Vilnių ketinta atgauti pagal Klaipėdos sukilimo scenarijų

Į daugumą šių renginių pakviestas tėvas, atsargos karininkas Juozas Mikuckis, vesdavosi ir mane. Taip pirmą kartą patekau ir į Lietuvos kino kronikos kadrus. Tačiau virš jubiliejus ir pergales švenčiančios Lietuvos tuomet jau kaupėsi baisios tragedijos debesys.

1938 m. mūsų Vyriausybė buvo priversta paklusti Lenkijos ultimatumui, prieš savo valią užmegzti diplomatinius santykius su Varšuva ir atsižadėti Vilniaus krašto. 1939 m. kovo mėnesį nacionalsocialistinė Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą (7 tūkst. kv. km sausumos teritorijos ir 80 km Baltijos jūros kranto). Europos didžiosios valstybės, nors ir sudarinėjo nepuolimo sutartis, tačiau iš tiesų neketino jų laikytis ir rengėsi naujoms svetimų teritorijų dalyboms.

Nenumaldomai artėjo Antrasis pasaulinis karas. Baltijos valstybės (Estija, Latvija, Lietuva ir Suomija), jausdamos, kad gali būti ištrintos iš Europos žemėlapių, irgi bandė sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį, bet sutrukdė mažų valstybių vadovų didelės ambicijos.

Visos Baltijos šalys, neišskiriant nė Lietuvos, suvokė, kad karo audra įsisuks ir į jų teritorijas, todėl stengėsi kaip išmanydamos susilpninti grėsmę. Jos pasauliui paskelbė apie visišką savo neutralitetą, savo išorinių sienų apsaugai sustiprinti mobilizavo dalį atsargos karių. 1939 m. rugpjūčio mėn. antrojoje pusėje vokiečių karinė vadovybė pasiūlė mūsų Vyriausybei prisidėti prie jų ir atsiimti Vilniaus kraštą iš lenkų. Kadangi tai būtų prieštaravę Lietuvos neutralitetui, mūsų Vyriausybė atsisakė bendradarbiauti su vokiečiais.

Po daugelio metų sugrįžo į kariuomenę

Tėvas tuo metu kartu su manim ir sese gyveno Zauniškiuose, netoli Vilkijos. Rugpjūčio pabaigoje vieną vakarą Krašto apsaugos ministerijos automobiliu pas tėvą atvyko Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas pulkininkas Pranas Saladžius ir jį išsivežė. Po poros dienų tėvas grįžo vilkėdamas karinę uniformą ir trumpai paaiškino, kad yra mobilizuotas, todėl privalo tuoj pat išvykti į karinį dalinį, dislokuotą Vilkaviškyje. Po daugelio metų, tėvui grįžus iš emigracijos, pasiteiravau, kodėl 1939 m. jis vėl sugrįžo į kariuomenę.

Tėvas man taip paaiškino: „1921-1924 metais buvau paskirtas neutraliosios zonos generalinio štabo žvalgybos punkto vyr. žvalgu ir LŠS konspiracinio skyriaus atstovu bei Rytų Lietuvos vyriausiuoju partizanų vadu. Būsimasis generalinio štabo II skyriaus viršininkas pulkininkas Kostas Dulksnys su generolu Vladu Karveliu, tuo metu teturėję tik leitenantų laipsnius, trumpai pas mane stažavosi, galbūt po 15 metų prisiminė bendrą tarnybą ir pakvietė pasitarti, ką daryti“.

Pasak tėvo, 1924 m., pasibaigus karui su lenkais, neutraliojoje zonoje buvo likę pora tūkstančių užsikonspiravusių partizanų, ryšiai su jais nenutrūko. „Pasakiau karinei vadovybei, kad susiklostė nebloga galimybė sėkmingai pakartoti „Želigovskio variantą“, tik atvirkštinį. Lenkai visą savo dėmesį ir karines pajėgas bus sutelkę vokiečių puolimui atremti. Tuo metu okupuotos Lietuvos teritorijos gyventojai galėtų sukilti ir patys atsikovoti Vilniaus kraštą (panašiai 1923 m. buvo susigrąžintas Klaipėdos kraštas – red. past.).

Vyriausybė būtų galėjusi mane, kaip Lenkijos diktatorius maršalas Juzefas Pilsudskis lenkų generolą Liucjaną Želigovskį, neva prieš Varšuvos valią 1920 m. užgrobusį Pietryčių Lietuvą, paskelbti už įstatymo ribų, kad niekas nepriekaištautų, jog mūsų šalis pažeidė neutralitetą. Diplomatinis triukšmas po kurio laiko nurimtų, o nugalėtojai neteisiami. LŠS vadovybė ir generalitetas pritarė šiam pasiūlymui. Buvau paskirtas Vilkaviškio įgulos intendantu.

Sukilimo štabą numačiau įsteigti Kalvarijos rajono apylinkėse, visai šalia lietuviško Seinų-Punsko-Suvalkų trikampio. Vis dėlto dauguma Valstybės gynimo tarybos narių, ypač generolai Vincas Vitkauskas, Stasys Raštikis, įnirtingai priešinosi šiai, anot jų, „rizikingai avantiūrai“. Dėl mūsų aukštųjų valstybininkų neryžtingumo galbūt praleidome galimybę patys susigrąžinti savo istorinę sostinę, nors 20 metų žodžiais prisiekinėjome be Vilniaus nenurimti. O sovietai rugsėjo 17 d. iš rytų įsiveržė į Lenkijos okupuotas Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos teritorijas, paskelbė pasauliui, kad „išvaduoja savo tautiečius ir apsaugo juos nuo fašistinės agresijos“. Kol mes delsėme, raudonoji armija užėmė ir Vilniaus kraštą,“ - liūdnai savo prisiminimus baigė tėvas.

Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai dalį lenkų okupuotos teritorijos su sostine Vilniumi, bet už tai mūsų Vyriausybė buvo priversta įsileisti DVRA (darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos) karines bazes ir 20 tūkst. raudonarmiečių. Nuo tada mūsų valstybės suverenitetas ėmė sparčiai byrėti.

Prasidėjus naujiems mokslo metams mes, IV skyriaus mokiniai, didelių savo vaikiškos buities permainų nepajutome – pasipasakoję vasaros atostogų įspūdžius, lankėme pamokas, žaidėme įprastus žaidimus, draugavome, išdykavome, tik mokytojai tapo santūresni. Aš įdėmiai skaičiau „Kario“ žurnalą, ypač skyrių „Kova žemėje, jūroje ir ore“. Spalio viduryje tėvas vėl vaikščiojo civiliškai apsirengęs, susimąstęs. Atvykęs pas mus į Kauną, su mama rimtomis temomis kalbėdavo rusiškai, matyt, nenorėdamas, kad mes, vaikai, suprastume pokalbių turinį.

Rusų kareiviai kol kas lindėjo uždarose bazėse, Kaune tepaluotų, netvarkingų raudonarmietiškų palaidinių be antpečių beveik neteko matyti. „Riboto sovietų armijos kontingento“ komisarai ir politiniai vadovai draudė rusų kareiviams bendrauti su Lietuvos gyventojais. Miestuose kareiviai dažniausiai būdavo perdislokuojami naktį. Rajonuose raudonarmiečius iš vienos vietovės į kitą permesdavo atokesniais keliais.

Mums, berniukams, buvo smalsu iš arčiau pabendrauti su ateiviais. Mieste kartais pamatydavome pravažiuojantį jų pusantratonį sunkvežimį GAZ-AA atviru mediniu kėbulu, iš kurio kyšojo ant grindų sėdinčių kareivių galvos su užmautomis „budionovkomis“ (pošalmiais).

Kartą Savanorių pr. įkalnėje, prie pat mokyklos, užspringo jų sunkvežimis. Išbėgome iš pamokos, nors mokytojas ir draudė (tiesa, neįsakmiai), apspitome sunkvežimį, nuo kurio sklido nosį riečiantis degalų dvokas. Įsitikinome, kad kareivių apranga ir apavas labai skurdūs - nublukusios kartūninės palaidinės, nutįsusios iki kelių, juostuoti brezentiniai diržai, brezentiniai batai ar pusbačiai su autkojais. Beveik visi kareiviai - tamsaus gymio.

Aplink juos sklido kažin koks nemalonus specifinis kvapas: prakaito, silkių, tabako ir dar kažko mišinys. Šiek tiek mokėdamas rusų kalbą, bandžiau juos pašnekinti, bet kaip kulka iš kabinos iššoko vadas su penkiakampe žvaigžde ant rankovės, suriko: „Molčat!“ („Tylėti!“) ir privertė raudonarmiečius sulipti atgal į kėbulą. Po geros valandos atvažiavęs kitas sunkvežimis sugedusį nusitempė. Šis susitikimas man paliko slogų įspūdį - jaučiausi lyg būčiau bendravęs ne su kareiviais, bet su skarmaluotų pakelės plėšikų gauja.

Spalio pabaigoje buvo panaikinta neutraliosios zonos administracinė linija tarp Lietuvos ir Vilniaus krašto (Litwa Srodkowa). 1940 m. gegužės pabaigoje daliai pažangių pradinių mokyklų moksleivių buvo organizuota ekskursija į Vilnių, po to - 2 savaičių skautų ir „vilkiukų“ (kandidatų į skautus) poilsio stovykla Trakuose.   Į tą grupę patekau ir aš. Birželio 15 d. po pusryčių danguje aplink Trakus pradėjo sukinėtis trys sovietų naikintuvai JAK. Stovyklos viršininkas visus per diktofoną sukvietė į centrinę aikštę ir pranešė, kad sovietai, atrodo, okupuoja Lietuvą, bet prašė elgtis ramiai, nekelti panikos, pasakė vykstąs į Trakus ir, sužinojęs tikrąją padėtį, mums paaiškins, ką toliau daryti.

Maždaug po valandos iš stovyklos viršininko išgirdome, kad į Lietuvos teritoriją įžygiuoja didžiulis papildomas sovietų kariuomenės kontingentas, gautas nurodymas tuoj pat uždaryti stovyklą, o vaikai organizuotai turi grįžti namo. Kauniškių grupė, vadovaujama dviejų pedagogų, per porą valandų susiruošė ir pėstute 12 km nužygiavo į Lentvario geležinkelio stotį.

Jos perone jau patruliavo raudonarmiečiai su užmautais ant šautuvų smailais kampuotais durtuvais. Vargais negalais įsibrovėme į paskutinio sausakimšo traukinio vagoną. Pro traukinio langus matėme žygiuojančias neaprėpiamas suprakaitavusių pėsčiųjų raudonarmiečių voras, retkarčiais tarp jų įsiterpusius raitelių būrelius, automašinas, šalikelėse judančius tankus.

Kauno stoties perone taip pat jau šeimininkavo raudonarmiečiai, pasistatę „Maksim“ kulkosvaidžius ant ratukų. Ties Vytauto pr.-Laisvės al. sankryža kėpsojo trys sovietų T-26 tankai, apsupti apie 200 asmenų. Džiūgaujantys žydeliai ir žydaitės laikė transparantus, skandavo šūkius, šlovinančius sovietų valstybę, Staliną, mėtė ant tankų raudonus pražydusių bijūnų žiedus.

Įsikarščiavęs tėvas maždaug taip apibūdino, kas ištiko valstybę: „Lietuvoje visiškas politinis chaosas, kraštas liko be vadovybės. Prezidentas Antanas Smetona išbėgdamas nepaliko jokių nurodymų nei kariuomenei, nei visuomenei, nei šauliams, nei valstybės pareigūnams. Jis ir kariuomenės generalitetas (V.Vitkauskas, S.Raštikis, Stasys Pundzevičius) riejosi, užuot parengę kraštą gynybai.

Nebuvo paskelbta mobilizacija, nenumatyti kariuomenės junginių strateginiai įtvirtinimai bei gynybiniai ruožai, nors mūsų žvalgyba žinojo, kuriose pasienio vietose sutelkti raudonosios armijos daliniai. Prezidento pareigas laikinai pradėjęs eiti Antanas Merkys sutiko su visais sovietų ultimatumo reikalavimais: sudaryti naują Lietuvos Vyriausybę, suimti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, į Lietuvos teritoriją įsileisti papildomą raudonosios armijos kontingentą.

Maskva naują vyriausybę sudaryti patikėjo A.Merkiui, premjeru (neįtikėtina!) siūlosi tapti „sijonuotas“ generolas S.Raštikis, tačiau visus veiksmus reikės derinti su atsiųstu iš Maskvos ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvai Vladimiru Dekanozovu (SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo-Skriabino pavaduotoju). Taigi, vyrai, sudiev Lietuvos nepriklausomybei. Vyks didžiulės socialinės ir politinės permainos, neišvengsime ir teroro. Tauta bus paminta po bolševikinės šmėklos padu.“

Tuo metu Lietuvos valstybės suverenitetas buvo toliau naikinamas. Birželio 18 d. per radiją paskelbiama, kad sudaryta nauja liaudies vyriausybė: laikinojo prezidento pareigos patikėtos Justui Paleckiui. Kadangi V.Dekanozovas nesutiko, kad S.Raštikis būtų paskirtas premjeru, tai premjero pareigos irgi atiteko J. Paleckiui. Krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu paskirtas V.Vitkauskas, jo pavaduotoju įsitrynė S.Raštikis. Švietimo ministru tapo Antanas Venclova, jo pavaduotoju - Liudas Gira. Daugumą šios Vyriausybės narių tėvas pažinojo. Ypatingai jį stebino kai kurių paskirtųjų tokia staigi idėjinė ir politinė metamorfozė.

Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis elitas nesuvokė, kodėl okupantai būtent J. Paleckį paskyrė marionetiniu prezidentu. Juk žurnale „Naujas žodis“, kurį 1930-1934 metais redagavo J.Paleckis, Stalinas nuolat vadintas kruvinu Rusijos diktatoriumi, siekiančiu absoliučios valdžios. 1933 m. žurnalistas J.Paleckis lydėjo žymų kompozitorių ir pianistą Balį Dvarioną į Sovietų Sąjungą, po to kelionės įspūdžius išliejo knygoje „SSRS mūsų akimis“.

Būsimasis sovietų Lietuvos prezidentas rašė: „Sovietų Sąjungoje nėra nei jokios demokratijos, nei opozicijos. Kadrai parenkami pagal partinę priklausomybę (legali tik viena partija) ir socialinę kilmę. Daugelio veiklos sričių vadovai - žydai, ypač Vneštorge, diplomatinėje tarnyboje, žurnalistikoje, mokslinėse-ekonominėse įstaigose (pavyzdžiui, Litvinovas, Rozengolcas, Kaganovičius ir kt.). Smolenske didelėje maisto krautuvėje pastebėjau stovinčius eilėje prie prekystalio piliečius, čia svarstė duoną ir į mažas popierines tūteles pilstė cukrų - pasirodo, visi produktai skirstomi pagal korteles. Dienos norma vienam asmeniui - 400-600 g duonos, 400 g cukraus, taip pat 600 g kruopų mėnesiui, kartais žuvies. Eilėje reikia kasdien stovėti apie 1 val., nes duona dalijama tik vienai dienai.

Kelionė buvo ilga. Iš traukinio kupė dažnai išeidavau į vagono koridorių. Iš mano aprangos supratę, kad esu užsienietis, prie manęs nuolat prieidavo sovietų piliečiai, užsimegzdavo pokalbis. Vienas paklausė: „Ar jums netrūksta žirų?“ Iš pradžių pagalvojau, kad pašnekovas turi galvoje žiruotus vekselius (bankines operacijas), bet jis paaiškino, kad tai kanapių ir saulažolių alyva (konopliovoje i podsolnočnoe maslo). Atsakiau: „Sviesto turime pakankamai“.

Kitas, išgirdęs mūsų pokalbį, pratarė: „Sviestas labai brangus, juo smaguriauja tik komisarai, o pas jus turbūt ponai?“ Atsakiau, kad nebūtinai. Priėjęs dar vienas pasiteiravo: „Kiek jūsų šalyje uždirba darbininkas?“ Atsakiau - apie 100 Lt per mėnesį. Jis išdidžiai pareiškė, kad pas juos vidurkis taip pat apie 100 Rb. Pagalvojau - neblogai, nes 1 Rb = 5 Lt, išeitų 500 Lt, o garsiai paklausiau: „Kiek už tą sumą galima nupirkti sviesto?“ Atsakymas: 1,5-2 kg.

Nenorėdamas būti per daug įžūlus, patikslinau, kad pas mus už tą sumą galima nusipirkti apie 30 kg sviesto. Užsimezgė pokalbis ir su priėjusiu senuku, kuris rajono centre dirba sąskaitininku. Neblogai apsirengęs tarnautojas (prisipažinęs, kad drabužiai - dar iš ikirevoliucinių laikų) pasisakė, esą jų kontoroje - 15 darbuotojų, mėnesiui kiekvienam išduodama pažyma suplyšusiems batams ar kaliošams sutaisyti. Teko apsilankyti ir kolūkiniame Arbato turguje. Maisto kainos pasakiškos: sviesto stiklinė - 12 Rb, 1 kg – 75 Rb, kiauliena – 25 Rb, paltas, kostiumas - 300-400 Rb ir pan.

Maskvoje dar yra Torgsino parduotuvės, kuriose prekes galima pirkti už valiutą. Užėjęs į vieną paprašiau pakelio gerų papirosų. Pardavėjas pasiteiravo: „Kaip mokėsite?“ ir paaiškino - jei konvertuojama valiuta - 30 kap. pagal jos kursą (30 kap. = 1,5 Lt), jeigu rubliais - tai 5 Rb. Džiaugiausi, kad pasienyje neišsikeičiau visų turėtų litų. Mane ėmė graužti abejonės: „Ar sovietų valdžiai pasiseks nugalėti žirus, ar žirai nugalės ją? Ar galimas normalus gyvenimas socializmui pakeitus kapitalistinę santvarką?“

Tėvui pavyko susitikti su J.Paleckiu, kuris tuo metu ligoninėje gydėsi pakrikusius nervus. Sovietų durtuvų iškeltas į valdžią buvęs žurnalistas manė, kad yra suverenus valstybės vadovas, tačiau jo potvarkiai nieko nereiškė, jeigu jų nepalaimino V.Dekanozovas. (Pavyzdžiui, J.Paleckis telegrama iš Vokietijos išsikvietė Augustiną Voldemarą, A.Smetonos ištremtą už dalyvavimą organizuojant 1934 m. perversmą, siūlydamas A.Voldemarui tapti premjeru ir sudaryti Vyriausybę. Vos A.Voldemaras pasirodė Kybartuose, NKVD pasieniečiai jį areštavo ir išvežė į Maskvą. Kiek man žinoma, 1942 m. šis politikas sušaudytas Butyrkų kalėjime.)

J.Paleckis pasiūlė tėvui kreiptis į Švietimo ministeriją, žadėjo rekomenduoti kultūros-meno pareigoms, nes veiklių, energingų šios srities darbuotojų liaudies vyriausybei labai trūksta. Tėvas atsakęs: „Šita vyriausybė ilgai neegzistuos. Maskva Lietuvos iš savo nasrų jau nepaleis ir ją palaipsniui sovietizuos. Jūs gal ir liksite prezidentas ar kitoks aukštas pareigūnas, o manęs ateityje tikriausiai laukia kartuvės. Bolševikams netarnausiu, ramiai sėdėsiu Zauniškiuose ir stebėsiu, kaip toliau klostosi politiniai įvykiai“.

Liepos pirmomis dienomis vėlai vakare į mūsų butą įsiveržė du asmenys, pasisakė esą saugumo darbuotojai ir pradėjo teirautis Mikuckio. Motina atsakiusi, kad jų santykiai nutrūkę, jis retai pasirodąs, nežinia, kur gyvenąs. Šeimos taryba nusprendė, kad tėvas išvyks iš Zauniškių ir slapstysis kitose vietovėse.

O politinės permainos Lietuvoje sklido žaibo greitumu. V.Dekanozovas pagal sovietų modelį surengė rinkimus į liaudies seimą, kuris panaikino net tariamą Lietuvos nepriklausomybę. Po to prasidėjo Lietuvos politinių ir karinių veikėjų represijos. (Pavyzdžiui, 1940 m. liepos 19 d. į sovietų atstovybę buvo iškviestas generalinio štabo 11 skyriaus (kontržvalgybos) viršininkas plk. K.Dulksnys. Nors pulkininkas gyrėsi savo gerais santykiais su sovietų karo atašė majoru M. Korotkichu ir buvo ramus dėl ateities, artimieji K.Dulksnio daugiau nepamatė. Jis buvo areštuotas, išsiųstas į Maskvą ir ten sušaudytas.)

Rugpjūčio pirmomis dienomis Vilkijos pašto viršininkas pranešė, kad Juozas Mikuckis kažin kokiais reikalais buvo slapta atvykęs į miestelį ir apsigyvenęs klebonijoje. Žydelis Tomša tėvą atpažino ir įskundė milicijai. (Policija liepos pabaigoje buvo panaikinta, vietoj jos įsteigta milicija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai, kuriai tuo metu pradėjo vadovauti kompartijos aktyvistas Mečys Gedvilas. Dauguma senų kvalifikuotų teisėsaugos darbuotojų atleisti, pakeisti prisiplakėliais prie naujos santvarkos.)

Milicininkai surengė pasalą, iš klebonijos išėjusį tėvą suėmė ir išvežė į Kauną. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo prižiūrėtojas, dirbantis dar nuo tų laikų, kai mano tėvas buvo šios laisvės atėmimo įstaigos viršininkas, mums pranešė, kad J.Mikuckis kalinamas tame kalėjime.

Sesuo ir aš apie tėvo tolimesnį likimą ilgai nieko nežinojome. Mama taip pat tylėjo. 1941 m. gruodžio mėnesį, jau vokiečiams okupavus Lietuvą, gaunu laišką iš Vokietijos su atgaliniu adresu: Braunschweig, Masch str. 31, Mikutzkis.

Apstulbau, nes visą tą laiką maniau, kad tėvas dingęs be žinios. Laiško turinys buvo maždaug toks: „Jureli, audringi karo verpetai mane nubloškė į svetimą šalį, dirbu fabrike. Parašyk, kaip laikosi mano mama, kaip gyvenate Jūs, o gal jau nusviesti į tolimas Sibiro platybes ir ši mano žinutė Jūsų nepasieks? Perduok nuoširdžiausius linkėjimus savo mamai ir dukrai Danutei. Labai pasiilgau kaimiškos drūčiai apkeptos duonos ir rūkytų lašinių. Tavo tėvukas. P.S. Sužinok, ar galima jūsų laikraščiuose atspausdinti mano eilėraščius?“

Užsipuoliau mamą: „Tu, aišku, žinojai, kaip tėvas atsidūrė Vokietijoje, kodėl leidai man ir sesei kankintis, spėliojant apie jo likimą?“ Mama graudžiai atsakė: „Vaikeli, anksčiau apie tai aš neturėjau teisės kalbėti, dabar galiu. 1940 m. rugsėjo pirmomis dienomis pavyko patekti pas vidaus reikalų liaudies komisarą Aleksandrą Guzevičių, kuris mane gana palankiai priėmė, tačiau pareikalavo, kad niekam nepasakočiau apie tai, ką išgirsiu. Man sutikus, jis pranešė: „Jaučiu jūsų vyrui prielankumą kaip poetui, kaip ryžtingai asmenybei.

Dėl to pasistengiau jo bylą perimti iš saugumo komisariato. Juozo Mikuckio padėtis labai kebli. Pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį jam gali grėsti mirties bausmė. Prieš porą dienų pas mane apsilankė artima Mikuckio draugė, seniai su vyru išsiskyrusi vokiečių kilmės baronienė Paulina Vakselytė-Janušonienė.

Ji taip pat teiravosi, kokia lemtis laukia suimtojo. SSRS ir Vokietija yra pasirašiusios repatriacijos sutartį. Vokiečių kilmės asmenys ir jų šeimų nariai gali iš Sąjungos persikelti į Vokietiją ir atvirkščiai. Dokumentus ir prašymus reikia pateikti iki 1941 metų sausio 10-osios.

Tai vienintelis būdas išgelbėti jūsų vyrą. Bet jūs privalote išsiskirti, o jis turi susituokti su ponia Paulina. Ji neprieštarauja, reikia, kad jūs sutiktumėte. Valstybės saugumo liaudies komisaras Piotras Gladkovas pritaria, bet su sąlyga - Mikuckis pasižadės atlikti GRU (SSRS kariuomenės vyriausiosios žvalgybos valdybos) užduotį, jeigu kiltų Vokietijos karas su SSRS. Tačiau Mikuckis spyriojasi - esą jį saisto karinė priesaika, šnipu ar išdaviku negalįs tapti. Aš jam įrodinėju, kad Lietuva dabar visai kita valstybė, ji yra Sovietų Sąjungos dalis, todėl priesaikos buvusiai Lietuvai jis nesulaužys ir Tėvynės neišduos“.

Papasakojusi ilgai jos širdį slėgusią tragišką tėvo dingimo istoriją, mama dar pridūrė: „Seniai žinojau, kad tavo tėvas draugauja su Paulina, tai padori, garbinga moteris. Mes susitikdavome viešuose pobūviuose, bendraudavome. Be to, ir aš, juk žinai, turiu gerą draugą M.D., todėl 1940 m. rugsėjo 26 d. su Mikuckiu išsiskyriau. Matyt, komisaras A.Guzevičius sugebėjo įtikinti tavo tėvą, nes jis Vokietijos-Rusijos karo išvakarėse atsidūrė Braunšveige“.

P.S. Karui pasibaigus poeto Juozo Tysliavos kvietimu J.Mikuckis 1949 m. emigravo į JAV, dirbo kepykloje, išleido 2 poezijos knygas „Lyrikos kraitis“ ir „Derliaus vainikas“, buvo „Vilties“ korespondentas, rašė apie Amerikos lietuvių gyvenimą. Iki reemigracijos (1968 m.) gyveno Baltimorėje. Mirė 1970 m. Kaune.

***

Iš spaudai ruošiamos Jurgio Mikuckio knygos „Prisiminimai ir pamąstymai“