Maironio gimnazija ligi šiol didžiuojasi matematiku ir fiziku Hermanu Minkovskiu, gydytoju Oskaru Minkovskiu, kalbininku Kazimieru Jauniumi, Užsienio reikalų ministru Kaziu Lozoraičiu, Nepriklausomybės akto signataru Kaziu Bizausku, archeologe Marija Gimbutiene, aktorėmis Ona Knapkyte ir Monika Mironaite, Lietuvos veterinarijos akademijos rektoriumi Henriku Žilinsku, dainininke Nijole Tallat-Kelpšaite.
Šimtą laidų išleidusi ir daugybę kartų pavadinimą pakeitusi mokykla neleidžia į užmarštį nugrimzti prieš dešimtmečius puoselėtoms tradicijoms.
Garsėjo didele biblioteka
1843 metais, pertvarkius administracinį Lietuvos padalijimą, Kaunas tapo gubernijos centru. Pagal carinės Rusijos švietimo ministerijos išleistus nuostatus kiekviename gubernijos centre turėjo būti gimnazija.
Tais metais Rusijos imperijos Senato įsakymu gimnazija iš Kražių perkeliama į Kauną. Du dešimtmečius mokymo įstaiga keitė vietą, kol 1863 metais buvo perkelta į tuomet naujai pastatytus rūmus, kuriuose gimnazija veikia iki šiol.
Maironio gimnazijos direktorė Daiva Garnienė vartydama išlikusius dokumentus tvirtino, kad anuometinė mokymo įstaiga buvo palyginti gerai aprūpinta įvairiomis mokymo priemonėmis, joje įrengti fizikos, mineralogijos ir gamtos mokslų kabinetai.
Ypač vertinga biblioteka, kurią sudarė 11 703 tūkst. tomai su beveik 5 tūkst. knygų pavadinimais. Į šią biblioteką taip pat buvo perduotos knygos iš uždarytų Kėdainių ir Panevėžio gimnazijų.
Mokslo kaina didėjo
Gimnazijoje mokėsi daugiausia bajorų ir valdininkų vaikai, kadangi už mokslą reikėjo mokėti. Mokesčio dydis kito: 1863 metais reikėjo mokėti 18 rublių, o 1874 metais kiekvienas parengiamosios klasės mokinys turėjo mokėti po 30 rublių. Kitų klasių mokiniai – po 40 rublių, vėliau mokestis už mokslą buvo nustatytas 70 rublių per metus.
Neturtingiems, bet gabiems mokiniams caro valdžia nutarė kasmet skirti po 1 000 rublių. Vienam mokiniui tekdavo po 40 rublių per metus.
Gimnazijoje buvo mokoma šių dalykų: tikybos, rusų kalbos ir literatūros, senųjų kalbų – lotynų ir graikų, naujųjų kalbų, matematikos, istorijos, geografijos, logikos, gamtos, fizikos ir kosmografijos, dailyraščio, braižybos ir piešimo.
Be to, po pamokų mokiniai privalėjo mokytis dainų ir gimnastikos, dirbti sode ir darže. Svarbiausią vietą mokymo procese užėmė lotynų ir graikų kalbos bei matematika.
Pedagogai griežtai kontroliavo visą mokyklos gyvenimą. Mokytojų vadovaujami mokiniai susirinkdavo bendrai išklausyti referatų ar paskaitų, parengtų pačių mokinių ar mokytojų.
Mokiniams buvo uždrausta lankytis Kauno miesto bibliotekoje. Tie, kurie neturėjo giminių Kaune, galėjo apsigyventi tik pedagogų tarybos nurodytuose butuose, kur juos dažnai lankydavo mokytojai.
Baudė kalėjimu ir tremtimi
Tikybos dėstytojai reikalavo iš mokinių stropiai atlikinėti religines apeigas. Mokinius, nusižengusius gimnazijos drausmei, pedagogai bausdavo įvairiomis bausmėmis: palikdavo po pamokų nuo vienos iki keturių valandų, uždarydavo į karcerį.
Už didelius nusižengimus šalindavo iš gimnazijos, kartais be teisės stoti į kitą mokymo įstaigą. Didžiausias nusikaltimas buvo dalyvavimas revoliucinėje veikloje. Už tai moksleivius sodindavo į kalėjimus, tremdavo į Sibirą. Be oficialaus viešojo gimnazijos gyvenimo, mokiniai gyveno ir savąjį slaptą gyvenimą: skaitė mokykloje draudžiamus autorius, organizavo slaptus būrelius. Yra žinoma atvejų, kai mokiniai katalikai demonstratyviai atsisakydavo dalyvauti oficialiose stačiatikių pamaldose.
Tarpukariu mokėsi mergaitės
XX amžiaus pradžioje gimnazijoje gyvenimas gerokai pasikeitė. Režimas sušvelnėjo, mokiniams buvo leidžiama gyventi, kur kas norėjo, pradėta dėstyti ir lietuvių kalba.
Nuo 1904 metų katalikų tikyba jau dėstoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Nors lietuvių gimnazijoje mokėsi nedaug, tačiau kapelionas kunigas K.Pranskietis tikybą lietuviams dėstė atskirai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gimnazija buvo uždaryta, o jos kanceliarija perkelta į Smolenską. Moksleiviškas juokas Kauno senamiesčio mokykloje pasigirdo 1927 metais, kai į klases atsikėlė Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos auklėtinės.
Gimnazijos darbo sąlygos nebuvo lengvos. Trūko patalpų. Trečiajame aukšte salę ir keturis didelius kambarius su dalimi koridoriaus dar buvo užėmęs šalies Seimas. Fizikos, chemijos ir gamtos mokslo kabinetų įrangą teko sutalpinti nedideliame, tamsokame kambarėlyje. Sovietmečiu visose mokyklose berniukai ir mergaitės suburti į bendras klases.
Pradžia buvo sunki
Pasandravio dvare gimusio (Rasienių r.) Jono Mačiulio-Maironio tėvai Kauno gubernijos gimnaziją pasirinko dėl to, kad Šiaulius buvo sunku pasiekti, nors mokslas Kaune kainavo brangiau.
Pradžioje mokslas J.Mačiuliui sekėsi prastai: rusiškai jis nemokėjo, ir liko toje pačioje klasėje antriems metams. Vėliau būsimasis tautos dainius pradėjo mokytis gerai ir žengė iš klasės į klasę. Aukštesniosiose klasėse ima formuotis būsimo poeto individualybės bruožai. Šeštoje klasėje prabunda literatūrinis talentas. Būsimo kunigo gimnazijos baigimo atestate pažymiai nebuvo puikūs – vos vienintelis penketas iš tikybos, daugiausia turėjo ketvertų, o graikų kalbos, fizikos ir matematinės geografijos - trejetus.
Maironio gimnazijos istorija
1863 metais prasidėjo gimnazijos veikla naujai pastatytuose rūmuose.
1873-1883 metais mokykloje mokėsi Jonas Mačiulis-Maironis.
1863-1912 metai – Kauno gubernijos gimnazija.
1912-1914 metai – Kauno M.Platovo gimnazija.
1915-1920 metai – Kauno „Saulės“ lietuvių gimnazija.
1920-1923 metai – Kauno pirmoji gimnazija.
1923-1927 metų rugpjūtis – Kauno valstybinė „Aušros“ gimnazija.
1927-1936 metai – Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija su komercinėmis klasėmis.
1936-1940 metai – Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija.
1940-1941 metai – Kauno 2-oji vidurinė mokykla.
1941-1949 metai – Kauno 2-oji mergaičių gimnazija.
1949-1954 metai – Kauno 2-oji mergaičių vidurinė mokykla.
1954-1989 metai – Kauno 2-oji vidurinė mokykla.
1989 metai – Kauno Maironio vidurinė mokykla.
1996 metais mokyklai suteiktas humanitarinės gimnazijos klasių. statusas.