Nuo seno žinomi valstybinės reikšmės lietuviški heraldiniai ženklai: valstybės herbas Vytis, Gediminaičių, anksčiau vadinti Gedimino, stulpai, Vyčio (lenkiškoje literatūroje dažniau vadinamas Jogailaičių) kryžius, mokslinėje literatūroje dažniau vadinamas Dvigubu kryžium.
Žinomas taip pat dar pirmojoje Lietuvos Respublikoje „atrastas“ ir išpopuliarintas vadinamasis Vytauto ženklas, sudarytas iš ietigalio, kalavijo ir lotyniškos raidės V (Vytautas).
Tačiau, išaiškinus Vytauto ženklo kilmę, jo populiarumas staiga ėmė mažėti. Paaiškėjo, kad jis atsirado dėl klaidingos interpretacijos lietuviškos monetos, kurios vienoje pusėje pavaizduoti Gediminaičių stulpai, o kitoje - Ietigalis su kryžiumi (moneta saugoma Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Verkių lobyje).
Klaida atsirado todėl, kad Vytauto ženklo kūrėjai naudojosi ne autentiškomis monetomis, bet neatsakingai padarytais jų piešiniais. Kaip išaiškėjo, įsivaizduojama raidė „V“ prie ietigalio ir kryžiaus yra antroje monetos pusėje pavaizduotų Gediminaičių stulpų vidurinio stiebo fragmentas, negatyviškai persimušęs pirmoje monetos pusėje.
Monetos „persišviečia“, kai aukšto reljefo spaudais yra kalamos ploname monetos ruošinėlyje. Verkių lobyje tokių apstu. Nekorektiškas ir kryžiaus „pakoregavimas“, padarant iš jo kalaviją. Nors kai kuriose šio tipo monetose kryžius yra lotyniškasis, kartais panašus į kalaviją, vis dėlto tai yra krikščioniškasis simbolis. Todėl Vytauto ženklą reikėtų išbraukti iš lietuviškų heraldinių simbolių sąrašo kaip nesusipratimą ir nederėtų jo vartoti. Pagirtinas Lietuvos Vytautų klubo poelgis - įsigilinęs į Vytauto ženklo esmę, klubas atsisakė vartoti jį kaip savo emblemą ir sukomponavo originalų ženklą iš stilizuoto Vyčio, kunigaikščio karūnos ir Gediminaičių stulpų.
Taigi rekonstravus Vytauto ženklą (pašalinus raidę „V“ ir iš kalavijo atstačius kryžių), lieka istoriškai pagrįstas heraldinis simbolis Ietigalis su kryžiumi.
Natūraliai kyla klausimas, o ką gi reiškia šis, bene dažniausiai lietuviškose monetose matomas ženklas? Ar pakankamai pagrįstas jo priskyrimas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui? Kodėl jis nėra pavaizduotas nė viename iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių antspaudų?
Kartu atkreipsime dėmesį į faktą, kad didžiausius (lietuvių numizmatikai bene reikšmingiausius) LDK monetų lobius - Šančių ir Verkių - sudaro monetos su šiuo heraldiniu ženklu. Šančių lobio monetos (90 vnt.), mokslinėje literatūroje vadinamos didžiosiomis, sunkiosiomis PEČAT tipo monetomis, lietuvių numizmatikoje užima išskirtinę vietą. Jos skiriasi nuo visų kitų ne tik savo išvaizda (didžiausio skersmens, įgaubtos į žodžio PEČAT pusę), bet ir, o tai ypač svarbu kalbant apie monetas iš tauriojo metalo, šiuo atveju sidabro, yra sunkiausios.
Jų vidutinė masė yra apie 1,16 g (sunkiausios Šančių lobio monetos masė 1,448 g). Kitos ankstyvosios lietuviškos monetos yra 2-3 kartus lengvesnės. Išsiskiria šios monetos dar ir tuo, kad jose heraldinis simbolis (Ietigalis su kryžiumi), yra tik vienoje pusėje, o kitoje pusėje kirilika įrašytas neinformatyvus slaviškas žodis PEČAT, reiškiantis antspaudą, gal ženklą.
Tai turėtų būti patikinimas, kad šią monetą nukalė antspaudą turintis, taigi vyriausiasis valdovas. Šiuo atveju - Lietuvos didysis kunigaikštis. Bet kodėl nenurodytas jo vardas? Tai keista, nes paprastai valdovai stengiasi įsivardyti, paskelbti apie savo valdžią tiek valdiniams, tiek priešams. Taigi ši moneta laikytina anepigrafine, o apie ją nukalusį valdovą tenka spręsti tik pagal antroje pusėje pavaizduotą heraldinį simbolį - Ietigalį su kryžiumi.
Be to, visose didžiosiose PEČAT tipo monetose kryžius yra lygių galų (graikiškasis), o ietigalis - įtveriamasis (archeologijos duomenimis, įtveriamųjų ietigalių randama labai mažai, nes jie nepatvarūs, sunku juos pritvirtinti prie ieties koto, todėl buvo pakeisti įmoviniais, kuriuos sudėtingiau pagaminti, bet jie patogesni ir patikimesni). Kas kita lanko arba arbaleto strėlės, nes jos yra vienkartinės.
Esama ir mažų PEČAT tipo monetų, kurios kaltos tokiu pat būdu (išgaubtos į Ietigalio su kryžium pusę), tačiau jose visai kitokia rašysena, be to, jos beveik dvigubai lengvesnės.
Verkių lobyje šiuo metu yra 1983 monetos, kurių vienoje pusėje taip pat yra Ietigalis su kryžiumi, bet kitoje pusėje matome Gediminaičių stulpus (3 pav.). Verkių lobio monetų vidutinė masė vos 0,29 g. Daugumoje monetų yra pavaizduoti ne įtveriamieji, bet įmoviniai ietigaliai, o kryžius yra graikiškasis (apie 60 proc.) arba lotyniškasis (apie 40 proc).
Beje, ir ietigalių forma daugumoje šio tipo monetų kitokia nei PEČAT tipo monetose: jie reljefiškesni, trumpesni ir platesni (kartais briaunoti), taigi panašesni ne į ieties, bet į arbaleto strėlės antgalį. Vilniaus Žemutinės pilies radinių tyrinėtojų duomenimis, XIV a. antros pusės-XV a. pradžios archeologiniam sluoksniui yra būdingi lanko ir arbaleto strėlių antgaliai, beje, randami kartu su ankstyviausiomis lietuviškomis monetomis.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad dauguma Verkių lobio monetų buvo nukaltos vėliau nei PEČAT tipo monetos. Jose pavaizduoto kryžiaus formos kaita rodo krikščionybės įsigalėjimą Lietuvoje, o ietigalio forma atspindi pranašesnio už lanką šaunamojo ginklo - šarvus pramušančio arbaleto vis platesnį naudojimą. Tokias sugestijas patvirtina ir Verkių lobio monetų nudilimo analizė.
Dar 1987 m. Eugenijus Ivanauskas nustatė, kad Verkių lobyje esama nuo visai naujų iki visiškai sudilusių monetų, todėl padarė išvadą, kad lobio monetos kauptos maždaug 40 metų ir apima Vytauto valdymo laikus (1392-1430). Per tokį ilgą laikotarpį monetų kalyboje galėjo atsispindėti ir katalikybės įsigalėjimas Lietuvoje, ir ginkluotės modernizacija. Taigi, Verkių lobio paslėpimo laikas galėtų būti XV a. pirmoji pusė - Vytauto valdymo laikotarpis.
Trečiojo tipo moneta su Ietigaliu ir kryžiumi, chronologiškai ankstyviausia, pasirodė lietuvių kilmės JAV kolekcininko Roberto J. Douchis rinkinyje. Vėliau kelios panašios monetos buvo rastos vykdant archeologinius kasinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Šių sensacingų ir itin retų monetų vienoje pusėje iškaltas įtveriamasis ietigalis su graikišku kryžiumi, kitoje - Dvigubas kryžius skyde.
Pirmieji bandymai priskirti heraldinį simbolį - Ietigalį su kryžiumi kuriam nors iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvedė tyrėjus į aklavietę. Iš pradžių istorikai, archeologai vieningai skelbė, kad PEČAT monetos kaltos Algirdo (1345-1377) laikais. Kaip vienas iš argumentų buvo nurodomas žinomas, tiesa, neišlikęs Algirdo antspaudas, kurio piešinyje buvo skaitomi legendos kirilika fragmentai PEČAT KN...A VE...O + OLGER (kunigaikščio Algirdo antspaudas), o viduryje matyti dvi į skirtingas puses nukreiptos s trėlės su skersiniu per vidurį <+>, esą sietinos su ietigalio ir graikiškojo kryžiaus motyvais.
Tačiau Edmundas Rimša argumentuotai įrodė, kad šio antspaudo žinomas piešinys yra ne kas kita kaip Franciszeko Piekosinskio paskelbtasis Davido Dimitrovičiaus 1388 m. antspaudas, numizmato Mariano Gumowskio „pataisytas“, kirilika prirašant piešinyje žodį OLGER. Tad vadinamasis Algirdo antspaudas yra falsifikatas, o savo tyrimuose juo rėmęsi istorikai - žymaus lenkų numizmatikos autoriteto Gumowskio suklaidintos aukos.
Nors minėtas Gumowskio „indėlis“ į LDK numizmatiką padarė meškos paslaugą mokslui, tačiau yra nemažai svarių argumentų, kuriais galima būtų įrodinėti PEČAT tipo monetų archajiškumą, lyginant jas su kitomis lietuviškomis monetomis. Vienas iš argumentų - tai lygių galų kryžiaus (graikiško, stačiatikių) naudojimas šalia ietigalio, sietinas su stačiatikių bažnyčios įtaka Algirdo sostapilyje. Kaip žinome, abidvi jo žmonos - Ana ir Julijona - buvo stačiatikės, Algirdas buvo religinis tolerantas, slaviškoms LDK žemėms įkūręs stačiatikių metropoliją Kijeve. Kaip rašo Antanas Kučinskas, kunigaikštienė Julijona aktyviai dalyvavo valstybės valdyme ne tik kaip Algirdo žmona, bet ir po jo mirties (1377) kaip jaunojo LDK sosto įpėdinio Jogailos motina. Ne be jos žinios Jogaila sudarė su kryžiuočiais Dovydiškių sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį.
Kiti argumentai - Šančių, Borščevo ir Vilniaus Žemutinės pilies lobių su PEČAT tipo monetomis sudėtis. Šančių lobyje kartu su PEČAT tipo monetomis rastos vėlyvosios lietuviškos tribriaunės kapos, iš kurių buvo gaminamos pirmosios lietuviškos monetos. Kitų tipų lietuviškų monetų jame nebuvo, bet rasti keturi Moldavijos vaivados Petro Mušato I (1375-1391) grašiai, laikomi ankstyviausiomis, nukaltomis ne vėliau kaip 1378 m., jo monetomis.
Itin svarus argumentas PEČAT tipo monetų kalimo laikui nustatyti yra Borščeve (netoli Kijevo) rastas lobis, kuriame kartu su Naugardo grivna, Vladimiro Algirdaičio (1363-1394) monetomis, Aukso ordos chanų dirhamais rasta ir PEČAT tipo moneta. Ukrainos numizmato Georgijaus Kozubovskio, aprašiusio Borščevo lobį, teigimu, vėlyviausios yra Aukso ordos chano Tochtamyšo monetos, nukaltos XIV a. devintojo dešimtmečio pradžioje.
Vilniaus Žemutinės pilies lobyje PEČAT tipo 13 monetų rasta kartu su tribriaune puskape, Jogailos ir Skirgailos valdymo laikų (1382-1392) denarais. Įdomu, kad visos lobyje rastos Jogailos monetos su Raiteliu ir Dvigubu kryžium yra nukaltos tuo pačiu spaudu ir priskiriamos prie ankstyviausių šio tipo monetų, kuriose valdovas vaizduojamas dar su ietimi (vėliau įsigalėjo valdovo vaizdavimas su kalaviju). Tokios monetos nukaltos po Jogailos krikšto (1386), o jų retumas, palyginti su kitomis Jogailos monetomis, kuriose jis vaizduojamas su kalaviju, rodytų, kad jos buvo kalamos neilgai.
Tai verčia manyti, kad PEČAT tipo monetas galėjo nukalti ir Skirgaila po 1387 m., t. y. po to, kai Jogaila paskyrė jį valdyti Vilniaus žemes ir Polocką. Kadangi Vilnių, kaip LDK sostinę, Jogaila pasiliko sau, Skirgaila, skirtingai nei Jogaila, kurio monetose (6 pav.) įskaitoma kirilika įrašyta legenda KNIAZ IAGA II (Kunigaikščio Jogailos antspaudas), vasalinėse monetose negalėjo vadintis visos LDK valdovu (slaviškai kniaz'). Kaip papildomą faktą šiai prielaidai paremti galima nurodyti žinomas Skirgailos monetas su pagoniškų laikų heraldiniu jo simboliu Liūtu, kitoje jų pusėje kirilika taip pat įkaltas neinformatyvus žodis „PEČAT. Tokių monetų taip pat rasta Vilniaus pilių teritorijoje. Nors ši versija atrodo be loginių ydų, bet ją galutinai patvirtinti arba atmesti galėsime tik gavę daugiau medžiagos, radę aiškiau įskaitomų monetų.
Dar 1984 m. lenkų numizmatas Ryszardas Kiersnowskis paskelbė naują teoriją, pagal kurią PEČAT tipo monetos, taigi ir Ietigalis su kryžiumi, priskiriamos Vytautui. Ši išvada, matyt, padaryta tyrinėjant monetas su Gediminaičių stulpais, kurių priskyrimas Vytautui jam nekėlė abejonių. Kiersnowskio versiją be išlygų palaiko jaunesniosios kartos tyrėjai (Eugenijus Ivanauskas, Eduardas Remecas, Dalia Grimalauskaitė) ir nuolat pateikia kaip neginčijamą ir įrodytą tiesą.
Situaciją iš esmės pakeitė naujo tipo monetos, kuriose Ietigalis su kryžium yra pavaizduotas kartu su Dvigubu kryžiumi. Dvigubas kryžius prikišamai rodo, kad Ietigalis su kryžiumi sietini su Algirdaičių dinastija, konkrečiai su Algirdo įpėdiniu Jogaila, kuriam jis ir priskiriamas. Čia iškilo aštri kolizija tiems istorikams, kurie iki tol buvo šventai įsitikinę Kiersnowskio neklystamumu dėl Ietigalio su kryžiumi kaip Vytauto ženklo.
Pastebėtina, kad Kiersnowskio laikais aptariamos monetos dar nebuvo žinomos, o dabar jo, deja, jau nebepaklausi. Susidūrę su tokia komplikacija, Kiersnowskio pasekėjai sutriko. Iš pradžių šias monetas jie priskyrė Vytautui. Tačiau argi galima įsivaizduoti, kad Jogaila, aršus politinis Vytauto priešininkas - kalbama apie XIV a. devintąjį dešimtmetį, - savo piniguose vaizduotų Vytauto ženklą?
Suvokęs situacijos absurdiškumą, Eduardas Remecas ieškojo kompromisinio varianto ir teigė, esą, šias monetas galėjęs kaldinti arba Jogaila, arba Vytautas „vos kelias savaites“ po 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutarties sudarymo. Tačiau veikiai supratęs tokios „kelių savaičių“ ir neaišku kurio valdovo monetos kalybos absurdiškumą, „nusileido“ ir galiausiai be išlygų priskyrė šias monetas Jogailai.
Taigi monetas su Ietigaliu ir kryžiumi kaldino: Jogaila, Vytautas, galbūt Algirdas ar Skirgaila. Kadangi šie valdovai XIV a. pabaigoje buvo politiniai priešininkai kovoje dėl valdžios (Vytautas - iš vienos pusės, o Jogaila su Skirgaila - iš kitos), klausimas, kurio valdovo dinastinis ženklas yra Ietigalis su kryžium, deja, lieka neatsakytas. Nerandant atsakymo, suabejojota, ar apskritai korektiška kelti tokį klausimą. Gal tai nėra dinastinis ženklas? Gal teisingiau būtų problemą formuluoti kitaip: kas paskatino konkuruojančių dinastijų - Algirdo ir Kęstučio - įpėdinius savo monetose vaizduoti tą patį heraldinį simbolį?
Prisiminkime Gediminaičių stulpų raidą. Iš Kęstutaičių (Vytauto) dinastinio ženklo vėliau jie įgavo kitą statusą ir Algirdaičių Kazimiero, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto monetose, Vazų antspauduose buvo vaizduojami kaip Trakų kunigaikštystės mažasis herbas. Taigi ne dinastinis (Kęstutaičių, Gediminaičių), bet teritorinis (Trakų kunigaikštystės) herbas. Įvertinus ypatingą Trakų kunigaikštystės svarbą LDK valstybėje, Žygimanto Augusto lietuviškose monetose Gediminaičių stulpai buvo vaizduojami greta Vyčio, tarsi antrasis LDK herbas.
Rimša nustatė, kad LDK žemių herbai buvo kuriami XIV a. pabaigoje, Vilniui ir Trakams suteikus Magdeburgo teises. Atkreiptinas dėmesys, kad Trakų kunigaikštystės (žemės) herbe buvo pavaizduotas stovintis karys, viena ranka laikantis ietį, o kita pasirėmęs į skydą su Gediminaičių stulpais. Vilniaus žemės herbe buvo pavaizduotas ietimi ginkluotas raitelis ant juodo žirgo, su Dvigubu kryžium ant skydo.
Tai iš tikrųjų sudėtingi siužetai, kuriuos pavaizduoti mažuose denaruose (skersmuo apie 13 mm) labai sudėtinga, nors iš pradžių toks raitelis, tiesa, be skydo su Dvigubu kryžium, Jogailos monetose buvo vaizduojamas. Kur kas paprasčiau monetose pavaizduoti kurį nors herbo atributą, tarkim, vietoj Trakų kunigaikštystės herbo - Gediminaičių stulpus, vietoj raito Jogailos - Dvigubą kryžių skyde (monetose Vytis/Dvigubas kryžius) arba nugalėto blogio (pagonybės) simbolį po žirgo kojomis (monetose Dvigubas kryžius/ Slibinas).
Vakarų Europos istoriografijoje Jogaila išgarsėjo kaip Lietuvos krikštytojas, tai atsispindėjo ir mene (8 pav.), o majestotiniame 1388 m. antspaude jis pavaizduotas kaip Šv. Jurgis, kertantis slibiną, besiraitantį po žirgo kojomis. Lietuvių liaudies mene Šv.Jurgis kartais vaizduojamas kaip riteris, nuduriantis Slibiną ietimi, kurios kotas baigiamas kryžiaus ženklu. Kitais atvejais Šv. Jurgis turi raudoną vėliavą su baltu lygių galų kryžiumi, vadinamą Šv. Jurgio vėliava.
Iš to galima daryti prielaidą, kad Ietigalis su kryžiumi yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos po 1387 m. LDK krikšto į lietuvių heraldiką įvesdintas heraldinis simbolis, vaizduojantis Šv. Jurgio (ar paties Jogailos riterio pavidalu) atributus: ietį ir kryžių. Atributo(ų) vaizdavimas monetose vietoj sudėtingo siužeto atitiktų ir kitų lietuviškų monetų dizaino principą. Tokia Ietigalio su kryžiumi interpretacija neprieštarauja ir Jogailos, kaip LDK krikštytojo, kryžiumi ir ietimi nugalėjusio blogį (pagonybę), įvaizdžiui.
Lietuviškose monetose yra daugybė Ietigalio ir kryžiaus vartojimo variantų - tai rodo, kad šis simbolis buvo itin reikšmingas ir galėjo būti naudojamas kaip mažasis heraldinis Vilniaus žemės simbolis. Jis išvaizdus, išraiškingas ir kur kas paprastesnis negu sudėtinga raitelio figūra su ietimi.
Šis simbolis, beje, niekada nevaizduotas kartu su Vyčiu. Padarius šią išvadą, tampa aišku, kodėl Ietigalis su kryžiumi nepavaizduotas nė vieno iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių asmeniniuose antspauduose - tai nėra dinastinis ženklas. Suprantama ir kodėl lietuviškose monetose jį vartojo bent trys valdovai, tarp jų - politiniai priešininkai Jogaila su Skirgaila ir Vytautas. Kaip Vilniaus žemės mažąjį herbą jį vartojo visi kunigaikščiai, kurie užimdavo LDK sostinės Vilniaus sostą.
