Paskutiniais karo mėnesiais Vokietiją užplūdo pabėgėlių minios. Jų buvo visur: keliuose,
gatvėse, rūsiuose, prieglaudose, bombų slėptuvėse, traukinių stotyse ir
kariuomenės barakuose.
Istorikas Modris Eksteinsas, keletą metų praleidęs DP (Displaced Persons, liet. „perkeltųjų asmenų“) stovyklose, pabėgėlius pavadino net „esminiu karo simboliu“.
Pabėgėliai tapo viena iš opiausių socialinių problemų, kurią skubiai reikėjo spręsti
nugalėtojams. Ji glaudžiai siejosi su augančia politine įtampa tarp Vakarų
sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos.
Be to, po 1945 metų masinė karo sukelta tremtis sukėlė daug rimtesnių sunkumų negu vien tremtinių ir bėglių gausa ar jų fizinė būklė. Kelioms europiečių kartoms egzilis
tapo egzistencine patirtimi, formavusia jų politinę, socialinę ir
kultūrinę tapatybę ilgus pokario dešimtmečius. Pabėgėlių diasporų gausa
ir jų palikuonys primena tai ir šiandien.
Vakarų Europoje šią masinę tremtį simbolizavo DP stovyklų (jų buvo apie
260) atsiradimas. Daugiau kaip milijonui pabėgėlių, kurie dėl politinių
priežasčių negalėjo sugrįžti į savo gimtąsias šalis, gyvenimas šiose
stovyklose tapo kasdienybe ir užsitęsė ilgiau nei dešimtmetį. Iš
civilių gyventojų jie virto sąjungininkų globojamais karo tremtiniais.
Kokia buvo šio virsmo kaina?
Šis straipsnis apie tai, kas pokariu įvardyta „DP mentalitetu“.
Bandysiu patyrinėti, kaip gyvenimo stovyklose patirtis paveikė lietuvių
karo tremtinių pasaulėjautą ir tapatybę. Be abejo, lietuviai buvo tik
viena iš kelių dipukų grupių, tačiau jie paliko gana daug rašytinių
liudijimų. Lietuvius karo tremtinius lengviausia lyginti su latviais ir
estais. Karo metais šios Baltijos šalys patyrė tris okupacijas, neteko
valstybingumo, daug jų gyventojų prieš savo valią atsidūrė Rytuose ir
Vakaruose.
UNRRA duomenimis, 1946 metų pabaigoje Vakarų sąjungininkų
okupuotose zonose Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje buvo apie 60 000
lietuvių. Jie sudarė tik nedidelę dalį maždaug 250 000 mūsų tautiečių,
kurie karo metais paliko Lietuvą kaip į Reichą prievarta darbams išvežti
žmonės, vokiečių armijos šauktiniai arba kaip išeiviai, pasitraukę nuo
sovietų 1944 metais.
Dauguma jų atsidūrė maždaug 113 DP stovyklų, kur gyveno iki pat
savo emigracijos penktojo dešimtmečio pabaigoje arba šeštojo pradžioje.
DP stovykla kaip totalinė institucija
Studijoje “Asylums” (1962 m.) amerikiečių sociologas Ervingas Goffmanas
pasiūlė totalinės institucijos sąvoką. Pasak jo, totalinė institucija -
tai gyvenimo ir darbo vieta, kurioje ilgesnį laiką kartu gyvena didelė
grupė atskirtų nuo visuomenės ir griežtai ko ntroliuojamų individų.
E.Goffmanas teigia, kad totalinės institucijos pobūdis yra „viską
apimantis“ ir sukuria „socialinio bendravimo su pasauliu barjerą“.
Vieni iš svarbiausių jos bruožų yra tai, kad „sugriaunami gyvenimo
sferas skiriantys barjerai“ ir nus tatoma „vidinės galios
hierarchija.“ Paprastai totalinė institucija siekia socializuoti
individus savaip, atimdama iš jų turimus tapatybės bruožus.
Šiame darbe remsiuosi prielaida, kad DP stovykla irgi buvo tipinė
totalinė institucija. Nors E.Goffmanas netaikė šios sąvokos pabėgėlių
stovykloms (jis tyrė beprotnamius, kalėjimus, vienuolynus ir ligonines),
konceptualiai žvelgiant, DP stovyklai irgi yra būdingi esminiai
totalinės institucijos bruožai.
Perkelti į stovyklas, pabėgėliai neteko daugelio savo laisvių ir
pilietinių teisių. Jie tapo asmenimis be valstybės, reikalingais globos
ir centralizuotos paramos. Pasak Goffmano, totalinėse institucijose„visas gyvenimas vyksta vienoje vietoje ir yra prižiūrimas tos pačios
valdžios“. DP atveju tai buvo UNRRA, vėliau - Tarptautinė pabėgėlių
organizacija (IRO). Kaip ir kitose totalinėse institucijose, DP
stovyklose kiekvienas asmuo turėjo gyventi didelės grupės draugijoje.
Pabėgėlių stovyklose, kaip ir kitose totalinėse įstaigose, visiems buvo
teikiama totali globa: visą jų kasdienybę reguliavo iš viršaus
nurodomos taisyklės. Galiausiai, „įvairi priverstinė veikla tarnavo
vienam racionaliam planui, kuris sukurtas neva tam, kad būtų vykdomi
oficialūs in stitucijos tikslai.“
Nors DP stovyklų užduotis - globoti karo pabėgėlius, jos vykdė ir kitą
funkciją - izoliavo juos nuo aplinkinio pasaulio. Vakarų sąjungininkai
ir daugelis pabėgėlių laikė vokiečius atsakingais už karo pasekmes, o
Vokietija, kurios ekonomika buvo sugriauta, pati vos pajėgė priimti
vokiečių bėglius (jų buvo daugiau kaip penkiolika milijonų), tad ką jau
ir kalbėti apie svetimšalius. Taigi, sąjungininkų sprendimą, priimtą
1944 m. birželį, pabėgėlius ne vokiečius atskirti specialiuose surinkimo
centruose (assem bly centres), vėliau - stovyklose, pirmiausia lėmė
humanitariniai ir ekonominiai motyvai.
Totalinis stovyklų pobūdis lengvino bėglių registraciją, medicininės pagalbos
teikimą ir globą. Centralizuotos pabėgėlių kontrolės reikėjo ir todėl, kad oficialiai į
juos žiūrėta ne vien kaip į beglobius, bet ir kaip į benamius. Vakarų
pareigūnai privalėjo patikrinti bėglių biografijas, ypač jų politinę
praeitį. Todėl DP stovyklos ėmėsi ne vien globos, bet ir „politinio
valymo“. Kitaip tariant, politinis aspektas irgi pateisino DP stovyklos
kaip totalinės institucijos funkcijas.
Kaip ir kitoms totalinėms institucijoms, DP stovykloms būdinga tai, kad
įvyko skilimas tarp gausių stovyklos gyventojų ir mažo prižiūrėtojų
personalo (UNRRA, IRO arba vadinamųjų „stovyklų komitetų,“ išrinktų iš
pačių dipukų), greitai virtusio aiškia galios struktūra: personalas
jautėsi viršesnis ir viską kontroliavo, o iš dipukų buvo tikimasi
paklusnumo, dėkingumo, kartais net atgailos.
Tai natūraliai kūrė įtampą tarp abiejų grupių. Su dipukais niekas nesitardavo
net tada, kai buvo sprendžiamas jų likimas (pvz., dėl screeningo - pašalinimo iš
stovyklos, repatriacijos ar skirstant paramą). Nepaisant to, kad
stovykloms vadovavo ir UNRRA, ir „stovyklų komitetai“, ši socialinė
distancija tapo vienu iš esminių faktorių, nulėmusių perkeltųjų asmenų
mentalitetą.
Be to, kaip tipiška totalinė institucija, DP stovykla buvo tam tikras
socialinis hibridas - pusiau reziduojanti bendruomenė, pusiau formali
organizacija, Goffmano žodžiais tariant, „natūralus eksperimentas, ką
galima padaryti iš savęs“. Todėl sociologinis stovyklos gyvenimo
poveikis individų ir jų grupių psichinei būklei reiškėsi įvairiais
lygmenimis. Bandysiu aptarti to poveikio tipus ir lietuvių adaptacines
strategijas DP stovyklose.
DP stovykla kaip intervencijų erdvė
DP stovyklą laikyti totaline institucija leidžia tai, kad ji yra
įvairialypių vidinių ir išorinių intervencijų erdvė. Intervencijos čia
reiškia primestas ir viską apimančias galios strategijas, kuriomis
siekta kontroliuoti pabėgėlius arba užsitikrinti jų lojalumą.
Jos taikytos ir individams (pvz., buvo reguliuojamas jų moralinis elgesys,
ribojama privati erdvė), ir kolektyvams (pvz., buvo primetamos
kolektyvinio elgesio normos, laisvalaikio ir darbo formos). Iškelsiu
kelias hipotezes, bandydamas atsakyti į klausimą, kaip šios
intervencijos veikė administraciniame, politiniame ir socialiniame
lygmenyse.
Pirmiausia DP stovyklą galima laikyti administracinės intervencijos vieta,
nes jos gyventojų kasdienį gyvenimą reguliavo UNRRA, vėliau IRO ir
vietos biurokratai. Šis reguliavimas reiškėsi kaip dipukų gyvenimo ir
darbo sąlygų, laisvalaikio, pramogų, sveikatos priežiūros, maitinimo,
bausmių (ar paskatinimų) skyrimo reglamentavimas. Daugelį šių taisyklių
sukūrė išorinis biurokratinis centras - UNRRA (IRO) štabas, tik kai
kurios iš jų buvo sukurtos pačių stovyklos administratorių. Pavyzdžiui,
dipukų judėjimą naktį ribojo komendanto valanda, kad išeitum iš
stovyklos reikėjo leidimo.
Tačiau DP stovyklos vis dėlto buvo globos įstaigos, o ne kalėjimai:
dipukai galėjo keliauti, dirbti ir mokytis anapus stovyklų ribų, galėjo
persikelti į kitą stovyklą. Laikui bėgant, stovyklų režimas švelnėjo.
Vis dėlto, bent jau oficialiai, bet koks dipukų žingsnis anapus stovyklos
buvo kontroliuojamas.
Antra, DP stovyklą galima tirti kaip politinės intervencijos vietą. Čia
nuolat vyko screeningai, agitacinės kampanijos, kurias, kaip ir
priverstinę repatriaciją, vykdė Vakarų sąjungininkų karinė valdžia,
UNRRA, IRO ir sovietai, kurie ilgą laiką turėjo beveik laisvą priėjimą
prie DP stovyklų. Toks politinis spaudimas turėjo rimtų pasekmių
daugeliui perkeltųjų asmenų, ypač jų pasaulėjautai ir politinei
laikysenai. Geriausiu atveju jiems grėsė, kad bus išvyti iš stovyklos,
blogiausiu - priverstinė repatriacija (o ji dažnai baigdavosi
sovietinėmis represijomis). Dipukai, bandydami prisitaikyti prie
politinio spaudimo, susikūrė tam tikras elgesio strategijas.
Trečia, stovyklas galima laikyti ir bendruomeninės intervencijos
vietomis. Manyti, kad lietuvių karo tremtiniai sudarė vieningą
socialinę ir politinę bendruomenę, būtų trumparegiška. Reikėtų klausti,
ar dipukai nebuvo stovyklos bendruomenių, įvairių vidinių interesų
grupių agitacijos taikiniai? Izoliacija ir kontroliuojamas gyvenimas
lėmė, kad DP stovykla tapo idealia terpe bet kokiai indoktrinacijai.
Sąjungininkai rėmė laipsnišką stovyklų administravimo perdavimą iš
centro biurokratų į tam tikslui parinktų dipukų rankas. Skirtingos
elito grupės grūmėsi siekdamos dipukų lojalumo, bandydamos mobilizuoti
juos savo politiniams tikslams. Stovyklų elitas stengėsi kalbėti visų
dipukų vardu. Kai kurie šio elito nariai buvo glaudžiai susiję su
UNRRA, tačiau kiti turėjo savas kultūrines ar politines programas,
paremtas tarpukario politinėmis pažiūromis ar religiniais įsitikinimais.
Šis aspektas beveik neminimas nei oficialiuose UNRRA (IRO) dokumentuose,
nei, tarkim, tautiškai angažuotų istorikų veikaluose. UNRRA valdininkai
arba atvirai rėmė šias elito grupes, arba į jas tiesiog nekreipė
dėmesio, o istorikams DP egzistencijos epizodas kol kas labiau rūpi kaip
dar vienas herojiškas tautos istorijos puslapis.
Vis dėlto šis bendruomeninis spaudimas buvo sąjungininkų sankcionuoto
stovyklos kolektyvinio gyvenimo ir neaiškios tarptautinės dipukų
padėties padarinys. Jis glaudžiai susijęs su dipukų emigracijos ir
politinio patikimumo klausimais. Tokia bendruomenės intervencija veikė
dviem lygmenimis: stengtasi pristatyti dipukus Vakarams kaip tinkamus
kandidatus emigracijai ir rūpintasi jų „moraliniu veidu“, turint omenyje
vis sunkėjančią perkeltųjų asmenų padėtį DP stovyklose.
Kolektyvinio gyvenimo pamokos
Pasibaigus karui, Lietuvos karo tremtiniai nesiveržė į sąjungininkų
skubiai įkurtus pabėgėlių centrus. Kadangi valdžią iš vokiečių
sąjungininkai periminėjo laipsniškai, daugelis lietuvių spėjo paklajoti
po įvairius Vokietijos ir Austrijos regionus. Tai leido palyginti
gyvenimo sąlygas įvairiose vietovėse.
Vienas iš karo tremtinių apie klajones po Vokietiją rašė: „Kas bus toliau?
Ką veiksime, ką darysime?Ką valgysime? Kur gyvensime? Buvo apsčiai
visokių pranašavimų, kurie [...] sulaikė nuo beviltiško nusiminimo, nes karui
pasibaigus prarasti viltį buvo tikrai nesmagu.“ Vis dėlto daugumai pabėgėlių grįžti į
sovietinę Lietuvą atrodė neįmanoma - jie skaudžiai prisiminė pirmosios
sovietinės okupacijos represijas.
Po to, kai 1945 metų liepą karinė sąjungininkų valdžia pradėjo pirmąją
karo bėglių registraciją (UNRRA ėmė veikti tik nuo 1945 m. rugsėjo),
jiems buvo suteiktas Displaced Persons statusas.
Pagal oficialų apibrėžimą dipukais buvo laikomi visi civiliai asmenys, dėl karo
veiksmų išstumti iš savo gyvenamųjų vietų ir pageidaujantys, kad būtų
repatrijuoti arba perkelti į naują šalį, tačiau to negalintys padaryti
be valdžios pagalbos.
Kaip mūsų tremtiniai reagavo į savo naują statusą?
Viena vertus, jis suteikė teisinę apsaugą: tik dipukai galėjo tikėtis oficialios globos.
Nuo šiol jie tapo nepavaldūs vokiečių civilinei valdžiai.
Antra vertus, šis statusas reiškė, kad jį gavusieji prarado savo, kaip konkrečios
šalies piliečių, teises. Lietuviai „DP“ akronimą ironiškai išsivertė„Dievo paukšteliai“. DP dokumentuose nebuvo fotografijų - tik pirštų
atspaudai, o senieji lietuviški pasai liko tik kaip nostalgiškas
praeities simbolis. Juozas Kapačinskas atsiminimuose rašė:
„Šitaip tapome nedėkingo likimo sukurtos, nuasmenintos ir dviem raidėm
žymimos būtybės. Netekome piliečio ir žmogaus teisių ir vardo,
pavirtame tik išvietintais asmenimis - Displaced Person“.
Susigyventi su nauja dipuko tapatybe buvo nelengva, tam reikėjo laiko.
Daugeliu atžvilgių tai buvo žeminantis procesas. Pasak E.Goffmano, taip
atsitinka tada, kai asmuo patenka į totalinę institucija ir patiria
daugybę „radikalių savo moralinės raidos pokyčių [...], kurie įvyksta
įsivaizdavimuose apie save ir savo artimuosius“.
Trumpai kalbant, jie turėjo atsisakyti savo civilinės praeities ir susigyventi
su perkeltųjų statusu. Vienas iš šios transformacijos bruožų - savarankiškumo
praradimas. Daugelis krimtosi, kad nebesijaučia savo likimo
šeimininkais, kad tapo priklausomi nuo kitų globos ir gailesčio.
Viename iš DP laikraščių ši būsena nusakyta šitaip: „Mes DP esam
didelis pasaulio rūpestis. Bet ir mums pasaulis pasidarė
didžiausiu rūpesčiu. ... UNRRA sudaro, aplamai kalbant, davimas ir
ėmimas. DP esam imantieji. Imti! Kas mes imantieji esam: elgetos,
nelaimės aukos ar kovos draugai? Tai klausimai, į kuriuos tenka
būtinai atsakyti, nes kitaip mes DP būsim neverti to, kas esam... Be
to, mūsų santykiai su davėjais gali nueiti ligi nesusipratimo.“
Pirmoji vieša dipukų apklausa, kurią 1947 metais surengė Žiburiai,
atskleidė, kad dauguma jų „tikisi grįžti į laisvą Tėvynę“. Ilgainiui
tapimas dipukais buvo priimtas kaip neišvengiamas žingsnis, tačiau šis
statusas tik sutvirtino jų prisirišimą prie bendros istorinės
atminties. Jau karo pabaigoje DP epizodas tapo tautos kolektyvinės
kančios ir okupacijų naratyvo dalimi.
Gyvenimo sąlygos
Perkėlimas į DP stovyklą reiškė ne vien asmens laisvės suvaržymą, bet ir
gyvenimą kolektyve. Du svarbiausi dalykai, garantavę tremtinių saugumą
- gyvenamoji vieta ir aprūpinimas maistu, - suteikė jiems fizinę globą,
tačiau nesiūlė jokios psichologinės paramos. Pasak vieno iš dipukų:
„Vokiečiai nunacinami, o vadinami DP sulagerinami-sudaiktinami ir
sumasinami. Ar tai ne ironija? [...] Vokietis ar nacis gali turėti
atskirą virtuvę ir miegamąjį [...] , o DP- - šie privalo išsitekti su
viskuo po savo apgriuvusia lova: bulvėmis, kopūstais, morkomis, batais
ir panašiomis gėrybėmis“.
Dipukų dvasią smukdė ir tai, kad daugelis stovyklų buvo įkurtos
buvusiose vokiečių armijos kareivinėse, sandėliuose, darbo lageriuose,
gamyklų pastatuose, net uždarytose nacių koncentracijos stovyklose.
Savo antras Kalėdas sutikę buvusiose Vokietijos armijos arklidėse,
lietuvių dipukai pasipiktinę klausė: „Ar tai iš tiesų yra mūsų
išvadavimas?“ Šioje DP stovykloje storos, šaltos sienos, maži langeliai,
siauri, silpna elektros šviesa vos apšviesti koridoriai vertė jaustis
pamirštais ir izoliuotais, „vis dėlto šiuose [...] buvusiuose tvartuose
yra susikūręs naujas, labai savitas, gyvenimas, gyvenimas, kuriuo niekas
nesidomi“.
Daugelį šokiravo privačios erdvės trūkumas. Dažnai kelios šeimos
glaudėsi vienam kambariuke (užuolaidų pertvaros skirdavo vienos šeimos
kampelį nuo kitos), o viengungiai, stovyklos bendruomenės verčiami,
turėdavo kraustytis į palėpes.
Privatumo trūkumas skatino susvetimėjimą ir netgi agresiją („kiekvienas žodis
Pagražinamas triaukščiu rusiškų stepių nužmoginamuoju papuošalu“). Nenuostabu,
Kad kai kurie dipukai gyvenimą DP stovykloje lygino su sovietiniu kolchozu:
ir taip begalinis kilnojimas bemaž ketverius metus, kol gyvenome tose
nelaimingose stovyklose.“ Be abejo, tai irgi smukdė tremtinių dvasią.
„... šiandien kartais brolis pradeda nebekęsti brolio. Kolchozas,
kolektyvas, svėrimas visiems pagal vieną normą, pagal banalų, nusibodusį
sukirpimą atbukino žmogų. ...Kolektyvinis gyvenimas išrengė mus, o
nuogi, kasdieniški pasidarėme ne tik nebeįdomūs, bet ir užmiršome vienas
kitam bet kokią pagarbą“. Tie, kurie stovykloje rado maistą ir globą,
nebuvo tikri, ar liks joje ilgam. Pirmuosius dvejus metus perkėlimai į
kitas stovyklas buvo ypač dažni. Kazys Kemežys rašė: „Šiandien - čia,
rytoj - ten, poryt - dar kur kitur,
Stovyklų valdymas
Daugelį DP stovyklų valdė UNRRA (vėliau IRO). 1945 metų rugpjūtį UNRRA
turėjo tik 2500 darbuotojų, kurie privalėjo pasirūpinti daugiau nei
milijonu dipukų. Nors vėliau UNRRA padidino personalo skaičių iki
4200, žmonių vis tiek trūko. Būtent dėl šios priežasties UNRRA įkūrė
vietines administracines struktūras, sudarytas iš stovyklų komitetų.
Šie, daugiausia etniniu pagrindu iš žinomesnių dipukų sudaryti valdymo
organai, dirbo greta UNRRA. Paprastai stovyklos komitetas buvo
renkamas pačių tremtinių arba paskiriamas UNRRA valdininkų. Jis buvo
atsakingas už maitinimą, gyvenimo sąlygas, DP registraciją, priėmimą ir
iškeldinimą, įdarbinimą, stovyklos valymą ir tvarkos priežiūrą, dipukų
švietimą, kultūrinę ir religinę veiklą.
Komitetai skirdavo ir vadinamuosius „teisinius patarėjus“, kurie tarpininkaudavo tarp
administracijos ir eilinių dipukų. Nors formaliai komitetų rinkimai
buvo demokratiški, nes juose dalyvaudavo dauguma stovyklos gyventojų,
dažnai pasitaikydavo manipuliacijų dėl valdžios tarp skirtingų elito
grupių. Dėl to kildavusios rietenos buvo laikomos viena iš stovyklos
gyvenimo blogybių.
Stovyklų komitetai eilinių dipukų gyvenimui darė kur kas didesnį poveikį
nei UNRRA valdininkai, nes šie dažniausiai nemokėjo dipukų gimtosios
kalbos, nieko nežinojo apie jų gyvenimą prieškariu. Komitetai turėjo
teise rinkti bendruomenės mokesčius ir iš jų finansuoti savo veiklą.
Jiems taip pat buvo leista kai kuriais atvejais bausti tuos, kurie
pažeisdavo stovyklos gyvenimo taisykles. Lietuvių tremtinių
bendruomenės (LTB), įkurtos 1946 metų kovą, statusas leido nusikaltusius
dipukus net įkalinti. 1946 metų lapkritį UNRRA teko net tramdyti šių
komitetų savivalę: buvo griežtai uždrausta dipukus kalinti, skirti
jiems pinigines baudas (tokia teisė palikta tik karinei sąjungininkų
valdžiai). Vis dėlto komitetams leista taikyti įvairias administracines
nuobaudas, tarp jų - riboti dipukų judėjimo laisvę, mažinti maisto
davinį ar neleisti įsidarbinti. Stovyklos sąlygomis dipukams tai kėlė
siaubą (pvz., maisto davinio sumažinimas reiškė, kad žmogus pasmerkiamas
badmiriauti).
Nenuostabu, kad dipukai šiuos komitetus laikė korumpuotais
administracijos patikėtiniais. Naudodamiesi savo
privilegijomis, komitetų biurokratai įkūrė bausmių ir paskatinimų
sistemą: tie, kurie elgėsi pagal taisykles, buvo apdovanojami, o tie,
kurie nusikalsdavo, netekdavo net ir ribotų savo teisių. Komiteto
nario „protekcija“ galėjo gerokai pagerinti paprasto dipuko ir jo
artimųjų gyvenimo sąlygas.
Darbas
Kai kurie istorikai teigia, kad dauguma lietuvių dipukų buvo
inteligentai arba viduriniosios klasės atstovai ir šiuo atžvilgiu
skyrėsi nuo lenkų ir ukrainiečių. Vis dėlto, nepaisant šio skirtumo,
socialinė lietuvių dipukų sudėtis buvo gana įvairi. 1947 metais D.
Britanijos vyriausybei pateikta socialinės Baltijos šalių dipukų
sudėties apžvalga parodė, kad iš britų zonoje gyvenusių 74 000 baltų
5600 buvo laisvųjų profesijų atstovai, 8500 valdininkai arba
komersantai, bet 10 000 buvo darbininkai, o 12 500 - ūkininkai.
Tarp lietuvių daugiau nei 44 proc. sudarė jauni žmonės nuo 17 iki 35 metų.
Vyrai sudarė apie 42 proc., o moterys - 34 proc. visų baltų dipukų.
Karo tremtiniai, kuriems pavykdavo įsidarbinti stovyklose arba už jų
ribų, buvo laikomi privilegijuotais. Tačiau 1945-1946 metais DP
nedarbas siekė beveik 90 proc. Tipiškoje Scheinfeldo stovykloje (JAV
zonoje) iš visų 1200 dipukų dirbo tik kas dešimtas. Tarp pastarųjų 43
dirbo stovyklos administracijoje, 17 - DP policijoje, o kiti buvo
juodadarbiai. 1947 metais Dinkelsbuhlio stovyklos policijoje dirbo 13
lietuvių, 30 ukrainiečių ir 22 latviai. UNRRA duomenimis, britų zonoje
1947 metais darbą turėjo jau 58 proc. pabaltijiečių. Tačiau tokios
stovyklos kaip Seerdorfas (britų zonoje), kur miško kirtėjų darbą turėjo
dauguma DP vyrų, buvo išimtis.
Baltų dipukus dažnai priimdavo į pokario Vokietijos atstatymo darbus.
Pavyzdžiui, Hamburgo atstatyme dirbo 5000 baltų, bet darbas buvo
trumpalaikis. Specialistų, pavyzdžiui, gydytojų, trūko kur kas labiau,
todėl jie dažnai įsidarbindavo pačiose stovyklose. Bet net tie, kurie
dirbdavo, tai darė tik dėl papildomo ar įvairesnio maisto davinio arba
tam, kad išvengtų nuobodžių pareigų, kurias jiems priskirdavo stovyklų
komitetai.
Darbo užmokestis buvo niekingai mažas ir daugiausia
cigaretėmis. Socialines ir psichologines įtampas dar labiau aštrino
priešiškas vokiečių požiūris į DP. Vis dėlto tie, kurie turėjo komitetų
paramą, galėjo tikėtis padoresnio darbo.
Socialiniai skirtumai: stovyklų elitas ir eiliniai dipukai
E.Goffmanas teigia, kad priešprieša tarp prižiūrėtojų ir prižiūrimųjų yra
tipiškas totalinės institucijos, kurioje gyvena didelė žmonių grupė,
reiškinys. Institucinė DP stovyklos prigimtis lėmė, kad didėjo
socialinė praraja tarp stovyklos elito ir eilinių dipukų. Geresnis
maisto davinys, galimybė skirstyti paramą ir darbus stovyklų
biurokratėliams suteikė nemažai galios. Vienas dipukas prisimena, kad
jo stovykloje kiekvienas komiteto narys gaudavo po šešiasdešimt šešis
cigarečių pakelius, o kiti turėjo pasitenkinti tik dešimtimi.
Algirdas Gustaitis rašo: „Pavaldiniai skundžiasi savo viršininkais, kurie [...] įsakinėja pagal
savo norus. Su paprastais žmonėmis nesiskaitoma. Todėl nenuostabu, kad
pradedame bijotis saviškių, o ne svetimšalių.“
Stovyklų aplinkoje dažnai būdavo atkuriama tarpukario socialinė
struktūra, nes daugelis „gyveno praeitimi“, ir „vos tik susispietę į
stovyklą žmonės tuojau buvo susigrupavę kategorijomis pagal turėtus
titulus arba eitas pareigas. [...] Lietuvos ponai laikėsi labai
išdidžiai. Vėl save vadino: pone viršininke, pone pulkininke ir
t.t.“ Nors karo patirtis, regis, turėjo nutrinti klasinius skirtumus
tarp Lietuvos karo tremtinių (juk jie visi tapo dipukais), nauja galios
hierarchija įtvirtino prieškarinius socialinius vaidmenis. Savo
dienoraštyje tą puikiai atskleidžia poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas:
„Nuėjus į RK (Raudonojo Kryžiaus) sandėlį, siūlė kažkokį baisų skarmalą
iš „paprastiems“ žmonėms skirtos drabužių krūvos. Į išrinktiesiems
skirtą geresnių rūbų kambarį manęs neįleido: į jį vis įsmukdavo ir
paskui vėl su ryšuliais išeidavo Tūbingeno ir jo apylinkių „ponai“ ir„ponios“... Prie staliuko sėdėjusi kailiniuota moteriškė man paaiškino,
kad į tą kambarį įleidžiami tik „nusipelnę“ tautiečiai“.
Eiliniai stovyklų gyventojai savo nepasitenkinimą didėjančia komitetų
savivale reikšdavo įvairiuose satyriniuose leidiniuose. Viename iš jų
komitetų nariai pavadinti „ponais tarp savo baudžiauninkų“. Kitame jie
pristatomi kaip „bemaž tas pats, kas ir ministerių kabinetas, tik
nenešioja cilinderių.“.
Dar kitas leidinys, kritikuodamas DP teismus, karčiai rašė: „Pilietį už spekuliaciją
[jie] taip nubaudžia, kad nubaustasis, norėdamas užsimokėti, vėl turi spekuliuoti.“ Dažnai
dipukai komitetininkus vaizdavo kaip satyrinius personažus: „[juos]
lengviausiai pažinsite iš to, kad jie pirmutiniai pasirodo rajone su
naujais puspalčiais ar batais, kas yra regimas ženklas, jog sandėlis jau
duoda!“
Mintis padarė liūdną išvadą, „nematyti jokio glaudesnio sąlyčio
tarp kadro ir visos bendruomenės“. Vis dėlto nepasitenkinimas
taip ir liko laikraščių puslapiuose: ambicingiausias jaunimas iš
stovyklų bėgo į universitetus, kiti atsidėjo sportinei ir kultūrinei
veiklai, o pasyvieji pasinerdavo į kortas arba alkoholį.
Gyvenimas kolektyvinėje stovykloje turėjo savo kainą. Privatumo
praradimas lėmė, kad dipukai buvo paversti vien pasyviais paramos
gavėjais. Ankštos patalpos, prastas maitinimas, monotoniška, rutiniška
kasdienybė ir didelė bedarbystė didino nusivylimą ir socialinę
frustraciją. Privati individo erdvė sunyko, kolektyvas pradėjo vaidinti
kasdieninio gyvenimo prievaizdo vaidmenį. Auganti apatija ir depresija
silpnino socialinius dipukų ryšius, bet kartu stiprino bendruomeninę
kontrolę ir biurokratinį kišimąsi.
Terminas „DP apatija“ netrukus tapo stovyklų valdininkų ir įvairių UNRRA
ekspertų žodyno dalimi. Stovyklų komitetų biurokratai užsimojo gelbėti
dipukų moralę ir bandė įvardyti ydas, kurios juos persekioja. Dešiniųjų pažiūrų DP laikraščio „Žiburiai“leidėjai tarp svarbiausiųjų paminėjo girtuoklystę, spekuliaciją,
apatiją ir individualizmą (sic!). Kreipdamiesi į bažnyčią ir visą DP
spaudą „Žiburiai“ ragino: „Gelbėkime savo tautiečius, kurie patys savęs
jau nebepajėgia gelbėti.“
Tęsinys kitame “Kultūros barų” numeryje