Renginyje dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka, Vilniaus krašto bajorų vadas Jonas Ragauskas, Istorinio klubo „Prūsa“ pirmininkė Milda Janiūnaitė, menotyrininkė Renata Vaičekonytė – Kepežinskienė, VŠĮ „Dvarų kultūros centras“ direktorius Raimundas Bačėnas, pianistas Andrius Vasiliauskas, garsi dailininkė, medikė Elena Andrulienė – Jasėnienė, LBKS filialo Vilniaus krašto tarybos narė, senatorė, LBKS portalo autorė ir administratorė Audronė Musteikienė, Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro nariai, istorijos mokslų magistras Žilvinas Radavičius, kiti kviestiniai svečiai.
Įžanginėje kalboje Jonas Ragauskas teigė, jog labai svarbu prisiminti žymius, mūsų kraštui nusipelnusius XVIII a. pab. –XIX a. I p. gyvenusius žmones, kuriuose dar nebuvo užgęsusi LDK dvasia ir išreiškė norą, kad Bajorų rūmuose būtų puoselėjama Lietuvos dvasinė kultūra.
Milda Janiūnaitė ir Kazimieras Uoka renginio dalyvius supažindino su pagrindiniais Napoleono Ordos biografijos bruožais ir apgailestavo, jog pastarasis kaip pianistas yra mažai žinomas, tačiau renginį praturtino nuostabia Napoleono Ordos kūrybos paroda.
Ypač informatyviai Napoleono Ordos asmenybę apibūdino Renata Vaičekonytė – Kepežinskienė ir Andrius Vasiliauskas. Jų dėka svečiai buvo supažindinti ne tik su Napoleono Ordos biografiniais faktais, bet ir galėjo pamatyti jo paveikslų, nuotraukų bei išgirsti pianinu skambinamų „mozurkų“ iš ciklo „Mano jaunystės prisiminimai“.
Džiugu, kad Renata Vaičekonytė – Kepežinskienė drauge su Vytauto Didžiojo universiteto
prof. Vytautu Levandausku 2006 m. išleido monografiją „Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai“.
Napoleonas Orda gimė 1807 vasario 19-ąją netoli Pinsko (dab. Baltarusijoje) buvusiame mediniame Varacevičių dvarelyje, vidutinių herbo „Ostoja“ bajorų - Korbinsko maršalkos, fortifikacijos inžinieriaus, tos pačios apskrities bajorvedžio Michailo ir Juzefos Butrimovič Ordų šeimoje. Tėvai jam tokį vardą greičiausia parinko todėl, kad Žavėdamiesi Prancūzijos imperatoriaus Napoleono fenomenu tikėjo, jog pastarasis padės išsilaisvinti iš Rusijos valdžios.
LDK patriotinę dvasią ir pilietiškumo sampratą Napoleonui Ordai įskiepijo jo tėvai, o ypač mama kurios tėvas Motiejus Butrimovičius buvo ne tik Ketverių metų seimo delegatu, bet ir Pinsko seniūnu. Pastaroji suvokdama jog išsilavinimas yra svarbiu bajoriškosios kultūros elementu, jį išmokė groti pianinu.
1823 m. Napoleonas Orda įstojo į Vilniaus universiteto matematikos ir fizikos fakultetą iš kurio buvo pašalintas už anticarinę visuomeninę veiklą. Už narsą 1830-1831 metų sukilime, jis buvo apdovanotas auksiniu kryžiumi - « Virtuti Militari », tačiau carinė valdžia jo veiklą įvertino kitaip: pagal to meto įstatymus Napoleonas Orda turėjo būti ištremtas į Sibirą, tačiau jam pavyko pabėgti į užsienį ir iki 1833 m. jis gyveno Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje, nuo 1833 m. jis persikėlė į Prancūziją, kurioje išgyveno net 24 metus. Napoleono Ordos bajorystė buvo atimta, Varacevičių dvarelis buvo konfiskuotas, tačiau iki mirties jame buvo leista gyventi Juzefai Butrimovič Ordai.
Prancūzijoje Napoleonas Orda bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi, kompozitoriais Ferencu Listu bei Napoleono Ordos muzikos mokytoju tapusiu Federiku Šopenu, kitais iškiliais žmonėmis. Jų tarpe buvo ir Pjeras Žeraras, kurio dailės sudijoje Napoleonas Orda mokėsi piešti, o vėliau daug keliaudamas dažniausia naudodamas geltonos spalvos koloritą, nutapė eilę paveikslų architektūros tema. Dailininkas vaizdavo tiek nykstančias kultūros vertybes – pilis, bažnyčias, didikų rezidencijas, senuosius miestus ir miestelius, tiek kopijuodavo kitų dailininkų tapybą.
Vienu tokių darbų yra jo kūrybos laikotarpiu nebeegzistavusių Valdovų rūmų atvaizdas. Daugelio Napoleono Ordos nutapytų dvarų, bažnyčių ir kitų statinių jau nebėra. Taigi iš šių piešinių sužinome, ką praradome.
1856 m. carinei valdžiai paskelbus amnestiją 1830-1831 metų sukilimo dalyviams, Prancūzijoje palikęs žmoną Irenę Bougle ir sūnų Vitoldą (Vytautą), Napoleonas Orda grįžęs į gimtuosius Varacevičius, apsigyveno savo sesei Hortenzijai Skirmantienei priklausiusiame Maladavos dvare, vėliau persikraustęs į Volynę, vertėsi namų mokymu ir iki pat 1863-1864 metų sukilimo užsiėmė aktyvia visuomenine veikla.
Už tariamą dalyvavimą 1863-1864 metų sukilime, 1866 m. Napoleonas Orda buvo įkalintas. Pasibaigus kalinimo laikotarpiui, Napoleonui Ordai nebuvo leista grįžti į gimtąjį dvarelį.
Pranešėjai džiaugėsi, kad maždaug 70 % Napoleono Ordos darbų buvo įamžinti Lietuvos vaizdai, kurių nemaža dalis buvo nutapyta 1875 ir 1877 metais. Savo „Istorinių vaizdų albume“ („Album widoków historycznych“) jis pristatė net 260 savo kūrinių.