Radvilų rūmų dailės muziejuje surengtoje J.Barilaitės parodoje „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Ginklai ir slėptuvės“ bene pirmą kartą nuo karo Ukrainoje pradžios taip atidžiai, įvairiapusiškai ir su sveika doze ironijos šiuolaikinio meno priemonėmis ne tik nagrinėjamos istorinių krizių ir karo temos, bet ir siūlomos galimos išeitys – pateikiama net konkreti išgyvenimo instrukcija.
G.Grigėnaitės nuotr.
„Ginklai ir slėptuvės“ – trečioji ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ paroda. Joje – ir nauja instaliacija, kurta specialiai Radvilų rūmų salėms, ir mini retrospektyva, apžvelgianti daugiau nei penkerių metų menininkės kelią. Ekspozicija užbaigia trilogiją, kurią pradėjo paroda „Kaulai ir nuosėdos“, tęsė „Linijos ir raukšlės“, papildė įvairūs pavieniai kūriniai.
„Paroda prasidėjo galvojant apie šeimos moterų patirtis, sukauptas išgyvenant istorines krizes, apie okupaciją, sekimą ir kovos absurdą. Vėliau senos ir naujos mintys susipynė ir kūriniai nušvito kitomis spalvomis, pasipildė naujomis fantazijomis – gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės neturi tikros pabaigos, neatsisieja vieni nuo kitų“, – apie parodos idėją kalbėjo 53 metų J.Barilaitė.
– Šios parodos pavadinimas „Ginklai ir slėptuvės“ skamba aktualiai. Ar tiesa, kad jos sumanymas kilo dar neprasidėjus karui Ukrainoje?
– Taip, „Ginklus ir slėptuves“ buvau sumaniusi anksčiau. Ją planavau surengti 2022 metais, bet kaip tik tuo metu prasidėjo karas. Tikras realybės sukrėtimas: dabar ir visai šalia radosi tikri ginklai ir tikros slėptuvės.
Todėl ilgą laiką negalėjau net mąstyti apie tai. Tuo metu atsirado tos molinės galvos, kurias galite pamatyti parodoje.
– Toks planų ir realybės susidūrimas – siaubingas. Tarsi kažką išpranašavote?
– Buvo baisu. Žinoma, nemanau, kad esu kokia nors pranašė. Tai su geopolitika susiję dalykai. Bet mano sumanymą tai gerokai pakeitė. Buvau sumaniusi kalbėti apie Sibiro tremtis, Holokaustą, tyrinėti sovietmetį.
Karo pradžioje turbūt ne tik menininkams buvo nusvirusios rankos. Ką ir kaip turėtume daryti? Man išsigelbėjimu tapo kūrinys „Paduok, sesule, kardą“. Norėjosi kažkokios atsvaros tam siaubui – švelnumo, molio galvų glostymo. O kiek vėliau – ir simbolinio jų kapojimo. Parodyti, kaip greitai galima viską sunaikinti. Tačiau ne iki galo, nes iš tų galvų skeveldrų randasi nauji objektai – gal skulptūros, gal indai kam nors laikyti.
– Pastaruoju metu vis daugiau įvairių sričių menininkų – tapytojų, skulptorių, instaliacijų kūrėjų – atsigręžia į keramiką. Ar tai sugrįžimas prie vienos seniausių kūrybos medžiagų? O gal, kaip mėgsta sakyti net ir savaitgalio sodininkai, nurimsti, kai įkiši rankas į žemę?
– Panašiai. Molis mano kūryboje atsirado natūraliai. Jis leidžia pajusti tą švelnumą, kurio žiauriais laikais trūksta.
Kai baisu, norisi savo rankomis kažką liesti, kažką daryti: lipdyti molį, glostyti tas aplipdomas kopūstų galvas, arbūzus.
G.Grigėnaitės nuotr.
Ne tiek svarbus rezultatas, kiek pats procesas, nes mano keramika – irgi performanso dalis. Pavyzdžiui, urnų lipdymas.
Kai kuriems žiūrovams tai kelia šiurpą, bet ir tuose darbuose atsiranda vilties pažadas, jei atidžiau pasižiūri.
– Vienas garsiausių jūsų darbų – bokso pirštinėmis ant drobės nutapytas vaiko portretas. Dabar vėl agresija – kūryba su mačete rankoje. Menininkės agresija – kaip dialogas su agresyviu pasauliu?
– Man įdomus agresijos radimasis žmogaus viduje. Iš pradžių aš švelniai pradėjau vaiko galvą tapyti, o paskui jau atsirado ir agresyvūs smūgiai. Taip ir su tuo galvų kapojimu šioje parodoje.
Kai imi daužytis, pavirsti kažkokiu nindze. Jei žmogus leidžia viduje kilti agresijos bangai, tai ir nutinka visi siaubai, apie kuriuos girdime pranešimuose apie karą.
– Parodų ciklo pavadinimas „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ sufleruoja, kad autorei norėjosi kažkaip susigyventi su artimų žmonių netektimi. O gal sumanymas buvo visai kitoks?
– Iš tiesų pastaruoju metu išėjo nemažai mano artimųjų ir draugų. Tarp jų – ir tėtis, ir bičiulis poetas bei dailininkas Auris Radzevičius, kompozitorius Gintaras Reklaitis. Dirbdama pajusdavau, kad galvoju apie juos, ir tada skirdavau tą darbą jiems. Todėl labai svarbus pasirodė gyvųjų ir mirusiųjų ryšys, kuris atsirado ir pavadinime.
G.Grigėnaitės nuotr.
Tiesa, pavadinimas ir viso ciklo sumanymas kilo bendraujant su Alytuje gyvenančio menininko Redo Diržio suburto „psichodarbininkų“ (kūrėjų, susidomėjusių idėjomis, kurios gali pakeisti visuomenę, o ne tuo, kaip paveikslų ir skulptūrų pripildyti meno rinką. – Red.) judėjimo dalyviais iš viso pasaulio.
Leistis su jais į įvairias keliones mane paskatino keisti sapnai. O tų kelionių patirtys leido atidžiau pažvelgti į ribinius momentus – tarp sapno ir tikrovės, praeities (ar ateities) ir dabarties, tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių.
– Sudėtingos jūsų šeimos moterų istorijos – taip pat svarbi šios parodos dalis?
– Pirminis sumanymas ir buvo toks – prisiminti, parodyti tas istorijas. Mano mama kūdikystėje buvo ištremta į Sibirą, grįžo į Lietuvą jau šešerių metų. O Sausio 13-ąją ji bėgo prie Televizijos bokšto kaip ginklą nešdamasi dichlofoso balionėlį.
Nors sumanymas iš esmės pakito, parodoje taip pat yra keistų – ir realių, ir pasakiškų – tarsi „pasidaryk pats“ kovos priemonių.
Tai ir kardai, pagaminti iš santechnikos vamzdžių su lipniąja juosta, skydai iš metalinių statinių, vabalų kariuomenė ir dronus puolančios varnos.
– Pasaulinės politikos aktualijos ir neseniai vykę kultūros žmonių protestai papildė ir kitą jums svarbią temą – materijos ir kultūros, pinigų ir moralinių vertybių priešpriešą?
– Dar būdama Ukrainoje dariau ne vieną kūrinį, kuriuose teigiau, kad sunkiausias karas – kova su ideologija, paremta materializmu. Paprastai sakant – materialistai prieš idealistus. Juk dabar jau akivaizdu, kad galingiesiems valstybių vadovams svarbiausi vien materialiniai dalykai: susitvarkyti, apsaugoti ar padidinti savo turtus. Visos moralinės vertybės, bendradarbiavimas, teisingumas, laisvė ar kultūra nereikalingi.
G.Grigėnaitės nuotr.
Man visada buvo svarbios laisvės paieškos. Videofilmuose, kurie eksponuojami slėptuvę primenančiame „drakono pilve“, stengiausi parodyti, kad ne vien kardas gali būti ginklas.
Yra daug tokių dalykų, kuriuos galima pavadinti ir vidiniais ginklais, ir slėptuvėmis, – tai sapnai, šokiai, dainos.
– Todėl sukūrėte instrukciją „Kaip išgyventi tarp dangaus ir žemės“?
– Instrukciją gavau sapne. Sapnavau, kad azijietė mergaitė kažkokioje pelkėje skaito instrukciją pasauliui, kaip išgyventi tarp dangaus ir žemės. O jos klauso milžiniška politikų minia, tarsi parlamentas, sėdintis toje pačioje pelkėje. Filme ir tekstuose bandžiau atkurti tą savo sapną pasitelkusi dirbtinio intelekto (DI) įrankius.
Ne taip paprasta kitiems parodyti tai, ką pamatei ar pajutai sapne. Bet aš pasitikiu intuicija, svajonių galia ir pranašiškais sapnais, žodžių ir vaizdų magija.
Daug mąsčiau ir apie visų gyvybės formų sąryšius. Juk kartu su visomis tomis bakterijomis, augalais, grybais ir gyvūnais, taip pat su draugais ir kolegomis mes visi kuriame tam tikrą daugiasluoksnę kompoziciją, išlaikančią esamą ir būsimą pasaulį. Tai toks pirmapradis išgyvenimo lygmuo.
G.Grigėnaitės nuotr.
Tačiau yra ir visuomeninis politinis lygmuo, kuriame svarbiausios – galios struktūros, kai apsiginkluojama technologijomis ir uzurpuojami Žemės ištekliai, kai ne bendradarbiaujama, o išnaudojama. Įteigiama, kad galima politinė pusiausvyra, grįsta nepasitikėjimu. Pavyzdžiui, taikos užtikrinimas atominėmis bombomis.
– Tie sapnai – tarsi apmąstomų problemų vizualizacijos?
– Panašiai. Daug mąsčiau apie tai, kaip tiesiog mūsų akyse nyksta pasaulis.
Apie tokius globalius dalykus, kaip žmonijos išgyvenimas pasaulinių grėsmių metu. Tad ėmiau ir susapnavau tikrą instrukciją.