Naujausias Š. Saukos paveikslas „Tai, ką matau“ su lydinčia menotyrininkės Laimos Kreivytės paskaita „Šiuolaikinio meno iššūkiai: siaubo galių tyrimas ir kūrėjo/s drąsa“ bus pristatytas vasario 20 dieną Kraštiečių muziejuje įsikūrusioje Š. Saukos ir N. Saukienės galerijoje Zarasuose.
„Prie stalo sėdintis kone pasaulio karaliumi vaizduojamas pusnuogis JAV prezidentas pirštu beda į senovės graikų filosofą Platoną – vieną pirmųjų svarsčiusių, kas yra ideali valstybė ir kaip ją derėtų valdyti. Kiek toliau Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu primenantis herojus valgo kiaušinienę. Briuselio simboliu laikoma skulptūra „Besišlapinantis berniukas“ įgyja Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano veidą“, – rašoma Zarasų muziejaus parengtame parodos anonse.
Pasak menotyrininkės Monikos Saukaitės, šis kūrinys tampa šiandieninės pasaulio netvarkos komentaru, savotišku laiko liudijimu, kuriame į intelektualų rebusą sujungiamos politinės ir religinės personifikacijos, kultūriniai ir kasdienybės simboliai. Jos teigimu, šokiruojančiais laikomi Š. Saukos paveikslai taip smarkiai nebežeidžia, kai mus supa nenuspėjama šių dienų tikrovė.
– Nutapęs paveikslą „Europos saugumo architektūra“ sakėte, kad nebenorite daugiau lįsti į politiką, tačiau šį kartą įklimpote dar giliau? O juk žadėjote imtis ko nors nutolusio nuo mūsų laikų. Net darbinį paveikslo pavadinimą atskleidėte – „Cezario lavonui dar nesustingus Markas Antonijus peršasi Kleopatrai“, – paklausiau 67 metų Š. Saukos.
– Tai jau tokį nutapiau. Bet kai atsirado šitas Trumpas, man teko pergalvoti savo poziciją – tokiam reikalui negaliu atsispirti.
– Kai tik pažvelgiate į televizijos ekraną, ranka taip ir tiesiasi prie teptuko?
– Taip, kažkaip taip. Nausėda irgi žavus. Narcizai visuomet yra labai žavūs, todėl tiesiog negalėdamas atsispirti tam žavesiui ir nutapiau tokį darbelį.
– Tačiau tas, kuris primena mūsų prezidentą, nors ir centre, bet tik vienas, o kitų politikų – net po keletą, jau nekalbant apie JAV valdovą, kurio klonų paveiksle – ypač daug.
– Na, daug. Pritapiau. Ir dar širdį įtapiau kairėje pusėje, tai kaimynė atėjusi paaiškino, kad padariau Trumpo „laikus“.
Aš apie tai visai negalvojau, tačiau man visai tiko.
– Kalbėdamas apie šį paveikslą esate užsiminęs, kad Lietuvos prezidentas skuba dovanoti D.Trumpui jo portretą. Tačiau to herojaus rankose – ne portretas, o kažkoks švytintis daiktas, primenantis fragmentą iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasakos“.
– Na, nebūtinai taip tiesiogiai – tiesiog neša kyšį. Aš mąstau, jog politikams mokame pinigus už tai, kad jie sulįstų kam reikia į subinę. Tai prezidentas kaip tik tai ir daro. Tik dar turiu pridurti, kad aš tiems politikams esu labai dėkingas. Juk tuos žmones pasamdome, kad visa visuomenė neturėtų ten lįsti, nes tokiu atveju visuomenės labai greitai neliktų.
O to kyšio istoriją galiu papasakoti. Putinas pažadėjo Trumpui, kad geriausias rusų tapytojas, net nežinau, kas ten dabar toks, nutapys didelį JAV prezidento portretą, kurį jam ir padovanos. Nežinau, ar tas paveikslas jau padovanotas, bet aš nutapiau alternatyvą – didelį paveikslą, kurį mūsų prezidentas galėtų nuvežti į JAV dovanų.
Susiję straipsniai
– Kokio dydžio paveikslas?
– Į plotį kiek daugiau kaip trys metrai, o į aukštį irgi maždaug tiek bus. Mano studija nėra tokia aukšta, tai tik Zarasuose pamatysim jį visą sudėtą. Nesiskundžiu, nemanau, kad turėdamas daugiau vietos pradėtum tapyti geresnius paveikslus.
Dažnai sakau, kad dabar esu visiškai laimingas. Pensininkas. Tapau, o man moka pinigus už tai, kad iki šiol išgyvenau.
– Jūsų požiūris į politikus gana aiškus. Bet kodėl į popiežių panaši figūra yra pačiame paveikslo centre? Ir panaši net ne į dabartinį, o į pernai mirusį popiežių Pranciškų.
– Na, būtent to popiežiaus pareiškimai apie karą Ukrainoje buvo ypač keisti. Ir dar keistesni kai kurių veikėjų aiškinimai, kad pasaulis tiesiog nesuprato, kokius nuostabius dalykus popiežius pasakė.
Pranciškus siūlo iškelti baltą vėliavą, o jam advokataujantys aiškina, kad tai neturi nieko bendra su kapituliacija. Bjauru.
– Nepalankiai žvelgiate ne vien į Lietuvos politikus? Paveiksle net kelios figūros, kurių veidai primena buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ar Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
– Vokietė, mano galva, smarkiai prisišiukšlino, jos palankumas dujų monstrui ir kita politika pakenkė visai Europai, o prancūzas sako daug teisingų dalykų, bet nieko nedaro.
Kita figūra yra panaši ir į idėjinį A.Merkel bičiulį, buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconi.
– Geriau įsižiūrėjus paveikslas primena cirko areną.
– Gal labiau romėnišką amfiteatrą, kuriame gladiatoriai kaudavosi su liūtais ir tarpusavyje. Ir visiems būdavo labai linksma – tyška kraujas, paleistos žarnos.
Dabartinė politinė situacija panaši kaip tik į tokį cirką.
– Neįmanoma pabėgti nuo tų istorijų apie Cezarį?
– Na, kiek pasakojama, tai būtent Cezaris bandė pagerinti italų tautą plačiai paskleisdamas savo genus. Tačiau žiemos olimpiados atidarymas, kurį šiek tiek pažiūrėjau, nenuteikė labai optimistiškai. Čia jau kalbu apie estetiką.
Kaip ir Prancūzijos menotyrininkų raštai, kuriuos teko paskaityti. Kažkas nelabai gerai su Europos kultūra.
– Nors JAV prezidentas atvirai sako, kad Europa nebeturi parako, kažin ar tai gryna tiesa. Akį traukia keistokos ji primenančio herojaus tatuiruotės. Kodėl jį taip išpuošėte?
– Internete radau Rusijos kriminalinių grupuočių, kalėjimų tatuiruotes, jomis ir papuošiau. Kažin ar kas pultų ginčytis, kad jis jų nenusipelnė. O netoliese keturpėsčia figūra primena rusų propagandos ruporą Zacharovą, pripučiančią JAV lyderiui savo bezdalų.
Dešinėje pusėje, už Platono, – visa Europa, kur taip pat ne viskas gerai. Stengiausi visiems įtikti – viena figūra primena Izraelio ministrą pirmininką, yra ir juodaodė, ir vaivorykštė.
Gal kas norės nupirkt šį paveikslą. Išgarsėsiu. (Juokiasi.)
– Mėgstate nutapyti žmones taip, kad panašumas būtų ne šimtaprocentis, kad liktų nemažai vietos ir abejonėms. Todėl paprašiau dirbtinio intelekto (DI) išvardinti politikus, kuriuos jis atpažįsta šiame paveiksle. Kai kuriuos identifikavo nesunkiai, kitus – klaidingai, tačiau ypač nustebino tai, kad paveikslo fone, jo manymu, dūmuose užkoduotas V.Putino veidas, tarsi per langą žvelgiantis į tą Vakarų politikų areną. Ar tai tiesa, ar tik DI kūryba? Juk esate sakęs, kad to politiko niekuomet netapysite?
– Galiu prisipažinti, kad mėšlą esu tapęs du ar tris kartus, bet niekada man taip ir nepavyko. Nuo to laiko nutariau tapyti tik žmones.
Tai kartu ir atsakymas, kodėl aš niekada nenutapiau V.Putino.
– Politikus tapote pagal nuotraukas, o šeimos narius? Juk jie taip pat paveikslų veikėjai. Vieną anūkę jau matėme Zarasuose eksponuojamame paveiksle, tačiau dabar jau turite net tris vaikaičius.
– Aš jau visus tris nutapiau. Žinoma, iš atsiųstų nuotraukų. Surask vaiką, kuris pozuotų keturias valandas nejudėdamas.
Ir ne tik vaiką. Bjauriausias pozuotojas buvo Sigitas (poetas Sigitas Parulskis. – Red.). Jis visą laiką raukėsi, judėjo. Man teko pagal savo veidą daryti jo veido imitaciją.
– Ar vieno paveikslo pristatymo renginį sumanė Saukų galerijos Zarasuose darbuotojai, muziejininkai, ar pats pasiūlėte?
– Pasiūlė muziejininkai. Bet ir pats kaskart pažiūrėjęs televizorių sakau: „Na, po galais. Noriu pasakyti kai ką negražaus.“ Tai bus proga.
– Gal nuvažiavus į pristatymą pirmame Saukų galerijos pastato aukšte bus galima išvysti ir kitą didelį jūsų paveikslą „Europos saugumo architektūra“? O gal jau koks kolekcininkas jį išsivežė?
– Ne, jis dabar galerijos saugykloje. Mat toje pirmo aukšto salėje, kurioje buvo eksponuojamas, aš tik vasarą ką nors parodau.
Šiemet gegužės pabaigoje planuojam mano sesers kolekciją pakabinti. Toks margumynas – įvairių metų darbai.
– Turbūt jūsų studijoje jau atsirado nemažai naujų paveikslų? Gal ir Vilniuje pagaliau sulauksime parodos?
– Na, jau ne! Į Paryžių netingite nuskrist, tai nuvažiuot iki Zarasų – ne ką ilgiau.
Kitais metais, jei šeimos taryba pritars, planuoju šiek tiek atnaujinti nuolatinę savo darbų ekspoziciją Zarasų galerijoje. Papildyti naujais ar Vilniuje nerodytais darbais.
– Kadangi esate linkęs ironizuoti atsakydamas į klausimus apie paveikslų atsiradimo slėpinius, įdomu, ar galime tikėti tuo, kad kartais tiesiog matote būsimus paveikslus, tiktai lieka juos nutapyti? Taip esate sakęs viename interviu.
– Ne, tikrai ne. Visa tai nėra nei taip paprasta, nei taip sudėtinga. Tiesiog imi ir darai.
Jei dailininkas taip sako, tai arba meluoja, arba daro niekalus. Jokių taisyklių ar stebuklų nebūna.
Šiandien per radiją girdėjau klausiant: „Kaip tu sugalvoji šitą dalyką?“ Nežinočiau, ką atsakyti.
Juk kiekvienas daro tai, kas jam rūpi ir kaip jis moka. O visos dejonės – kokia aš darboholikė, kokia aš nelaiminga – tik išduoda, kad žmogus ne dirba, o tiesiog šika miltais.
* * *
Patiko ir anuometinei prezidentei
Š. Sauka gimė 1958 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Dabar gyvena ir kuria Užtiltės kaime Zarasų rajone. Menininko tėvas – šviesaus atminimo literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas ir rašytojas D.Sauka. Žmona Nomeda – tapytoja. Sūnus Mykolas – skulptorius ir rašytojas, o dukra Monika – menotyrininkė.
1976–1983 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1989 m. už diptiką „Žalgirio mūšis“ (1987 m.) apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1990 m. pelnė aštuntosios Vilniaus tapybos trienalės premiją. Buvo menininkų grupės „24“ narys. 1994 m. dalyvavo ir kūrybą eksponavo 22-ojoje Tarptautinėje San Paulo bienalėje (Brazilija).
1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu. 2013 m. apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu. 2014 m. suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas.
2008–2012 m. monumentali drobė „Lietuvos tūkstantmetis“ puošė vieną Prezidentūros salių Vilniuje. „Norėjau, kad Lietuvos tūkstantmetis Prezidentūroje būtų paminėtas netipiškai, kad truputį visus sukrėstų“, – sakė anuometinė prezidentė D.Grybauskaitė
2023 m. Zarasuose atidaryta Š. Saukos ir N. Saukienės galerija, kurioje šalia nuolatinės ekspozicijos pernai pristatytas dar vienas didelis paveikslas – „Europos saugumo architektūra“, atskleidžiantis žiaurią „rusų pasaulio“ viziją.