Vilniaus knygų mugėje netrūko ne tik įdomių, bet ir gražių, elegantiško dizaino knygų. Tačiau nedaug buvo tokių, kurioms dailininkai iliustracijas sugalvojo anksčiau, nei buvo užrašyta pati istorija. Viena tokių – R.Kepežinsko ir rašytojos, žurnalistės Audros Baranauskaitės knyga „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“.
Tie, kam patiko šis spalvingas pasakojimas, dar gali spėti pamatyti ir šio dailininko jubiliejinę retrospektyvą „Iliustrada“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, kurioje – ir iš vagių atgauti garsių žmonių portretai.
Pasak parodos kuratorės Jolitos Liškevičienės, dailininkas vienodai atsidėjęs kuria estampus, plakatus, iliustracijas, kaligrafiją, o kai viskas pabosta, ima į rankas teptuką ir tapo draugiškus šaržus – bičiulių, politikų, kino ir muzikos žvaigždžių. Visuose savo kūrybos baruose jis laužo nusistovėjusias normas įnešdamas lengvumo, sąmojo, spalvų, skambesio.
– Sklinda legendos, kad jūs tarptautinį pripažinimą pelnėte su savo šunų piešiniais. Ar tikrai būtent taksai pirmiausia buvo įvertinti turbūt prestižiškiausioje pasaulyje Bolonijos knygų mugės iliustracijų parodoje? – paklausiau R.Kepežinsko, prieš pat parodos atidarymą atšventusio 70-ąjį gimtadienį.
– Ne tik man patinka tie iš abiejų galų smailūs ir gudrūs šunys. Bolonijos mugės organizatoriaus žmona buvo taksų mylėtoja ir Italijos taksų klubo prezidentė. Tai jis mane kviesdavo ir į įvairiausius banketus su merais, tekdavo net kaklaraiščių važiuojant į parodą pasiimti.
Pastarąjį kartą jau nelabai norėjau važiuoti, tai pasiūlė kartu su žmona atskristi. Tai toks linksmas momentas, kuris visiems įsimena. O iš tiesų toje mugėje įvertinti įvairūs mano darbai, pavyzdžiui, iliustracijos italų klasiko „Čipolino nuotykiams“.
– Daugeliui žmonių pirmieji laisvos Lietuvos metai asocijuojasi ir su jūsų sukurtais pirmojo tarptautinio teatro festivalio LIFE plakatais. Juos pamatome ir vos tik įžengę į parodą „Titanike“. Mėgstate teatrą?
– Mėgstu. O tais laikais, kai spektaklių nebūdavo itin daug, turbūt visus LIFE spektaklius pamačiau. Ir ne tik plakatus kūriau.
Dabartinėje Prezidentūroje veikė „Paršelio klubas“ (ten vykdavo LIFE festivalio vakarėliai. – Red.), tai jam visokius dalykus paišiau – visokius paršus ant vartų ir kokių keturių metrų ilgio festivalio vėliavą buvau pasiuvęs. Toks tarsi medžiaginis plakatas. Tik jį kažkas sugebėjo pavogti.
– Siuvimas, siūlės, atsirandančios jūsų kūriniuose, – vienas tų dalykų, kurie nėra būdingi daugeliui grafikų. Kaip tas siuvimas atsirado jūsų gyvenime? Paveldėjote „Singer“ siuvimo mašiną?
– Mano tėvukas turėjo „Singer“. Nors pats buvo mokytojas, mokėjo ir mėgo siūti. Sovietmečiu net padoresni rūbai buvo deficitas, tai siūdavo, siaurindavo, platindavo. Buvau gal aštuonerių metų, kai išmokau siūti. O dešimties sau ir džinsus pasisiūdavau. Siuvėja buvo man padariusi iškarpas. Ir brolis siuvo. Tuo pačiu „Singer“.
Dabar žmona padovanojo „Pfaff“ siuvimo mašiną. Ji elektrinė, su ja paprasčiau, turi daug funkcijų. Tai pasiuvu ir dabar kai ką.
Žinoma, rūbų nesisiuvu, nes dabar visko pilna, bet, jei reikia, susiaurinu arba praplatinu. Dažniau tos mašinos prireikia kokiems nors kūriniams.
– O kas dabar ištraukia profesorių vakare iš namų? Teatras? Džiazas? Parodos?
– Gal koks koncertas Nacionalinėje filharmonijoje.
LIFE laikais – ir kiek anksčiau, ir kiek vėliau – norėjosi pamatyti viską. Be to, dažniausiai galėjau ir už dyką pasižiūrėti.
Buvome pažįstami ir su Eimuntu Nekrošiumi, ir su Rimu Tuminu. Pažinojau šviesaus atminimo Kostą Smoriginą, daugelį kitų aktorių. Dabar nelabai veržiuosi į teatrą.
– Įkvėpimo semiatės ir su menu nieko bendro neturinčiose vietose?
– Taip. „Senukai“, „Ikea“, „Lidl“, „Moki-veži“ – man ten įdomiausi muziejai. Esu toks žmogus prie ūkio, turiu sodybą prie Semeliškių, kur visas vasaras leidžiu.
Gerai prisimenu laikus, kai nebuvo nieko, – dviese tekdavo vieną benzininį pjūklą pirkti, ir dar palaukus pusmetį. Tad dabar mėgaujuosi tuo, kiek visko yra, kas gali palengvinti gyvenimą net kai nieko ypatingo nereikia.
Žinoma, nueinu ir į parodas, nesu nuo to atitolęs. Tik man nepatinka, kai nuėjus vaizdas neužkabina, o dar verčia kokį ilgą tekstą apie tai perskaityti.
Esu senų laikų žmogus – man parodose reikia vaizdų.
Televizoriai ir ausinės irgi tik iš pradžių buvo įdomu, bet labai greitai praėjo. Jaunimui viskas kitaip atrodo.
– Menotyrininkai jus vadina lengvarankiu ir pats sakėte, kad nemėgstate taisyti savo darbų, geriau nuliejate akvarelę iš naujo. Tačiau tokiam lengvumui prireikia nemažai išmanymo ir praktikos?
– Akvarelę liejau ir meno mokykloje, ir Dailės institute, kai ką išmokau iš dėstytojų, kai ką jau pats iš lenkiškų žurnalų, nes kitokių nelabai ir buvo.
Man ta technika patiko, nes ji gana lengva, nors ir ne iš karto pavyksta. Nemažai darbų sugadinu – tenka išmesti. Laiko sąnaudų prasme ne ką ir išlošiu.
Nemoku ir nemėgstu užkankinti darbų, nes prisimenu, kaip institute aktus ar portretus piešdavome po mėnesį. Popierius tapdavo panašus į skudurą, skylėtas.
Gal nuo tada ir nemėgstu.
– Galbūt prie to prisidėjo ir „nelaiminga“ vaikystė, kai lankėte ir muzikos, ir dailės mokyklas, nuo ryto iki vakaro dirbdamas kaip tikras vunderkindas?
– Tais laikais labai keikdavausi, kai pavasarį visi laužus degina, švenčia, o aš grįžęs iš mokyklos gamas groju.
Bet ta drausmė ir disciplina labai naudingos. Juk gali būti labai gabus, bet jei nemoki susikaupti, nuosekliai dirbti, nieko gero nebus.
– Esu mačiusi, kad akvarelininkai aplaižo nuplautus teptukus. Ant mokyklinės akvarelės būdavo užrašyta, kad ji pagaminta su medumi. Ar jūs irgi tokia saldžia akvarele liejate savo darbus?
– Na, teptukas aplaižomas tam, kad įgautų reikiamą formą, kad būtų smailas. Nes jei išplovęs teptuką tiesiog padėsi, tai ir išdžius toks išsiskėtęs. O medaus šiuolaikinėje akvarelėje turbūt nėra.
– Pastaruoju metu ne tik liejate akvareles, bet ir tapote. Parodoje galima rasti ne vieną žinomų asmenybių portretą. Ar tiesa, kad jie patiko ir vagims?
– Buvo toks įvykis. Laiptinė buvo tokia tuščia, tai pamaniau, kad reikia ką nors pasikabinti. Pirmą nusipaišiau Teksaso reindžerį, paskui aktorių Steveną Seagalą, prie kurio dar rusiškus ženklus pridėjau, kai jis parsidavė. Pakabinus visai gerai atrodė, kaip kokiuose karaliaus rūmuose, kur laiptinės paveikslais išpuoštos. Viskas dėl smagumo – nieko nenorėjau nustebinti, tiesiog pačiam patiko. Vis geriau nei kokios stirnos galva. Ar liūto.
Neįsivaizduoju, kas juos vagims prirodė ir kodėl parūpo būtent paveikslai? Po to išaiškėjo, kad vienas jų lyg mokėsi Dailės institute. Kvaila situacija. Iškviečiau policiją, nes laiptinė rakinama, o jie kažkaip į ją pateko. Paskui paskambino kitoje gatvės pusėje dirbantis žmogus ir pasakė, kad jam atnešė mano darbų įrėminti. Vagys net nepasivargino kur nors toliau nueiti.
Susigrąžinau tuos darbus, o paskui dar kartą apvogė. Nežinau, ką su jais planavo veikti. Gal kur gatvėje pigiai parduoti. Teisme vagių advokatas net pareiškė, jog aš pats viską suorganizavau norėdamas, kad kaina kiltų.
– Jei vogė portretus, gal atpažino žinomus žmones?
– Turbūt. Turėjau policijai surašyti aktą ir jame nurodyti, kas buvo nutapyta. Ir ko ten tik nebuvo – ir Vytautas Landsbergis, ir visokie aktoriai. Iš viso gal trisdešimt žmonių.
Teko sėdėti teisme. Klausia: „O kodėl laiptinėje paveikslus kabinate?“ Laiptinė rakinama, dar ir dviratį iš jos pavogė. Tada vėl klausia: „O kodėl taip brangiai įkainojote?“ Kukliai atsakiau, kad esu Nacionalinės premijos laureatas, tai ir kaina atitinkama. Tikra komedija.
Net nežinau, ar tuos vagišius pasodino, nes nustojau domėtis.
– Jūsų darbuose daug paradoksų ir humoro. Nemėgstate nuolat vaikščioti su kostiumu?
– Rimtumas mane veikia kažkaip atstumiančiai. Man netgi visi tie valstybių vadovai, politikai ir šiaip žmonės, jei matau, kuris yra toks narciziškai rimtas, susireikšminęs, teisingai apsirengęs, iškart kelia įtarimą.
O tie, kurie turi gerą, smailą, britišką humoro jausmą, man iš karto patinka. Ir pats gerai jaučiuosi būdamas tarp tokių žmonių.
– O kaip jūsų kūryboje atsirado kaligrafija? Juk ne tik išraiškingai užrašote įvairius raštus, bet ir naudojate ją iliustracijose bei savituose kaligrafijos kūriniuose.
– Tai jau mūsų šrifto ir kaligrafijos mokyklos patriarcho, mano dėstytojo Alberto Gursko užkratas. Buvo mokslus baigęs Vokietijoje, mokė ne tik raides rašyti, bet pasakojo ir apie kompoziciją, jausmą, polėkį. Visiškai kitaip pamačiau tuos dalykus.
– O kaip rytietiška kaligrafijos tradicija? Ar esate iš jos ką nors perėmęs? Gal naudojate jos priemones – tušą, teptukus?
– Ne, seniai supratau, kad esu europietis ir rytietiški dalykai nelabai tinka.
Žinoma, mano raidžių ir teptuko potėpių žaidimuose galima įžvelgti japonų, kinų ar net ir persų hieroglifų rašymo ypatybių.
Dailininkas, dabartinis Dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas dvejus metus studijavo Japonijoje, tad žinojo visas tas subtilybes ir mane šiek tiek apšvietė. Juk kartais ir aš naudoju teptuką. Europiečiai rašė ir rašo plunksnomis, o rytiečiai – teptuku.
Tačiau lotyniškos raidės man artimiausios, jos diktuoja savo taisykles. Juk seniausias sugalvotas šriftas – Romos kapitalinis, beveik prieš du tūkstančius metų juo iškaltas užrašas ant Trajano kolonos Romoje.
Už jį geresnio niekas taip ir nesukūrė.
Mano jaunystės laikais elitiniu buvo laikomas gotiškas šriftas – juo rašė garbės raštus, ant vainikų juostų ir vestuvinius sveikinimus. Ir dabar įvairūs amerikoniški diplomai kokiu nors panašiu į gotišką šriftu rašomi.
DATOS IR FAKTAI
Iliustracijos užaugino net kelias kartas
R.Kepežinskas (gim. 1956 m.) baigė grafikos studijas Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Jo kūrybinis bagažas – 25 personalinės parodos Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų: net aštuonis kartus Bolonijos vaikų knygų mugės iliustracijų parodoje Italijoje, svarbiose knygų iliustracijų parodose Ispanijoje, Japonijoje, Slovakijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.
Ne viena vaikų karta užaugo su R.Kepežinsko iliustruotomis poeto Sigito Gedos, rašytojo Vytauto V.Landsbergio ar pasaulinės literatūros klasikų Gianni Rodari „Čipolino nuotykiais“ bei Donaldo Bisseto „Aukštyn kojom“.
Šalies kultūros lauke svarbiais ženklais yra tapę jo plakatai. Tarp įsimintiniausių – legendinio teatro festivalio LIFE ar kas dvejus metus vykstančio Birštono džiazo festivalio plakatai.
Didelę savo gyvenimo dalį jis paskyrė pedagoginiam darbui – nuo 1993 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje. Jis yra Vilniaus dailės akademijos profesorius (nuo 2007 m.), dešimt metų buvo ir Grafikos katedros vedėjas.
Dailininko darbai įvertinti premijomis ir prizais Lietuvos knygos meno konkurse „Gražiausios metų knygos“, jis apdovanotas keletu prizų mažojo estampo parodose, medaliu Talino estampų trienalėje, UNICEF prizu Bolonijos vaikų knygų mugės iliustracijų parodoje.
1997 m. jis tapo Katalonijos knygų iliustracijų parodos finalininku, o 2001 m. gavo prizą Europos iliustracijų bienalėje Japonijoje. 2006 m. R.Kepežinsko kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2014 metais dailininkas pelnė premiją už gražiausią knygą vaikams ir IBI premiją už knygą „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“.