Kai Vilniaus miesto savivaldybė kraustėsi į Konstitucijos prospekto daugiaaukštį, daugiausia buvo kalbama apie pinigus: kiek kainavo naujieji rūmai ir už kiek planuojama parduoti įvairių savivaldybės padalinių naudotus pastatus. Netoli Katedros stovintis pagrindinis pastatas (Gedimino pr. 9) jau daugiau kaip metai tapęs parduotuve.
Na, o rūmai prie Lukiškių – (Gedimino pr. 35/1) tebelaukia savo laiko. Aptverti laikinomis tvoromis šiuo metu jie sudaro kontrastą išblizgintam prospektui.
Įsikūrė pirkliai
Trijų aukštų rūmus prie Lukiškių aikštės pagal architekto Michailo Prozorovo projektą 1912-1913 m. pasistatė Vilniaus prekybos ir pramonės visuomeninis susirinkimas, populiariai vadintas Pirklių klubu.
Ši organizacija vienijo žymiausius Vilniaus pramonininkus ir pirklius. XIX a. pabaigoje susikūrę įvairūs visuomeniniai susivienijimai dažniausiai patalpas nuomodavo. Pirklių klubas buvo turtinga organizacija, todėl galėjo sau leisti turėti nuosavą namą. Pastato pirmame aukšte buvo įrengtos 6 parduotuvės, trečią aukštą užėmė puošni beveik 500 vietų salė, o kitur buvo įvairios klubo patalpos.
Netaisyklingo plano pastato pagrindinis tūris yra prie Gedimino prospekto, o pagrindinis įėjimas į rūmus – nuo aikštės pusės pagrindinio korpuso šone.
Į dešinę nuo pagrindinio įėjimo prie didžiojo tūrio yra priblokuotas perpus trumpesnis korpusas.
Kartu su didžiuoju jie iš dviejų pusių riboja pusiau atvirą kiemą. Didžiajame korpuse patalpos buvo išdėstytos palei prospektą, o kitą rūmų pusę užėmė erdvus vestibiulis su dviem laiptinėmis jo galuose.
Išsiskiria plastiška forma
Vestibiulį kiemo pusėje apšvietė natūrali per langus sklindanti šviesa. Iš plytų sumūryto su gelžbetoninėmis perdangomis pastato fasadai buvo aptaisyti šviesaus dirbtinio smiltainio plokštėmis.
Architektas Pirklių klubo rūmams suteikė plastiškas formas. Suapvalinta kampinė pastato dalis akcentuota puošniu varpo pavidalo bokšteliu.
Bokšteliovarpo liemuo sudalytas mentėmis, tarp jų įkomponuoti aštuonkampiai langai, viršūnė ornamentuota. Viršuje buvo Žemės rutulį iškėlusio Apolono skulptūra.
Modernizuoto neoklasicizmo rūmų fasadus skaido plačios tarplangių mentės, įvairaus dydžio stačiakampiai ir arkiniai langai, palangių plokštes puošia rozetės su girliandomis.
Kampinę suapvalintą pastato dalį antrame aukšte supa balkonas, kurio sienelę praturtina liūtų galvučių ir rozečių lipdiniai.
Pastato fasadą palei Gedimino prospektą viršuje užbaigia trapecijos formos parapetas, puoštas reljefinėmis skulptūrinėmis grupėmis. Figūrų antikiniai drabužiai sudarė bendrą visumą su Apolono skulptūra.
Lipdiniais išpuoštas ne tik parapetas, bet ir plati juosta virš trečio aukšto langų, vertikalios tarplangių plokštumos bei pusapvalio erkerio juosta.
Anot dr. Nijolės LukšionytėsTolvaišienės, stilingai rūmų architektūrai buvo pritaikytas laikotarpį atitinkantis interjeras. Vestibiulių erdvę praplėtė didžiuliai storo stiklo veidrodžiai, salės lubas puošė dekoratyvus plafonas.
Deja, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir politiniai pasikeitimai greitai pakeitė naujųjų rūmų šeimininkus.
Veikė gydytojų draugija
1933 m. šį pastatą įsigijo Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija (toliau – LSPD). Ši organizacija gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų ir kitų iniciatyva buvo įsteigta 1918 m. Minske ir jau tų pačių metų rudenį persikėlė į Vilnių.
Net 18 metų draugijai vadovavo daktaras D.Alseika. LSPD Vilniuje turėjo nedidelę polikliniką Vilniaus gatvėje, iš kur norėjo persikelti į didesnes patalpas, kuriose užtektų vietos ligoninei. Kadangi to meto Vilniuje lietuviškos draugijos buvo persekiojamos, išvejamos iš teisėtai įsigytų patalpų, būsimos ligoninės organizatoriai ieškojo būdų, kaip apsaugoti įsigytą turtą.
Kad pastatas nebūtų vien lietuviškos draugijos turtas, jį lygiomis dalimis įsigijo trys savininkai: LSPD, daktaras V.Legeika ir inžinierius J.Vengris.
Beveik trejus metus įsigytas pastatas buvo remontuojamas. Lietuvių ligoninė, kuri to meto lenkiškame Vilniuje buvo vadinama „Lecznica litewska“ arba tiesiog dr. Legeikos ligonine, buvo atidaryta 1936 m. žiemą.
Tai buvo labai pažangiai įrengta ligoninė. Ji turėjo naują rentgeno ir fizioterapijos kabinetų įrangą, hidroterapijos gydyklą, modernią elektros šviesos signalizaciją. Ligoninėje buvo tik 50 lovų stacionaras, kuris daugiausia naudotas klinikiniams tyrimams atlikti. Jie čia užtrukdavo 3-5 dienas.
Viena diena šioje ligoninėje buvo labai brangi. Ligoninė vienodai priėmė bet kokios tautybės vilniečius, personalas į juos kreipdavosi jų gimtąja kalba. Pati ligoninės atmosfera kėlė žmogaus dvasią: ant pastato bokštelio stovintis Apolonas tarsi kvietė – būk stiprus, kaip aš.
Įėjusįjį vidun abiejuose aukštuose vestibiuliuose pasitikdavo iš Pirklių klubo laikų išlikę didžiuliai storo laivų stiklo veidrodžiai, vazonuose žydėjo gėlės.
Apoloną sovietai nugriovė
Tačiau ir lietuvių ligoninei čia neilgai teko būti. Pastatas sovietų valdžios buvo nacionalizuotas, o patogi jo vieta padiktavo visai kitokią paskirtį.
1947 m. pagal architekto Vladislovo Mikučianio projektą buvusi ligoninė buvo pritaikyta Vilniaus vykdomojo komiteto funkcijai. Siekiant sutalpinti daugybę įstaigos padalinių, rūmų vidaus patalpos buvo perplanuotos, pastatyta daugiau pertvarų.
Išilgai vestibiulio suplanuotas koridorius, vestibiulio dalis su langais panaudota kabinetams įrengti.
Kaip ir daugelis kitų pastatų, 5-6 dešimtmečių sandūroje rūmai neteko skulptūrinio akcento. Žemės rutulį iškėlęs Apolonas tikriausiai neatitiko sovietinės ideologijos ir buvo nugriautas.
1979 m. pastato fasadai buvo atnaujinti: nudažyti rausvomis spalvomis, išryškinant architektūrinį dekorą, cokolis aptaisytas granito plokštėmis.
Nors ir praradęs Apoloną, šis pastatas visada buvo šios prospekto dalies puošmena. Kai 1982 m. miesto vykdomasis komitetas išsikėlė į rūmus Gedimino pr. 9, buvusiuose Pirklių klubo rūmuose liko miesto Urbanistikos ir architektūros skyrius.
Valdininkai vaikščiojo pro iš Pirklių klubo laikų išlikusias originalias duris, jos ir šiandien dar tebėra. Nepaisant daugelio remontų, pastate yra išlikę vertingų interjero elementų: salės plafonas, ažūrinė metalinė laiptų tvorelė, kurios pynėse vyrauja saulėgrąžų motyvas. Tai unikalus, Vilniuje nedaug kur išlikęs XIX-XX a. sandūros interjerams būdingas reliktas.
Ruošiamas komercijai
Į kitą Neries pakrantę išsikėlusi savivaldybė seniau naudotus pastatus pardavė. Išsikrausčius Miesto plėtros departamentui (taip pervadintas Urbanistikos ir architektūros skyrius), namas nyksta nenaudojamas ir neprižiūrimas.
Prieš pusmetį skelbta, jog pastate yra projektuojamas komercinis centras, parengtas jo teritorijos planas.
Namą įsigiję verslininkai iš toli (Saudo Arabija) apsupo savo nuosavybę tvoromis ir išvyko.
Kad mažiau badytų akis, tvoros pavasarį buvo nuimtos. Kad pastatas netaptų valkatų namais, pirmo aukšto langus užkalė plokštėmis.
Fasadų spalvomis ir architektūrinėmis detalėmis išsiskiriantis pastatas yra patekęs į daugumą Vilniaus architektūros albumų, jis buvo šios prospekto dalies puošmena.
Gal todėl sunku susitaikyti su jo apverktina dabartine būkle.