* * *
„Man svarbūs labai įvairūs gyvenimo aspektai – nuo bebrų kanalų iki televizijos, nuo atsitiktinių gamtos radinių iki technologijų raidos paradoksų“, – ištarė žinoma menininkė Aurelija Maknytė.
Neatsitiktinai jos kūrybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje pavadinta „Kanalai“, nes menininkės žvilgsnis nuolat fiksuoja įvairiais kanalais sklindančią informaciją. Net ir ekspozicijų salės stoglangiai, daugybę metų uždengti, kad šviesa nekenktų kūriniams, šį kartą leidžia saulės spinduliams netrukdomiems kurti šviesos tiltus su galerijos aplinka.
Šviesos savybes menininkė panaudoja ne tik fotografijos ar videomeno kūriniuose, bet ir instaliacijose. Tai viena svarbiausių jos kūrybos medžiagų, kaip kitiems metalas, akmuo ar dažai.
Ypač smagu šioje parodoje būtų apsilankyti įvairiausiems kolekcininkams – ne tik meno, bet ir keistų akmenų, drakonus primenančių šakų ar kokių nors senų aparatų, laiškų, žurnalų, porceliano skulptūrėlių.
Net pakeliui į didžiąją parodų salę, vidiniame galerijos kiemelyje, jau galima rasti pirmą iš daugelio šios parodos kolekcijų – miške rastų gyvūnų dubens kaulų rinkinį – „Kaukes“. O šalia – kažką panašaus į mėnuleigį.
– Šiemet žmonės vėl pabandė priartėti prie Mėnulio. Ar tai paskatino jus sukurti į Mėnulį žmones nugabenusį aparatą? – paklausiau A.Maknytės, kurią parodos veikimo metu dažnai galima rasti legendinį vaizdo kasečių nuomos punktą „Eliksyras“ primenančiame kabinete šalia galerijos informacijos centro.
– Gimiau 1969 metais ir man smagu, kad kaip tik tada žmonės atsirado Mėnulyje. Ir tą medinį objektą sukūriau pagal „Apollo 11“ misijos modulį – būtent tą aparatą „Eagle“ („Erelis“), kuriuo astronautai nusileido ant Mėnulio paviršiaus.
Seniai svajojau kažką tokio sode pasistatyti. Po parodos jis ten ir keliaus – bus karkasas vijokliniams augalams. Vienas vijoklis, pasiflora, jau auga ir net žydi.
– Žiūrovus yra šokiravęs jūsų darbas su apdegusiomis skaidrėmis. Kaip gali būti, kad fotografė naikina kitų fotografų darbus?
– Tai tiesiog dar vienas virsmas. Dirbau vidžėje, tai reikėdavo prisirinkti vaizdų visam vakarui. Internete pirkdavau rinkinius skaidrių, kurias, matyt, kažkas suskaitmenindavo ir parduodavo. Kartais būdavo siūloma 100 skaidrių, bet skelbime parodytos vos kelios, o kas kitose – neaišku.
Susirinkau neblogą kolekciją darbui, o paskui sumaniau dar ką nors su jomis nuveikti. Bandžiau ant jų piešti, bet labiausiai patiko kepti, lydyti. Pavyzdžiui, augalų fotografijas. Kadaise svajojau atrasti naujas augalų rūšis, tačiau tokiu būdu man pačiai pavyko jas sukurti.
Ypač įdomūs išeina peizažai, pasitelkus ugnį virstantys portalais į anapusybę. Vaikystėje labai domino tie anapusiniai dalykai. Sutemus vaikštinėdavau po kapines tikėdamasi ką nors ypatingo pamatyti. Deja, nieko taip ir nepamačiau.
– Vaizdo kamera – taip pat tarsi portalas į kitokį pasaulį?
– Kai gavau pirmą savo kamerą, tai buvo didžiulis atradimo džiaugsmas. Net save filmuodavau visokiuose veidrodžiuose, atspindinčiuose paviršiuose. Dabar tie vaizdai – tarsi prabėgusio laiko konservai, portalas į save pačią prieš kelis dešimtmečius.
Technologijos sensta gana greitai liudydamos laiko tėkmę. Atsimenu ir tuos laikus, kai vaikystėje namuose atsirado televizorius. Taip pat langas į kitą pasaulį. Parodoje yra darbų, susijusių su „baltuoju triukšmu“ – mirgėjimu, kurį matydavome televizijos programai pasibaigus. Viename jų šio mirgėjimo atspindys veidrodėlyje primena jūros horizontą.
– Nedidukės vaizdo kameros – langas ir į slaptą gyvūnų gyvenimą. Kiek dabar jų turite savo sodyboje?
– Dabar gal tik kokias tris – vieną kambaryje ir dvi lauke. Gyvūnams stebėti jų nebenaudoju, nes jau turiu daugybę valandų prifilmavusi. Vorą, barsukus, laputes, stirniukus ir kitus sodybos svečius galima pamatyti parodoje, darbe, kurį pavadinau „Iš gyvenimo“.
Net ir Venecijos meno bienalėje esu filmavusi įvairiausią to miesto gyvūniją: varles, rupūžes...
– Parodos lankytojai jau bandė pagroti keista gitara. O gal jos negalima liesti?
– Galima. Mano sodyboje po elektros laidais augo eglė su dviem kamienais. Atvažiavo elektrikai ir ją nupjovė. Bet dvišaka tos eglės viršūnė man buvo tokia graži, kad aš dvejus ar trejus metus vis į ją žiūrėjau galvodama, ką iš jos būtų galima padaryti.
Susiję straipsniai
Pamaniau, kad augo po elektros laidais, gal dėl jų ir tokia dviguba pasidarė. Tai turėtų virsti veikiančia elektrine gitara.
Tik viena eglė nebūtų gerai skambėjusi, tai nusipirkau paprastą gitarą, supjausčiau ją ir brolio dirbtuvėse sukonstravau tokį frankenšteiną. Tik paskui nunešiau meistrui suderinti.
– Kaip atsirado fotografijų serija su įvairiausiomis krepšinio lentomis? Mėgstate žaisti ar žiūrėti?
– Nesu sporto mėgėja, bet vaikystėje „Žalgirio“ kovos su Maskvos armijos klubu darė didžiulį įspūdį. Net trofėjinę taurę buvau išsikirpusi iš „Švyturio“ žurnalo ir pasikabinusi ant sienos.
Dar juostinių fotoaparatų laikais keletą metų važinėdama po Lietuvą visur tas lentas pastebėdavau kaip pasikartojantį kraštovaizdžio elementą. Net kaimuose jų būdavo pilna.
Ir ta fotografijų serija – taip pat laiko linija. Prasideda jau baigiančiomis sunykti lentomis, o baigiasi modernesnėmis, su tikrais lankais, o ne padarytais iš puodų ir pritvirtintais prie kokios nors skelbimų lentos.
R.Danisevičiaus nuotr.
DATOS IR FAKTAI
Bebrai įsibrovė ir į Rotušę
A.Maknytė – viena savičiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, dirbanti fotografijos, videomeno, instaliacijos ir tarpdisciplininio meno srityse. Ji gimė 1969 m. Kaštonėlių kaime, Širvintų rajone, o šiandien gyvena ir kuria tarp Vilniaus bei Širvintų krašto.
Nuo vaikystės domėjosi biologija: ieškojo retų vabalų, gelbėjo bites, išmoko ne tik fotografuoti ir piešti, bet ir preparuoti gyvūnus, laimėjo respublikinę biologijos olimpiadą ir įstojo studijuoti biologijos į Vilniaus universitetą. Tačiau po pirmo mėnesio suprato, kad nebus išsvajotų kelionių į laukinius kraštus, kaip Geraldo Durrello knygose, tik darbas laboratorijoje. Todėl pasuko į meno pasaulį.
1989–1994 m. ji studijavo dizainą Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje. 2001 m. A.Maknytė baigė fotografijos ir videomeno bakalauro studijas VDA, 2003 m. – fotografijos ir medijų meno magistrantūrą, o 2006 m. – meno aspirantūrą su meno darbais apie šviesos terapiją.
2026 metai tapo VDA meno doktorantūros studente. Ankstyvojoje jos kūryboje svarbią vietą užėmė judantys vaizdai, televizija, dokumentika, o vėliau viską užgožė kolekcionavimo ir gamtos tyrinėjimo aistra.
Savo sklypą prie Širvintos upės ji pavadino „Žeme“ ir pavertė augalų, gyvūnų, vandens ir kraštovaizdžio pokyčių stebėjimo vieta ir meninės praktikos dalimi. Ypatingą vietą jos kūryboje užėmė bebrai – jų formuojamas kraštovaizdis, užtvankos. O bebrų nugraužti medžiai virto natūraliomis skulptūromis, kurios buvo eksponuojamos parodose Vilniaus rotušėje, Rygoje, ŠMC ir jau antrą sykį – NDG.