Mat karkasinės eglės gali išlaikyti daugiau ir didesnių puošmenų, jų puošybai naudojama ir daugiau įvairių spalvų. Todėl ir jų fotografijos – įdomesnės, gražesnės.
Vilniaus eglės dar nefotografavau, nes tam reikia įvairių leidimų. Jei ji būtų karkasinė, jau būčiau viskuo pasirūpinęs, o dabar kiek abejoju, ar išeis išskirtinės fotografijos. Kita vertus, kol nepakeli drono ir neišbandai, negali įvertinti. Nes kartais visai paprastos eglutės iš viršaus atrodo labai įdomiai.
Jau nufotografavau karkasinę Šiaulių eglę prie „Akropolio“, nes aplinka prisideda prie tos mandalos kūrimo. Mėlyna spalva nuotraukoje – apšviestas prekybos centro stogas. Įdomiai pavyko nufotografuoti ir Radviliškio eglę.
– Kodėl šventinį ciklą pavadinote mandalomis, juk daugelyje fotografijų susiformavę ornamentai primena ir tautiškus raštus?
– Taip, gal kiek netikėtai, bet iš tiesų panašūs raštai išryškėja. Pavadinau tą ciklą mandalomis pirmiausia todėl, kad viskas sukasi apie centrą. Be to, tradicinės mandalos kuriamos ramybės būsenoje, atsipalaidavus.
Aš panašiai jaučiuosi fotografuodamas. Neskubėdamas, atsipalaidavęs, nes galiu daryti taip, kaip man įdomu, nereikia taikytis prie jokių užsakovų norų. Toks lėtas procesas primena mandalų kūrimą. Juo labiau, kad viskas sukasi panašiai. Juk ir mūsų gyvenime viskas sukasi ratu.
– Jūs baigėte miškininkystę, dirbote urėdijoje, o dabar ratui apsisukus vėl grįžote prie eglių, tik jau su dronu ir fotoaparatu. Ar miškininko širdies negraudina tie nukirsti medžiai?
– Kai manęs klausia, kaip aš surandu temas savo darbams, tai visuomet tenka prisipažinti, kad aš jų neieškau. Tiesiog daug fotografuoju ir tos temos pačios atsiranda.
Žinoma, man visuomet labiau patinka, kai žmonės namuose puošia plastikines eglutes, nes nematau prasmės kirsti gyvą medį, kuris gali augti. Vien tam, kad jis pastovėtų mėnesį namuose ar kokioje viešoje erdvėje. Paskui jį sukapoja ir išmeta į šiukšlyną ar sukūrena. Namuose dar galima pasipuošti eglutę vazonėlyje, o paskui pasisodinti kieme.