Prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodė A.Morozovo fotoesė knyga „Sutikau žmogų“ ir taip pat pavadintas režisierės Gailės Garnelytės filmas. Jame užfiksuotas šios knygos kūrimas.
Dokumentinė fotožurnalisto kelionė prasidėjo dar 2008 metais kariaujančiame Sakartvele, tęsėsi senuosiuose Kauno baruose, Maidano protestuose ir karo lauke Ukrainoje. Tačiau visos pagrindinės jos istorijos vyksta Lietuvoje. Per pokalbius ir fotografijas iš lėto ryškėja dešimties pavienių žmonių ir šeimų likimai, atsiskleidžia vienišumo našta dideliame mieste, miestelyje, vienkiemyje.
– Kiek laiko jums prireikė, kad surastumėte socialinėje atskirtyje atsidūrusius žmones, juos prakalbintumėte, nufotografuotumėte ir sukurtumėte įtaigų dokumentinį pasakojimą?
– Pradėjau 2017 metais ir planavau viską užbaigti per metus. Tačiau buvo nemažai pertraukų. Ir didžiausia iš jų – karantinas, kuris išmetė iš pasakojimo net trejus metus. Daugelis mano herojų gyvena tolokai, yra ir daugiavaikių šeimų, todėl pandemijos metu negalėjau pas juos brautis ir imti interviu.
Žinoma, tuo metu dirbau ir prie kitų temų, bet vis grįždavau prie šios. Taip nutinka, kai dokumentikos fotografas pradeda narplioti temą, kuri jam labai įdomi ir svarbi. Su savo herojais susidraugavau – susiskambindavau, susirašydavau.
Taip pernelyg neskubant viskas užtruko aštuonerius metus. O laiko aspektas tokioje stebimojoje dokumentikoje išties svarbus.
– Ar sumanęs nufotografuoti sunkiau besiverčiančius, socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones nebijote, kad jie nenorės su jumis kalbėtis ir ypač fotografuotis?
– Abejojau, ar tie žmonės norės įsileisti į namus. Kai kalbėdavausi su kolegomis, jie įspėdavo, kad man čia visko primeluos. Bet kai su žmogumi leidi daug laiko, sugrįžti, mezgasi nuoširdus santykis.
Maniau, kad visa tai truks tik kokį pusmetį, gal metus, o išėjo aštuoneri metai. Buvo daug įvairių klausimų, su aprašomais pasakojimo herojais užsimezgė tvirti santykiai.
– Neteko patirti jokios agresijos, nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigusių žmonių užpuolimų?
– Agresijos nepatyriau, nors iš pradžių maniau, kad visko gali būti. O narkotikai turbūt vis dar yra šiokios tokios prabangos dalykas. Dažniau koją žmonėms pakiša alkoholis. Vyrauja stiprusis alus, prie kurio dažnai įprasta bendrauti arba atsiskaityti už kokias nors paslaugas.
Supratau, kiek daug yra vienišų žmonių, kurie nori tiesiog pasikalbėti.
Kai pradėjau kurti šią fotografijų seriją, sau pasakiau, kad yra trys dalykai, kurių niekada nedarysiu, – neduosiu pinigų už pokalbį, neteiksiu jokių paslaugų.
Juk dažnai žmogui pavežėjimas iki miesto ar kokių nors produktų atvežimas gali būti tas dalykas, dėl kurio jis ir nenorėdamas su tavimi pabendraus.
Ir trečias dalykas – niekada nevešiu jokio alkoholio. Kad nebūtų taip, jog pastatau butelį, o jis man už tai ką nors papasakoja.
Tai, mano akimis, – košmaras. Alkoholio nevežiau, bet likusias nuostatas greit sulaužiau.
– Pajutote, kad norite ne tik nufotografuoti ar pakalbinti, bet ir nors truputį tiems žmonėms padėti?
– Ir visa tai įvyko ne taip banaliai, kaip įsivaizdavau, ne. Pavyzdžiui, bendrauji su šeima. Kelis kartus apsilankai, kalbiesi. Ir staiga vaikas suserga ir jį išveža su mama į ligoninę. O paskui mama neturi pinigų grįžti namo.
Skambina naktį. Ir ką – turi būti etiškas žurnalistas? O gal tiesiog neabejingas žmogus, kuris perves tuos tris eurus, kad mama galėtų grįžti namo į kaimą.
– Tikėjausi, kad knygoje bus daugiau nuotraukų. Nenorėjote išleisti fotoalbumo?
– Ir fotografijų, ir tekstų turiu labai daug, todėl man reikėjo apsispręsti, ar ta knyga bus labiau skaitoma, ar tiesiog vartoma kaip fotografijų albumas.
Planuoju surengti šio projekto fotografijų parodas Kaune ir Vilniuje, tai ten bus vaizdo pasakojimai.
Kai pradėjau nagrinėti šią socialinės atskirties temą, buvo labai daug fotografinių iššūkių. Esu labai dėkingas Antanui Sutkui, kuris tiek daug visko išmokė, patarė. Visus man kilusius klausimus jam taip pat yra tekę spręsti.
– Lietuvių fotografijos mokyklos patriarchas A.Sutkus padėjo atrinkti labiausiai vykusius darbus?
– Ne, jis pasakojo, kaip megzti santykį su fotografuojamu žmogumi. Juk pas pažeidžiamą žmogų ateini iš galios pozicijos – fotografo, žurnalisto. Kaip reikėtų elgtis?
Atvirai sakant, kaip fotografuoti nepriteklių?
Man svarbi pasirodė Antano mintis – jei tu negali padėti, tai negali ir fotografuoti. Nieko gero nepadarys kažkoks miestietis, kuris užsuka trumpam norėdamas papasakoti apie pažeidžiamus žmones. Turi padėti, išklausyti ir pajusti tą gyvenimą.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
– Kodėl fotografavote juostiniu fotoaparatu? Juk tenka taupyti juostelę, užtrunka, kol ją pakeiti nauja. Sunkiau pagauti ir akimirką, kai žmogus užmiršta, kad fotografuoji.
– Kaip tik to ir siekiau. Kai pradžioje fotografavau skaitmeniniu fotoaparatu, pradėjau pleškinti daug kadrų. Juo galima padaryti tūkstančius kadrų, o po to atsirinkti. Nustatymai generuojami automatiškai, ir pastebėjau, kad pradedu fotografuoti net nežiūrėdamas į kamerą, kai žmonės nemato.
Man tai nepatiko. Todėl pasiėmiau juostinį fotoaparatą, kur turiu pats pasižiūrėti, susireguliuoti, lėtai ieškoti to kadro. Sufokusuoti, suvesti nustatymus ir tiktai tada nuspausti.
Juk svarbu užmegzti ryšį, kad žmogus galėtų pasitikėti, kad matytų, kada pakeli fotokamerą ir fotografuoji.
Tai tarsi duoda žmogui galimybę pasakyti fotografui: „Ne.“ Tačiau niekas man to ir nepasakė.
– Ar tiesa, kad daug žmonių net neprašydavo jūsų atvežti ar atsiųsti jiems nuotraukų?
– Taip, niekas neprašė nuotraukų atsiųsti ar atspausdinti. Akivaizdu, kad žmonėms labai svarbu būti pamatytiems, užfiksuotiems, įprasmintiems istorijoje.
Panašiai man nutiko ir su ukrainiečių kariais fronte šio karo pradžioje. Jie paprašydavo: „Ar gali mane nufotografuoti?“
Nufotografuodavau ir klausdavau, kokiu būdu tas nuotraukas jiems atsiųsti. Tai tik numodavo ranka – nereikia, nesvarbu.
Socialiai pažeidžiami žmonės irgi panašūs – jiems svarbiau būti pamatytiems, priimtiems. O kariams nuolatinėje mirties akivaizdoje svarbu įsiprasminti, fotografija – kaip toks nedidelis paminklas jų egzistencijai.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad humanistinė fotografija – tai toks santykis: tu esi čia ir aš tave matau. Ir matau ne tik kaip vieną savo fotografijos kompozicijos elementų. Ne, svarbesnis esi tu, o ne aš. Taip aš jaučiausi fotografuodamas.
Teko matyti socialiai pažeidžiamų žmonių fotografijų ciklą, kuris buvo kuriamas įvairiose Lietuvos vietose keliaujant kartu su įvairiomis tarnybomis – policija, vaiko teisių apsaugos pareigūnais.
Tuomet fotografija kalba apie problemą, o aš norėjau kalbėti apie žmones. Todėl užmezgiau asmeninius ryšius, todėl ir knygą pavadinau „Sutikau žmogų“.