Misija ir komercija. Ar istorija – patraukli prekė?

Ar virtualioje erdvėje esame pasirengę kautis už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdas? Ledus patriotinių, istorinių prekių ir paslaugų nišoje laužiantys verslininkai tikina, kad kol kas tautinis sąmoningumas menkas. Tačiau jie vis tiek mato augantį rinkos potencialą, ateityje šalia gražių idėjų galintį nešti ir pelną.

„Nesutinku su nuomone, kad esą beveik šventvagiška bandyti uždirbti iš istorijos. Jeigu valstybiniu lygiu yra poreikis šviesti ir ugdyti visų mūsų tautinę savimonę, o su valstybės dotacijomis galima turėti ir pelno, manau, tai gerai“, – „Versus“ teigia kompaktinio disko „Laisvės laiškai“ idėjos ir įgyvendinimo autorius Mantas Titas Urbonas.

Tai 62 minučių trukmės archyviniai garso įrašai – svarbiausių naujosios Lietuvos istorijos įvykių nuo 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo iki reikšmingiausių 2006-ųjų politinių ir kultūrinių laimėjimų metraštis.

„Šešiolikos metų nepriklausomybės laikotarpis pasirinktas todėl, kad dažniausiai pamirštami palyginti neseni įvykiai. Tai ypač aktualu jaunuomenei, apie kurią vis dažniau kalbama, kad ji nepilietiška, kad ją kamuoja savimonės krizė“, – sako M.Urbonas.

Rinkinyje iš viso atspindėta 11 įvykių, kuriuos atrenkant konsultuotasi su Egidijumi Aleksandravičiumi, Dariumi Kuoliu ir Jonu Koriu.

„Rengdamas diską stengiausi išlikti politiškai neutralus, rinkau svarbiausias iškilių žmonių kalbas. Gal dabar žmonės įvairiai vertina Algirdą Mykolą Brazauską ar Vytautą Landsbergį, bet jų indėlio į Lietuvos nepriklausomybę nenuneigsi, – aiškina pašnekovas. – Nors visiško objektyvumo atrankoje nėra, kai kurie dalykai, mano vertinimu, nenuginčijami – kaip kad, pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II kalba Vilniaus oro uoste ar Lietuvos Konstitucijos promulgacija.“

T.Urbonas sako, kad tokio kompaktinio disko poveikis labai priklauso nuo vidinio žmogaus nusiteikimo jį pasileisti ir išklausyti. Jo kopijų yra gavusios ir užsienio lietuvių bendruomenės.

„Šis mano projektas yra kartu ir šviečiamasis, ir komercinis – to nereikia bijoti. O vien dėl pinigų daryti tokį produktą būtų naivu – tikrai daugiau gali uždirbti užsiimdamas kitokia veikla. Mane į priekį visų pirma veda domėjimasis mūsų tautos istorija ir noras sudominti ja kitus. Ir tik po to galvoju apie kokią nors galimą komercinę veiklą. Šiuo merkantilišku Lietuvai laikotarpiu švietimas ir patriotinis ugdymas labai svarbu“, – kalba T.Urbonas.

Savo lėšomis išleidęs kompaktinį diską T.Urbonas skaičiuoja, kad jis kainavęs kelias dešimtis tūkstančių litų.Šiokios tokios paramos sulaukė ir iš valstybės – finansiškai parėmė Krašto apsaugos ministerija, o savo nemokamai arba su nuolaida archyvinę medžiaga pateikė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Seimas, Prezidento kanceliarija.

„Daugiau investuoti negalėjau, o dabar noriu, kad bent pavyktų atgauti įdėtus pinigus, – sako T.Urbonas. – Tai specifinė etnokultūrinė produkcija. Nekalbu apie marškinėlius ar kepurėles su Lietuvos simbolika – šie parduodami kur kas geriau. O tokie dalykai kaip kompaktinės plokštelės ar spausdinti albumai parduodami gerokai prasčiau. Ne paslaptis, kad ir prekybininkai lentynose tokiai produkcijai neskiria geriausių pozicijų.“

Disko leidėjas svarsto, kad sukūrus naujovišką etnokultūrinį produktą jį būtų galima pristatyti ir dar modernesnėmis technologijomis bei rinkodaros būdais.

„Tai specifinis produktas, bet gal ateityje pristatysiu ir stalo ar kompiuterinių žaidimų, kuriuose vaizduojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai. Planuoju tokį žaidimą ir galima jo tikėtis, bet kada tiksliau, nedrįsčiau prognozuoti. Juk yra populiarių militaristinių ir istorinių žaidimų.

Tad jeigu sukurtume panašų, veiksmą perkeldami, pavyzdžiui, į baltų regioną, žaidimą galėtume pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių žaidėjams“, – su užsidegimu apie šią savo veiklą, kurią vadina pomėgiu ir laisvalaikio užsiėmimu, kalba T.Urbonas.

Tarp galimų produktų, skirtų užsienio auditorijai, pašnekovas mini ir vokiečių režisieriaus tarpukaryje, 4-ajame XX a. dešimtmetyje, sukurtą filmą apie Vilnių, kuris galėtų eiti kartu su dabartinio Vilniaus vaizdais.

Pernai, minint 770 metų Šiaulių mūšio jubiliejų, nufilmuotas dviejų dalių istorinis dokumentinis filmas „Saulės mūšis“. Jį pagal Gintaro Songailos scenarijų sukūrė UAB „Be Tabu ir Ko“ ir prodiuseris bei režisierius Saulius Bartkus.

Šios dvi serijos – tai galbūt didesnio projekto dalis. Iš viso planuojama sukurti 30 dalių dokumentinių filmų ciklą „Kita Europa“, kuris pasakotų apie kryžiaus žygius į Baltijos šalis.

„Kol kas ciklas neperžengė idėjinio lygmens – rengiami scenarijai ir ieškoma lėšų, tačiau nemanau, kad tai turėtų būti vien patriotiškai nusiteikusių verslininkų reikalas. Būtina ir valstybės parama, nes komerciniu požiūriu tai absoliutus nulis: pavyzdžiui, filmas „Saulės mūšis“ sukurtas vien iš idėjos, negalvojant apie pardavimą.

Jeigu neturėčiau pelningų komercinių projektų, nebūčiau galėjęs sukurti šio filmo. Jį finansavo „Be Tabu ir Ko“, gaminanti komercines laidas ir tik apie 30 000 Lt skyrė Kultūros ministerija. Tai padengė labai nedidelę šio filmo kūrimo sąnaudų dalį. Maniau, kad galbūt tai padės pralaužti ledus, bet matau, kad valstybės lygiu tai niekam nerūpi. Tiesiog nėra tautinės savimonės ir dėl to skaudu“, – sako filmo prodiuseris ir režisierius.

Ar nenukenčia tokių filmų istorinė vertė, kai bandoma juos taikyti plačiajai visuomenei?

„Veikalus rašantys istorikai juos skiria ribotai auditorijai. Istorikai kiekvienam savo žodžiui ar frazei pagrįsti naudoja galybę citatų ir nuorodų, kurios paprastam skaitytojui visiškai neįdomios. O mes kalbame apie plačiąją auditoriją. Jeigu leisimės į diskusiją, kas yra plačioji masė, kas istoriniai faktai, atitikimai ir t. t., tai niekur iš saugyklų ir mažų istorikų kabinetų ir neišeisime, – dėsto S.Bartkus. – Mūsų istorijoje yra unikalių dalykų, procesų, apie kuriuos nieko nežinome.“

Pasak režisieriaus, filme „Saulės mūšis“ pabrėžiama, kas buvo vadas, kad jis vyko čia ir ne kitur, nes gvildenant detales galima būtų ginčytis be perstojo. Vis dėlto rengiant filmą gilintasi ir į niuansus, studijuoti žemėlapiai, konsultuotasi su istorikais Tomu Baranausku, Romu Batūra ir Kaziu Almenu. Be abejo, yra ir subjektyvumo, kad ir pradedant lokacija – Saulės mūšio scenos buvo filmuojamos Kernavės, o ne Šiaulių apylinkėse, nors ir stengtasi sukurti panašią aplinką su giriomis ir nepražengiamomis pelkėmis.

„Turime parengę anglišką filmo versiją, visus žemėlapius, titrus, grafiką anglų kalba, tačiau ši versija galės būti parodyta tik sukūrus bent keliolika numatyto ciklo dalių. Viskas parengta, tad reikėtų tik įgyvendinti techniškai. Nė vienos užsienio televizijos kompanijos, nė vieno stambesnio transliuotojo nedomina pavieniai filmai, nes jie nėra programos dalis. Jiems reikalingi, pavyzdžiui, dokumentinių filmų ciklai iš dešimties ar net, tarkime, keturiasdešimties dalių.

Tada tie filmai gali būti planuojami tam tikru periodiškumu, tam tikrą savaitės dieną, tam tikrą valandą“, – padėtį nusako S.Bartkus.

Kaip ne „prime time“ – ne paties geriausio televizinio laiko – projektas jis gali būti įdomus ir Lietuvos televizijoms.

„Aš, kaip verslininkas, nematau jokios perspektyvos nei jį pardavinėti, nei platinti, nei dauginti. Taip, jis buvo parodytas viešose auditorijose, buvo televizijoje, bet reikėtų visai kito valstybės požiūrio“, – įsitikinęs S.Bartkus.

„Saulės mūšis anaiptol nebuvo pats didžiausias – tiesiog jis buvo pirmasis, kuriame sutriuškinti kryžiaus žygių dalyviai. O kur dar Durbės ar Ledo mūšiai – šiuo metu kaip tik galvojame apie Traidenio mūšio, kuriame buvo sutriuškinti kalavijuočiai, ekranizavimą. Šie mūšiai ne tokie žinomi. Mūsų istorija labai įdomi ir galinga – buvo sukurta tikra pagoniška imperija. Dar yra daugybė visokių įvykių – ir prieš, ir po to“, – teigia S.Bartkus.

Jis aiškina, kad labai svarbu suvokti, jog televizija yra vaizdas ir žmogui reikia pateikti aiškią, konkrečią, suprantamą istoriją, kurią jis ir po darbų pavargęs galėtų lengvai suprasti, todėl kritikuoja „dviejų šnekančių galvų“ istorines laidas.

UAB Elektroninės leidybos namai yra išleidusi 14 elektroninių leidinių istorine tematika. Trys iš jų turi tik internetinę versiją. Artimiausiu metu, apie kovą, turėtų pasirodyti kompaktiniai diskai „Įdomioji Lietuvos istorija. 3 dalis. Visuomenės istorija“, „Lietuvių etninė kultūra. 2 dalis. Augalija etninėje kultūroje“ ir „Lietuvių etninė kultūra. 3 dalis. Namas etninėje kultūroje“.

„Tikslinė mūsų auditorija – mokykla, vienas iš klientų ar galimų pirkėjų yra Švietimo ir mokslo ministerija bei įvairios jos institucijos. Mes pirmiausia orientuojamės į mokinį, mokyklai skirtus produktus, tačiau, be jokios abejonės, neapsiribojama vien tuo, jie taikomi ir platesnei istorija besidominčiai visuomenei. Leidyklos medžiagą perteikia popieriniais vadovėliais, o mes leisdami kompaktinius diskus arba kurdami interneto svetaines. Finansinė sėkmė priklauso nuo konkretaus projekto“, – „Versus“ sako Elektroninės leidybos namų direktorius Kristijonas Mazuras.

Ar visuomenėje pastebimas tokių naujoviškų istorinių produktų poreikis?

„Tuo domisi tik nedidelė visuomenės dalis, potencialas dar nėra išnaudotas. Bet yra tų, kurie tokius dalykus perka dovanų, reprezentacijai ar į savo asmeninę kolekciją, bet tie pavieniai pirkimai sudaro daug mažesnę dalį nei pirkimai mokymo reikmėms. Turbūt panašiai yra ir su istorijos ar kultūros knygomis – tik nedidelei visuomenės daliai iš esmės tai įdomu, o mūsų atveju ji turi dar bent minimaliai mokėti naudotis kompiuteriu“, – teigia K.Mazuras.

Kiek šie elektroniniai leidiniai interaktyvūs ir kuo pateikimas skiriasi nuo tradicinio istorinės knygos skaitymo?

„Samdome autorių kolektyvus, tarkime, istorikų, kurie rašo straipsnius, rengia medžiagą ir tuomet tai medžiagai suteikiame vienokią ar kitokią elektroninę formą. Pavyzdžiui, trečiosios dalies „Įdomioji Lietuvos istorija. Visuomenės istorija“ diskas turėtų būti išleistas kovo mėnesį. Jį sudaro ne tekstas, o animuotas istorinis siužetas, besikeičiančios iliustracijos, kartais kalba koks nors personažas arba vienas iš autorių.

Tad žmogui nereikia didelių pastangų – jis klauso diktoriaus balso, žiūri istorinius vaizdus, o jeigu nori papildomos medžiagos, gali skaityti pridėtus tekstus, taip pat pateikiama iliustracijų, žodynėlis“, – aiškina direktorius.

Anot K.Mazūro, jų bendrovė daugiausia pati kuria, rengia projektus, dalyvauja konkursuose, o pardavimu užsiimama tik pagaminus produktą.

Vidutinis bendrovės leistų diskų tiražas – 2 000–3 000 vienetų.

Šiemet Elektroninės leidybos namai pradeda projektą „Lietuva 1009–2009“, kurį planuoja baigti 2009 metais, kai bus minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis.

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais Vokietijos miesto Kvedlinburgo analuose. Šiai datai pažymėti Lietuvos tūkstantmečio programoje, be kitų priemonių, numatyta sukurti ir pagaminti istorinį vaidybinį pilnametražį kino filmą.

Kultūros ministerija iš dešimties pareiškėjų atrinko du projektus, kurie bus toliau vykdomi – UAB „Lietuvos kino studija“ „Margiris“ (rež. Šarūnas Bartas) ir UAB „LITNEK“ „Broliai, įveikę Europą“ (rež. Raimundas Banionis), kurių kiekvieno parengiamiesiems darbams skyrė po 50 000 Lt.

Nukėlus datą, filmo rengėjai dar turi galimybę plėtoti projektus: tobulinti scenarijus ir finansavimo bei platinimo strategijas, dirbti su archyvine medžiaga, vykdyti aktorių paiešką ir atranką, ieškoti partnerių ir rengti koprodukcines sutartis su užsienio kino gamybos kompanijomis.

„D.Banionis pasiūlė scenarijų, kuriame atskleidžiami Vytauto ir Jogailos santykiai, jame vienas iš filmo epizodų – Žalgirio mūšis. O Barto „Margiris“ – apie Pilėnus“, – trumpai paaiškina ministro pirmininko patarėjas kultūrai Faustas Latėnas.

„Šių projektų atstovai ieško koproduktorių, kurie prisidėtų įvairiais būdais – leidžia savo reklaminę medžiagą ir mėgina tartis su kitomis valstybėmis, kurios galėtų būti suinteresuotos. Parama gali būti įvairi: ne tik finansinė, bet ir vykdant mainus“, – dėsto Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas.

Sekretoriaus manymu, komisija rekomendacijas dėl tolesnio projektų finansavimo turėtų pateikti maždaug per pusantro mėnesio.

Kadangi konkursą laimėjęs juridinis asmuo turi įvykdyti visas konkurso sąlygas, filmo premjera, jeigu nebūtų numatyta kitaip, privalo įvykti iki 2008 metų.

„Norint sukurti tokio mastelio filmą, jo gamybą reikėjo pradėti jau anksčiau, kad 2008-aisiais būtų galima sėkmingai išleisti. Bet kol kas dar projektas rodosi realus“, – įsitikinęs ministro pirmininko patarėjas kultūrai.

Valstybė šiam filmui pagal tūkstantmečio programą skiria 2 mln. Lt.

„Kaip istoriniam filmui tai yra labai nedaug. Juo labiau kad nuo to laiko, kai programa buvo paskelbta, viskas pabrango. Nors realios abiejų filmų sąmatos yra per 10 ir daugiau milijonų litų (gali būti ir iki 15 mln. Lt), privaloma koprodukcija su kuo nors. Koprodukcija gali būti ir su Lietuvos kino studija, taip pat reikia žiūrėti į kaimynus, kad ir Baltarusiją ar Lenkiją“, – dėsto F.Latėnas.

Jo įsitikinimu, šiuo metu susiduriama su teigiamo herojaus, karžygio vaidmens atlikėjo problema: „Kas yra Vytautas, Margiris? Mes nebeturime 35–40 metų budraičių, banionių, adomaičių, nebėra tokių vyrų – jie nuvalkioti televizijų. Tad gali būti, kad filmo herojus būtų iš Lenkijos ar Baltarusijos.“

Ministro pirmininko patarėjo manymu, Lietuvos valstybė turėtų skirti filmui iš viso 5–6 mln. Lt, prie esamų dar surasti 3–4 mln. Lt, antraip kokybė būsianti saviveiklinė.

Apie valstybės finansavimo didinimą Širvinskas kalba nesiplėsdamas: „Šį pavasarį bus nuspręsta, kokiu būdu ir kaip finansuojama, – sako Širvinskas. – Manau, prašysime, kad ši suma būtų peržiūrėta.“

Be valstybės biudžeto lėšų, yra ir kitų finansavimo šaltinių – kad ir „ES Media 2007“ programa. Pagal naują „ES Media 2007“ programą per ateinančius septynerius metus Europos kino pramonei bus skirta 755 mln. EUR. Paramos būtų galima gauti ir iš Europos Tarybos kuruojamos programos „Eurimage“, kurios nare Lietuva tapo šiemet – ji remia kino filmų gamybą ir jų platinimą.

O ar būtų galima įpūsti daugiau patriotiškumo ir tautinio sąmoningumo Lietuvos klubinės kultūros mėgėjams?

„To lietuviškumo kažkiek yra – juk Lietuvoje yra klubinė kultūra, kurią labiausiai garsina patys lietuviai. Užsienio žvaigždės tik atvažiuoja gastrolių, o šiaip už pultų stovi lietuviai. Deja, Lietuvoje dar nėra žvaigždžių, bet manau, kad greitai jų turėsime, nes patirtis auga – tiek grojančiųjų, tiek vaikštančių į tuos vakarėlius. Svarbiausia, kad anksčiau Lietuva buvo atsilikusi nuo Vakarų Europos, o dabar muzikiniais stiliais netgi lenkiame didesnius savo kaimynus: Lietuvoje atspindimi visi stiliai“, – „Versus“ sako šiuo metu vienas populiariausių Lietuvos didžėjų Kymas Wildas iš žinomos didžėjų komandos „Nesakyk Mamai!“

O ar būtų įmanoma į klubinę muziką įpinti liaudies motyvų?

„Manau, sunkiai. Jeigu kalbėtume apie etninį lygmenį, yra du dalykai, kuriuos galiu išskirti, – sako pašnekovas ir mini elektroninės muzikos grupės „Exem“ iš Klaipėdos 1996 metais pristatytą dainą „Kuršiai“, kurioje įpintos sutartinės ir naudojama šiuolaikinė šokių muzika. Jis pasirodė dviejų dalių grupės albume „Atlanta“, kuriame gausu lietuvių liaudies folkloro motyvų.

Taip pat pašnekovas mini klaipėdiečio DJ Mindaugėlio remiksą su lietuviškais motyvais: „Bet daugiau praktiškai nieko nežinau. Šioje plotmėje grynojo mūsų paveldo būtų sunku rasti. Manau, tautiškumo tema galėtų būti plėtojama, tačiau klubinėje kultūroje nėra daug erdvės pasireikšti. Tai galėtų būti daugiausia dviejų ar vienos išpopuliarėjusios dainos istorija, daugiau erdvės ten nėra“, – mano DJ Kymas Wildas.

Jis tiki, kad lietuviškumą galima skatinti per klubinės kultūros asmenybes, per prisirišimą prie tautybės ar kilmės (iš Lietuvos), o vien etnokultūrinį pamatą sunku būtų rasti.

Nors ir ne klubinės muzikos srityje, bet Lietuvos popkultūros padangėje pernai vasarą pasirodė gana sėkmingai platinamas atlikėjų Rasos ir Jono folkalbumas „Saulala raudona“. Rasos Bubulytės ir Jono Čepulio „Muzikinės partijos“ išleistą diską sudaro 12 dainų, kurias duetui parinko Veronika Povilionienė. Albume – liaudies dainos, atliekamos elektroninės muzikos maniera. O jų dainos „Teka saulė“ populiarumas radijo stotyse liudija, kad tautiškumo nėra baidomasi.

Besileisdamas į diskusiją F.Latėnas svarsto, kaip parduoti ar neparduoti savo šalies istoriją ir ar ji įdomi Vakarų Europai.

„Kaip mums įdomi britų ar mažos Afrikos genties istorija, taip ir mūsų istorija įdomi, jinai kartu juk ir Europos istorijos dalis, – kalba F.Latėnas. – Tad tūkstantmečio programoje numatytas filmas pirmiausia turėtų patraukti žiūrovą. Dažnai būna, kad mūsų spektakliai ar filmai skina laurus tarptautiniuose festivaliuose, bet paprastam žiūrovui – kuris nėra apsiskaitęs, išsilavinęs arba snobas – jie lieka nesuprantami.

Bet kaip padaryti, kad tas produktas taptų įdomus ir jiems? Be to, koprodukcijos dalininkai, skiriantys pinigų, aišku, suinteresuoti, kad filmas būtų rodomas ir pas juos (pvz., Lenkijoje). Iš to paties filmo galima sukurti ir televizijos serialą, tuomet jį galima pardavinėti televizijoms. Istorinė produkcija televizijoms parduodama visame pasaulyje: edukacija ir pažinimas, ypač Vakarų Europoje, yra skatinami.“

Kaip mano premjero patarėjas kultūrai, Lietuvoje istorinės tematikos filmų sritis neišnaudota. Sovietiniais laikais istorinės temos buvo gana konkrečiai apibrėžtos ir buvo žinoma, apie ką galima kurti filmą, o apie ką ne. Apskritai šiuo metu patriotizmo aspektas yra nuvertinamas ir užmirštamas, įsitikinęs jis.

Ar iš istorinių filmų Lietuvoje galima daryti komerciją?

„Galima. Prieš porą metų sukurtas Algimanto Puipos „Dievų miškas“ pagal to paties pavadinimo Balio Sruogos romaną buvo vienas populiariausių filmų Lietuvos kino teatruose. Tai rodo, kad susidomėjimas yra, o nacių ir sovietinių režimų tema – irgi savotiškai patriotiškai lietuviška. Šis filmas įrodė, kad žiūrovas mielai žiūri tokius filmus. Tai irgi mūsų istorijos dalis“, – sako pašnekovas.

F.Latėnas aiškina, kad meno kūrinyje ypač svarbu intriga, kuri patraukia, veda. Kaip sudominti tą, kuris tik ateina į filmą ir kuriam istorija visiškai nerūpi, ir kaip pasiekti, kad filmas būtų įdomus ir istorikui. Galbūt ten yra visai kitokių istorijos versijų, iš kurių galima sukurti intrigą. Taip savotiškai naudojamos detektyvo priemonės.

Ar kuriant istorinį filmą išlaikyti intrigą nėra sudėtingiau, nes žmogus žino istorinę eigą? „Istorijoje paprastai žinome kertinius dalykus, o visa kita – laisvė kūrybai. Tad lieka klausimas, kaip tą kūrybiškai pateikti, kad būtų įdomu“, – teigia ministro pirmininko patarėjas kultūrai.

Kompaktinio disko „Laisvės laiškai“ sumanytojas Urbonas apibendrina situaciją: „Patriotinių ir etnokultūrinių paslaugų ir prekių rinkos potencialas dar neišnaudotas. Turint istoriniais aspektais vertingų idėjų ir pasitelkus šiuolaikines rinkodaros strategijas, galima bandyti kurti masinius produktus, taip kartu ugdant visuomenės poreikį, kuris natūraliai pamažu turėtų didėti. Taip pat tai leistų plačiau naudotis mūsų tautos turtingos istorijos simboliais ir fragmentais, taip puoselėjant mūsų pačių tautinę savimonę ir meilę ęgimtajam kraštui.“