Aklas pasimatymas su vizualiuoju menu

Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta paroda „Blind date“ – išskirtinė. Ji nusižengia svarbiausiai meno kūrinių ekspozicijos taisyklei neliesti eksponatų. Parodos sumanytojai Agnė Matulevičiūtė, Matas Drukteinis ir Eglė Nedzinskaitė kaip tik visus drąsina: „Šiuos paveikslus ne tik galima, bet ir būtina liesti. Mes siūlome visiškai pasiduoti lytėjimo pojūčiui ir rekomenduojame net užsimerkti, kad tik lytėjimu suvoktumėte, perskaitytumėte meno kūrinį.“ Kad aklas pasimatymas paliktų dar stipresnių įspūdžių, prie kiekvieno paveikslo parodos lankytojai ras ausines. Įsiklausius į Dianos Raudonienės parengtus paveikslų apibūdinimus, „praregės“ ne tik nereginčio žmogaus pirštų galiukai – unikalių potyrių tikrai ilgai nepamiršite.

„Žmonės klausia, kodėl sugalvojome rengti tokią parodą, – jos atidarymo renginyje mintimis dalijasi A. Matulevičiūtė. – Lankydamasi Maskvoje, Puškino galerijoje pamačiau 3D spausdintuvu atspausdintas meno kūrinių reprodukcijas. Jos buvo spalvotos, labai reljefiškos, tačiau technologiškai šaltos. Grįžusi į Lietuva pasikalbėjau su Matu ir sugalvojome rengti projektą, kuriame reljefinius paveikslus žmogus kurtų konsultuodamasis su neregiu, jį lipdytų savo rankomis.“

Prieš pusantrų metų sumanyto projekto kelias nebuvo paprastas. M. Drukteinis prisimena, kaip kartu su A. Matulevičiūte pravėrė Nacionalinės dailės galerijos duris ir pateikė savo viziją. Jauni menininkai džiaugiasi atradę inovatyvioms idėjoms atvirus žmones. Tačiau iki tol apie aklųjų pasaulį nieko neišmaniusių kūrėjų laukė išties nemenkas išbandymas. „Turėjome suvokti, kokia yra aklųjų padėtis Lietuvoje, kokie jų poreikiai, – pasakoja M. Drukteinis. – Viskas į savo vietas stojo, kai susipažinome su Lina Puodžiūniene. Ji buvo mūsų pagrindinė vedlė. Lina akcentavo svarbų dalyką: jeigu norime rengti tokią parodą, turime užtikrinti maksimalią kokybę ir nesinaudoti neregiais kaip priemone savo tikslui pasiekti, viską daryti su jais ir dėl jų.“

Konsultuodamiesi su neregiais menininkai atrinko tokius paveikslus, kad šią negalią turintys žmonės galėtų susipažinti su Lietuvos peizažu (ir gamtos, ir miesto), portretais, veido mimikomis, kūno judesiais. „Pabandėme žengti ir dar toliau – paskatinti neregius tyrinėti ir šiuolaikinį meną, kuris yra siurrealistinis, konceptualus, turi abstrakcijų, – pasakoja M. Drukteinis. – Suprantamą daiktą lengviau atpažinti, bet kai kurias meno raiškos priemones suvokti sudėtingiau. Vienas mūsų tikslų – padėti plėsti žinias apie vizualiojo meno raiškos priemones.“

Į projektą sutiko įsitraukti ir du jauni skulptoriai Jonas Aničas ir Matas Janušonis. Pasak parodos atidaryme juos pristačiusio M. Drukteinio, labai dažnai menininkai lieka už savo kūrinio, nepastebėti. Vis dėlto žmonės turėtų matyti kūrėjus, ypač tuos, kurie pasineria į socialinius projektus, kurie patys bando atrasti kažką nauja ir tuo dalijasi su kitais.

J. Aničas neslepia – tokia patirtis tikrai buvo nauja. Abu skulptoriai netgi buvo išvykę į Italiją, į Bolonijoje esantį Francesco Cavazzos aklųjų institutą, kad suprastų, kaip kuriamos taktilinės reprodukcijos. „Italai tokias taktilines reprodukcijas lipdo iš gipso su marmuro dulkėmis. Tokie reljefiniai paveikslai gerai atrodo, jų nereikia dažyti. Tačiau ši technologija gerokai brangesnė, – pasakoja skulptorius. – Nedidelis projekto biudžetas lėmė, kad savo reljefams turėjome pasirinkti molį.“

Kuriant paveikslus dalyvavo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) – skulptoriams ji pasiūlė porą konsultantų, kurie padėtų suvokti, kaip neregintys žmonės jaučia reljefinius paviršius. J. Aničas pasakoja, kad kurdami pirmąjį reljefą atmetė potėpius, paliko tik kontūrus. Manė, kad neregintiems žmonėms bus aiškiau suprasti, kas paveiksle pavaizduota. „Tačiau be tų potėpių paveikslas pasidarė nepanašus į originalą, neliko ekspresijos, kitų tapybinių subtilybių, – prisimena skulptorius. – Tad nusprendėme paveikslą perteikti kaip paprastą reljefą, tik truputį plokštesnį, akcentuodami kontūrus, kad būtų lengviau sekti pirštais.“

Kartą per savaitę Užupio menų inkubatoriuje, kur ir buvo šio projekto dirbtuvės, apsilankydavo LASS konsultantai Irma Jokštytė ir Alvydas Valenta. Švelniai liesdami molinį paveikslo paviršių kartais patardavo atsisakyti nesvarbių smulkių detalių, kartais paprašydavo aiškesnių linijų. Tiesa, net ir smulkiausių, visumą suvokti padedančių akcentų nebuvo atsisakyta: kelių milimetrų ausis, akis, antakis, kepurė – visa tai leidžia suprasti, kad čia nulipdytas žmogus.

„Šiandien labiau mėgaujuosi pačia paroda, jos šurmuliu, leidžiu kitiems paliesti ir pajusti meną, – sako „Blind date“ parodos atidaryme dalyvavusi I. Jokštytė. – Tam reikia daugiau laiko: negali ateiti, greitai paliesti ir suvokti, kas čia pavaizduota. Reikia ilgiau pabūti su pačiu kūriniu, pamedituoti.“ Projekto konsultantės vaidmens mergina labai nesureikšmina ir sako nedaug tegalėjusi patarti, nes menininkai siekė kuo tiksliau perteikti originalų kūrinį. „Kalbėjomės apie tai, ar mums suprantama, ar ne per daug detalių, – prisimena Irma. – Paaiškėjo, kad apie vizualųjį meną mes nedaug išmanome. Man tai buvo mokymasis, gilesnė pažintis su menu. Skulptoriai labiau mane konsultavo, aiškino, kas yra pirmas paveikslo planas, kas antras, kaip suprati perspektyvą mene ir panašiai.“

Pasak Irmos, susitikimai su skulptoriais labiau priminė įdomias diskusijas nei konsultantų patarimus: „Visą šį kūrybinį procesą pavadinčiau didelė edukacija abiem pusėms – ir skulptoriams, ir neregiams. Susitinkam, aptariam, kaip, pavyzdžiui, perteikti spalvas, kai turim tik vieną paviršių ir linijas, formas. Svarstom, ką pasirinkti, ko atsisakyti. Iš tų diskusijų ir atsirado šios reprodukcijos.“

Pasak I. Jokštytės, ir anksčiau būta bandymų padėti neregiams geriau pažinti meno pasaulį. Išleistas paveikslų albumas, spausdinti Vilniaus katedros, Gedimino pilies, kitų svarbesnių statinių reljefiniai atvaizdai ir panašiai. Paroda – visai kitas dalykas. Tačiau, pasak merginos, galimybių paliesti vizualiojo meno reprodukcijas, geriau jas suvokti neregiai turi nedaug. Be to, jeigu ir surengiama viena kita paroda, ji būna labai trumpalaikė, o neregiams pritaikyti paveikslai iškeliauja nežinia kur.

M. Drukteinis prisipažįsta norintis kitokio šios parodos likimo. Pasak jo, paroda „Blind date“ – tai ne tik aklas pasimatymas su vizualiuoju menu, pasitelkiant ne regą, o lytėjimą. „Labai tikimės ateityje šią parodą, šį projektą pristatyti užsienio šalyse. Manome, kad jis padės pasaulio neregių bendruomenei susipažinti su Lietuvos menu, – ateities planais dalijasi menininkas. – Antra vertus, tikimės, kad apkeliavę kitus miestus šie paveikslai grįš į Nacionalinę dailės galeriją ir taps nuolatinės jos ekspozicijos dalimi, o Dailės galerija bus įrašyta į Europos muziejų ir galerijų, kurie savo ekspozicijas pritaiko regos negalią turintiems žmonėms, sąrašą.“ Pasak M. Drukteinio, tai būtų svarbus ir reikšmingas žingsnis kultūros ir meno srityje.