Žiūrint į R.Danisevičiaus fotografijas, apima keistas jausmas – lyg būtum pavėlavęs į kiną. Filmas jau prasidėjo, kažkas ekrane įvyko prieš įeinant į salę, o tai, ką matome, tėra vienas, sustabdytas, ilgesnės istorijos kadras. Nežinome, kas buvo prieš jį ir kas nutiks po kelių sekundžių. Ir būtent todėl vaizduotė filmą pradeda kurti pati.
R.Danisevičius savo fotografijose ištrina laiko ir vietos koordinates. Žiūrinčiajam tampa svarbu ne tiek kur ir kada fotografija padaryta, kiek kas joje įvyko. Ir čia fotografija labiausiai priartėja prie kino. Tik kine režisierius bando sukurti tikrovę, o fotografas tikrovėje tarsi ieško situacijos, kuri atrodo lyg būtų sukurta.
Kasdienybės elementai jo fotografijose susidėlioja į tokią tikslią – kartais žaismingą, kartais paradoksalią – kompoziciją, kad tikrovė ima atrodyti surežisuota. Kine tokiai scenai reikėtų režisieriaus, aktorių, kelių dublių. Kino režisierius kurtų mizansceną. R.Danisevičius laukia momento, kai tikrovė atrodys kaip mizanscena.
Gal todėl parodos pavadinimas „Apie gyvenimo kiną“ gali būti suprastas ir pažodžiui. Fotografui nereikia kurti kino – jis jį aptinka gyvenime. R.Danisevičiaus fotografijoje režisierius yra atsitiktinumas. Fotografui lieka jį atpažinti. Ir tuomet paspausti mygtuką.
Ir čia reikia paminėti fotografavimo būdą. Analoginėje fotografijoje pasirinkimas didžiąja dalimi įvyksta prieš fotografuojant. Todėl R.Danisevičiaus kadruose svarbus ne tik lemiamas momentas, bet ir savotiška fotografo protencija – gebėjimas žvelgiant į dabartį nujausti ir sustabdyti akimirką, kurios dar nėra, bet kuri netrukus taps svarbiausiu pasakojimo fragmentu su savo numanoma priešistore ir galimu tęsiniu.
Tačiau kine 24 nejudantys kadrai per sekundę sukuria judėjimo iliuziją, o R.Danisevičiui atlikus priešingą veiksmą – nenutrūkstamą gyvenimo vyksmą sustabdžius viename kadre, mūsų vaizduotė to kadro nesuvokia kaip statiško. Jis virsta laike besiskleidžiančia istorija.
Susiję straipsniai
Rolandas Barthes’as ypatingą fotografijos santykį su laiku ir tikrove nusako formule ça-a-été – „tai buvo“. Fotografija visada liudija dabartimi tapusią praeitį: tai buvo čia, tačiau dabar to momento nebėra.
Tačiau šis fotografijos paradoksas lietuvių fotografo darbuose įgauna dar vieną sluoksnį. Sustabdytas vaizdas kalba ne tik apie būtąjį laiką. Jis jį pratęsia.
R.Danisevičiaus fotografijose, į kurias žvelgiant neapsiriboji tuo, kas telpa stačiakampiame atspaudo plote, prie R.Barthes’o „tai buvo“ norisi pridėti dar vieną sakinį: „O kas bus toliau?“
Šioje nematomoje erdvėje tarp „prieš“ ir „po“ ir atsiranda R.Danisevičiaus kinas. Arba įtraukiantis pasakojimas apie gyvenimo kiną.
R.Danisevičiaus fotografijų paroda „Apie gyvenimo kiną“. Parodą remia Lietuvos Kultūros taryba. Parodos kuratoriai – Gytis Skudžinskas, Vilma Jankienė. Paroda AP galerijoje Vilniuje veiks spalio 6–lapkrčio 3 dienomis. Atidarymo renginys – spalio 6 d. 19 val.