Griuvėsiai tyliai ir visų pamiršti dūla džiunglių gelmėse, aplink trūnijančias šventyklas, aikštes ir piramides raitosi ir kerojasi vynmedžiai. Piktžolės ir miško gyviai okupavę šventovių vidų, raudonmedžiai ir kedrai prarijo tai, kas anksčiau buvo keliai, užtemdydami saulę. Tai - Tikalas, senovės Majų miestas Gvatemalos šiaurėje.
Kadaise čia gyveno dešimtys tūkstančių žmonių. Architektūra ir miesto išplanavimas, kur vis dar galima aptikti įspūdingų monumentų, pagyrūniškų užrašų ir netgi žaisti kamuoliu skirtų aikštelių, primena apie beribį žmogaus pasitikėjimą savimi.
Dabar vienintelis garsas tėra aplink murmantys turistai - įsibrovėliai į beždžionių ir jaguarų valdas. „Vaizduotė įsiaudrina. Tai išnykusio miesto reljefai, piramidės, šventyklos. Plazdančių sparnų garsas prasisunkia į neaprėpiamą tylos jūrą“, - rašo Nobelio premijos laureatas Angelas Asturias iš Gvatemalos.
Netrukus po savo apogėjaus pasiekimo, apie 800 metus, majų civilizaciją, labiausiai tais laikais pažengusią Vakarų pusrutulyje, ištiko krachas. Karalystė žlugo, monumentai buvo sudaužyti, o didingi akmenų miestai ištuštėjo.
Tikalas dabar pūpso kaip klaikus visuomenės klaidingo gyvenimo įsikūnijimas. Kodėl ją ištiko tokia lemtis, ilgai laužė galvas mokslininkai. Tokios knygų antraštės, kaip „Senovės majų civilizacija: atogrąžų miško civilizacijos pakilimas ir krytis“, užpildė fakultetų lentynas. Tai taip pat teikė medžiagą literatūrai ir filmams. Vienas naujausių pavyzdžių - Melo Gibsono „Apokalipto“. Išlieka nors ir niūri, bet neįveikiama trauka šiai užmirštai Centrinės Amerikos istorijai.
Pastarojo meto įvykiai įterpė į majų studijas trikdančią pastabą - nerimą ar net blogą nuojautą. Rimti žmonės kelia klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba kvailai. O kas, jeigu majų likimas yra mūsų likimas? O kas, jeigu klimato pokyčiai ir pasaulinė finansų krizė pranašauja sistemą, kuriai lemta išsikreipti, palūžti ir žlugti?
Niekas nesako, kad staiga vynmedžiai ims šliaužioti Volstryte ar kad beždžionės Manhetene persekios nudriskusius bankininkus. Susimovę majų karaliai būdavo rituališkai kankinami, o jų peniai perduriami rajos dygliu – griežta bausmė už moralinius paklydimus. Mūsų laikais tik atimamos premijos.
Tačiau yra neįtikėtinų panašumų tarp majų žlugimo ir mūsų eros konvulsijų. „Mes manome esą kitokie, - sako garsus Amerikos biologas evoliucionistas Jaredas Diamondas. - Tačiau iš tiesų praeityje visos visuomenės manė taip pat esančios išskirtinės iki pat savo žlugimo akimirkos“. Majai, kaip ir mes, buvo galios klestėjimo viršūnėje, kai reikalai ėmė blogėti, teigia mokslininkas.
Kai akcijų rinkos vinguriuoja nežinomais keliais, o ledo viršūnės nenumaldomai tirpsta, šitoks vaizdas ima kelti nerimą daugeliui mokslininkų ir apžvalgininkų.
Tad kokia yra majų istorija? Ir ko ji gali išmokyti mus? Pagal J.Diamondą tai galėtų būti tokia pamoka: senovės civilizacija sukūrė labai protingą ir pažangią visuomenę, bet ją sužlugdė jos pačios sėkmė.
Gyventojų skaičius augo ir eikvojo gamtinius išteklius iki lūžio taško. Politinis elitas nesugebėjo susidoroti su didėjančiomis ekonominėmis problemomis, todėl sistema sužlugo. Nereikėjo jokio išorinio
kataklizmo ar maro. Majus pražudė lėtinė aplinkos problemų varoma krizė, kurios lyderiai nepajėgi suvokti ir laiku išspręsti.
„Kadangi gyventojų skaičiaus, gerovės, išteklių vartojimo ir atliekų pikas sutampa su poveikio gamtai piku bei artėjama prie ribos, kai poreikis viršija išteklius, mes dabar galime suprasti, kodėl visuomenės nuosmukis linkęs prasidėti piko metu“, - 2003 metais straipsnyje „Paskutiniai amerikiečiai: aplinkos kolapsas ir civilizacijos pabaiga“, - rašė J.Diamondas.
Šią idėją jis išplėtė knygoje „Kolapsas: kaip visuomenės pasirenka žlugti ar klestėti“. Ryšys tarp aplinkos, ekonomikos ir politikos yra aiškus, tvirtina J.Diamondas: „Kai žmonės stipriai nusivylę ir gyvena pusbadžiu, jie kaltina savo valdžią, nes laiko ją atsakingą už nesugebėjimą spręsti jų problemų“.
Viešnagė džiunglių griuvėsiuose Jukatano pusiasalyje, nusidriekusiame nuo pietų Meksikos iki Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro ir Belizo, yra pribloškianti patirtis.
Į pakaušį muša kibus, sekinantis karštis, o aplink zyzia pulkai skaudžiai geliančių uodų. Majai nebuvo homogeniška imperija, kaip inkai ir actekai, ji buvo sudaryta iš tarpusavyje besiriejančių karalysčių.
Pirmosios gyventojų kolonijos užfiksuotos 1800 m. pr. Kr., bet laikotarpis, žinomas kaip klasikinis, prasidėjo daug vėliau - apie 250 metus. Paskutinis laikotarpis - apogėjus ir žlugimas - datuojamas tarp 750 ir 900 metų ir žinomas vėlyvosios klasikos vardu.
Toli šiaurės Gvatemalos miškuose riogsintis Tikalas buvo viena iš Majų sostinių, kalkakmenio struktūrų kompleksas, kuriame gyveno daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Karaliai viešpatavo ir kaip vyriausieji žyniai, ir kaip politiniai lyderiai. Ten stūksojo hieroglifais išmarginti akropoliai ir plokščiastogės piramidės, iš kurių astronomai ir matematikai stebėdavo planetas ir skaičiuodavo kalendorius.
Majai gyveno be gyvulių - jokių karvių, mulų ar arklių, kurie galėtų traukti ir stumti, tik žmogaus raumenys. Ir ribotas vandenis kiekis, todėl teko kliautis lietumi.
Iki 750 metų gyveno jau keletas milijonų žmonių, daugiausia valstiečiai. Pūtėsi vis didesni monumentai ir rūmai, nes karaliai ir kilmingieji konkuravo savo didybe. Ir tuomet akimoju viskas ėmė ristis prarajon. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, jog monumentų statyba staigiai nutrūko, panegiriniai užrašai - taip pat. Yra įrodymų, kad rūmai buvo sudeginti.
Tačiau dramatiškiausias dalykas, kad išnyko milijonai gyventojų. Per keletą kartų gyventojų skaičius smuko nuo milijonų iki dešimčių tūkstančių ar net tik tūkstančių. Dauguma apleido miestus ir patraukė į šiaurę.
Pasilikusiųjų gimstamumas sumenko (matematiškai Rusijos gyventojų skaičius dabar mažėja panašia trajektorija). Kai ispanai įžengė į Jukatano pusiasalio pietus apie XVI amžiaus pradžią, čia vargu jau kas buvo likę. Dabar Tikale karaliauja vešli augmenija, viskas apsamanoję ir žaliuoja. Bet šventyklos, aukščiausi ikikolumbiniai statiniai, išstypę virš medžių lapijos. Režisierius George'as Lucasas naudojo Tikalą kaip sukilėlių bazę pirmajame „Žvaigždžių karų“ filme.
Kad paaiškintų mistišką žlugimą, mokslininkai griebiasi invazijos, mirtinos ligos, pasikeitusių prekybos kelių ar sausros hipotezių. Tačiau plačiai sutariama, kad pagrindinė priežastis buvo aplinkos problemos.
„Ekosistemos galimybės išsilaikyti buvo privestos prie ribos“, - sako Jeilio universiteto antropologijos profesorius Marcello Canuto. Ežerai užpelkėjo, dirvožemis nualintas. Įdirbta žemė ir žmogaus iškasti rezervuarai teikė daugiau maisto ir vandens, bet gyventojų skaičiaus staigus augimas pranoko technologines inovacijas.
Nors ir kaip sudėtingai bei organizuotai tai atrodė, vis dėlto majų visuomenė primena varlę, kuri tupi lėtai virinamame vandenyje, sako M.Canuto.
„Problemos brendo sistemoje, o jų laiku niekas nesugebėjo aptikti“, - teigia jis. Kaip politinis elitas pagaliau sureagavo, jie tik pablogino situaciją, nes pasiūlė daugiau aukoti dievams ir apiplėšti kaimynus. „Karalystės buvo viena nuo kitos priklausomos, todėl tai sukėlė domino efektą. Jie nesureagavo teisingai į krizę, kuri, nors lengva po laiko šnekėti, buvo aiški kaip diena“, - sako M.Canuto.
Aplinkos problemos formavosi per amžius ir iš dalies buvo maskuojamos lietaus ir derliaus svyravimų. Bet kai buvo pasiektas lūžio taškas, viskas ėmė klostytis labai staigiai. „Jų sėkmė buvo sukurta ant labai
plono ledo. Karaliai turėjo palaikyti tvarką ir išvengti chaoso ritualais ir aukojimais, - pasakoja Davidas
Websteris, knygos „Senovės majų nuopuolis“ autorius. - Kai tai akivaizdžiai nebepadėjo, žmonės prarado pasitikėjimą jais ir visą karalysčių sistema suiro“.
Čia mes susiduriame su panašumais į šias dienas. D.Websteris, pro savo kabineto langą Pensilvanijos valstybiniame universitete spoksodamas į pirmąsias snaiges, laukia klausimo. Ant sienos kabo sena laikraščio iškarpa apie „Enron“ bankrotą 2001 metais.
„Tai buvo pirmasis sukrėtimas, - mintija jis. - Žinote, žmonės visuomet nustemba, kai kas nors žlunga, ką jie laikė sėkmės pavyzdžiu. Mes apsižvalgome ir galvojame, kad esame įmitę, protingesni, patogiai gyvename ir nė nenujaučiame, kad esame ant kažko bjauraus slenksčio. Puikybė? Ne, nežinojimas“.
Kai kurie antropologai drovisi įvardinti tiesioginį ryšį tarp senovės ir modernios visuomenės, ištraukdami jį iš akademinio rūbo. Tačiau ne D.Websteris: „Kaip ir majai, mes nesame labai racionalūs tuo, kaip įsivaizduojame veikiant pasaulį. Jie turėjo savo ritualus ir aukojimus. Kitaip tariant, magiją. O mes taip pat tikime magija: kad pinigai ir inovacijos gali mus išvaduoti iš mūsų sistemos prigimtinių ribų, kad senos taisyklės mums negalioja“. Jis suprunkščia.
Tai madingas požiūris dabar, bet laikytas ekscentrišku ludizmu (nuo „luditai“ - naujų technologijų priešininkai - red. past.) septintojo dešimtmečio akcijų rinkų bumo ar dešimtojo dešimtmečio ekonominio burbulo pūtimosi metu.
Tuomet visatos viešpačiai buvo Volstrytas ir Francisas Fukuyama, užčiuopęs triumfališką liberalios ekonomikos laiko dvasią savo knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Toji epocha, „Žvaigždžių karų“ žodžiais, atrodo tarsi iš senų laikų kažkur tolimoje galaktikoje. Dabar „Bear Stearns“ ir „Lehman Brothers“ yra istorija, o vyriausybės perima bankus ir ramsto akcijų rinkas.
Jeigu biržos verteivų burtažodžiai apie investavimą ir finansavimą primena majų žynių giesmes šventykloje, tai George'as W.Bushas ir Gordonas Brownas tėra nelemti karaliai, kurie juos pakurstė užuot suabejoję jų skleidžiama „magija“. Britų premjeras G.Brownas palaimino burtus.
„Biudžetas po biudžeto aš norėčiau, kad mes padarytume dar daugiau, kad paskatintume prisiimančius riziką“, - sakė jis 2004 metais. Dabar atsiskleidė visos silpnybės ir vietoje Gordono Gekko (O.Stone'o filmo „Volstrytas“ herojus - red. past.) moto „gobšumas yra gerai“ mes girdime P.B.Shelley sonetą „Ozymandias“: „Nieko neliko aplink. Vien ištisa nykuma/ Po didžiulio, beribio griuvimo/ Smėlio juosta plačia smaugia mus vieniša dykuma“.
M.Canuto regi liūdną precendentą. Majų karaliai, leidę savo laikotarpio krizei išsprūsti iš kontrolės, buvo netinkami su ja susidoroti, nes, be kita ko, jie buvo „investavę“ į žlugusią sistemą. „Tų, kurie sukėlė krizę, tu nenori matyti mėginančių ją išspręsti“, - sako M.Canuto. Taip jau sutapo, kad G.W.Bushas traukiasi, bet britų ministras pirmininkas ir kiti Didžiojo aštuoneto lyderiai lieka.
Kai kurie apžvalgininkai tvirtina, jog ši finansinė krizė tėra bangelė palyginti su tuo, koks ekologinės katastrofos cunamis mūsų laukia. Europos mokslininkų studijų rodo, kad vien miškų naikinimas sukelia gamtinio kapitalo nuostolių už 2-5 trilijonus JAV dolerių.
„Dvi krizės turi tą pačią priežastį, - dienraštyje „The Guardian“ rašė George'as Monbiotas. - Abiem atvejais tie, kurie eksploatavo išteklius, reikalavo neįmanomo dydžio grąžos ir sukūrė skolas, kurių niekada nebus galima sumokėti. Abiem atvejais mes neigėme galimas pasekmes“. Iš gamtos ir biržos atėjo mūsų gerovės augimas, dabar finansų krizė ir aplinkosaugos krizė maitina viena kitą, teigia G.Monbiotas.
Jeigu taip, majai siūlo nerimą keliančią užuominą, kas mūsų laukia ateityje. „Jų gyventojų skaičiaus augimas buvo kaip vis greičiau ir greičiau lekiančio automobilio, kol galiausiai sprogo jo variklis, - sako antropologas D.Websteris. - Pažiūrėkite į mus. Man 65-eri. Kai aš gimiau, žemėje gyveno du milijardai
žmonių, dabar mes artėjame prie septynių milijardų. Tai labai daug“.
Senkantys gamtiniai ištekliai skatina spartesnę technologijų raidą, tačiau tai tokia pati meškos paslauga, kokia buvo padaryta majams. „Vakariečiai giriasi, kad mes galime turėti viską ir vadina tai pažanga“, - sako D.Websteris. Jo balsas prityla: „Aš džiaugiuosi, kad man ne 30 metų. Aš nenorėčiau pamatyti, kas nutiks po 40 ar 50 metų“.
Armagedonas, kaip ir suknelės ilgis, - mados reikalas. Dabar jis ant bangos su tokiais filmais, kaip „Po 28 dienų“, „Aš esu legenda“ ir „Aklumas“, kurie piešia pasaulį niūresnėmis spalvomis nei T.Hobbesas kada galėjo įsivaizduoti.
Cormaco McCarthy poapokaliptinis romanas „Kelias“ buvo sutiktas kaip aplinkosauginė legenda.
„Dieną ištremta saulė suka ratus palink žemę kaip sielvartaujanti motina su žibintu“, - rašo jis, prieš įvesdamas į pasakojimą kūdikius ryjančius kanibalus. Iš šios istorijos taip pat buvo susukta juosta. D.Websteris nemano, kad reikalai pakryps taip blogai: „Nebus kaip „Pamišusiame Makse“ (angl. „Mad Max“ - režisieriaus G.Millerio apokaliptinis trileris - red. past.), bet tikrai bus nemalonu“.
Pranašaujamos sutemos gali būti nesuprastos. Pranešimai apie kapitalizmo mirtį buvo perdėti ne kartą, o jis užsispyrusiai pergyveno Karlą Marxą, Didžiąją depresiją, du pasaulinius karus ir naftos šoką. Ir priešingai majams, gali būti, kad mūsų technologijos įveiks gyventojų skaičiaus augimo ir aplinkos problemų spaudimą.
Maltusiškieji pranašai nuolat nepakankamai įvertina geresnės irigacijos, pesticidų, derliaus išgavimo ir kitų technologijų, kurios gali padidinti maisto išteklius. Gyventojų skaičiaus augimas lėtėja, o savo piką - maždaug 9,2 mlrd. - turėtų pasiekti apie 2050 metus. Azijiečiai vis labiau artėja prie vakarietiškų dietų, o vartotojų poreikiai didina išteklių įtampą, pripažįsta „The Economist“. Bet nesijaudinkite: „Nėra ribų žmogaus išradingumui“.
O vis dėlto, jeigu rūškanos aplinkosaugos prognozės išsipildys ir globalinis atšilimas sukels milžinišką sumaištį, kokia tikimybė, kad mes sureaguosime geriau nei majai? G.W.Busho išrinkimas vietoj Alo Gore'o sufleruoja, kad mums trūksta išminties pasirenkant valdovus, o Kioto protokolo iškastravimas turbūt yra toks pat “protingas” žingsnis, kaip ir javų derliaus sudeginimas, kad būtų pamaloninti dievai.
Kai respublikonai šaukia „Gręžk, mažute, gręžk“, nebūtų perdėta juos pavaizduoti basomis ir užsimaukšlinusius tradicines majų tunikas, raginančius vėl aukoti.
Tačiau yra viltį teikiančių ženklų. Vyriausybės pradėjo sieti piniginę vertę su natūraliu „turtu“, pavyzdžiui, miškais. Tai konceptualus šuolis, kuris gali perkurti ekonomiką. Europos Sąjunga sukūrė prekybos anglies dvideginiu rinką, kad pramonė sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.
Jungtinės Tautos rengia naują klimato sutartį, pagal kurią vyriausybės kasmet turėtų mokėti tropinėms valstybėms milijardus dolerių, kad šios nekištų nagų prie miškų. Ekvadoras jau pareikalavo 350 mln. JAV dolerių per metus, kad nepradėtų siurbti po Amazone tūnančių milijardo barelių naftos.
„Aš tikiu, kad XXI amžiuje dominuos gamtinio kapitalo koncepcija, kaip XX amžiuje dominavo finansų kapitalas“, - sako JT aplinkosaugos programos vadovas Achimas Steineris.
Net jeigu taip, ar to užteks? Civilizacijos iškyla ir žlunga dėl įvairiausių priežasčių. Jeigu reikėtų ištraukti vienintelę pamoką iš Centrinėje Amerikoje likusių griuvėsių, tai būtų saugoti savo aplinką ir kontroliuoti gyventojų skaičiaus augimą, tvirtina Michaelis Coe, veikalo „Majai“ autorius.
„Nė viena civilizacija negyvena amžinai. Dauguma tveria 200 - 600 metų“, - primena jis. Majai, romėnai ir Kambodžos Ankorų civilizacija laikėsi 600 metų.
O mes? „Vakarų civilizacija prasidėjo nuo Renesanso, taigi mes pasiekėme 600 metų, - savą versiją pateikia M.Coe. - Skirtumas tas, kad mes turime pasirinkimą, ar leisti viskam prasmegti, ar sutvarkyti. Tai mokslo reikalas. Bet tai jau valdančiųjų ir valdomųjų valios klausimas“, - pastebi M.Coe. Vienas žymiausių pasaulyje civilizacijų žlugimų ekspertų nutyla ir po pauzės ištaria: „Tiesą sakant, nežinau, ar mes jos turime“.