Sumanymą steigti žurnalą Keliuotis brandino daug metų, jau vykdamas
studijuoti į Paryžių, galvojo apie tai. Pagrindiniai žurnalo tikslai
turėjo būti du: a) vytis Vakarų kultūrą; b) vienyti visų srovių
tautiečius bendrai kultūrinei veiklai (žurnalas turįs būti nepartinis).
Pirmas bandymas leisti tokį leidinį buvo literatūros almanachas„Granitas“, pasirodęs 1930 metais. Pavadinimas „Naujoji romuva“ (NR)
paimtas iš pagoniškosios Lietuvos istorijos - „romuva“ - tai dvasinis
centras.
Pradėjusi leisti žurnalą, NR redakcija gavo Antano Smetonos ir Adomo
Jakšto-Dambrausko sveikinimus.
NR Keliuotis steigė drauge su liberalesniais kunigais, pirmiausia su
kanauninku, Dotnuvos žemės ūkio akademijos prof. Fabijonu Kemėšiumi ir
kanauninku, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorium, prof. Blažiejum
Čėsniu.
Leidybai reikia nemažų pinigų, o Keliuotis jų neturėjo. Šie du
kanauninkai ir suorganizavo neoficialų kooperatyvą, kurio nariais tapo
ir kiti kunigai. Prorektorius Čėsnys net užleido NR redakcijai du savo
kambarius. Beje, išleisti vieną NR numerį kainavo apie 5000 litų.
Prof. Čėsnio salone trečiadieniais susirinkdavo Kauno šviesuoliai -
įvairių mokslo ir kultūros sričių veikėjai. Čia jie dalydavosi savo
srities naujienomis, aptardavo aktualijas, diskutuodavo. Redaktoriui
Keliuočiui tai buvo naujausios intelektualios informacijos kasyklos. To
salono pavyzdžiu Keliuotis kiek vėliau ėmė kurti NR bičiulių, rėmėjų
klubus.
Konservatyvesni dvasininkai buvo nusiteikę prieš NR steigimą (jiems buvo
nepriimtina liberali Keliuočio ideologija), jie žurnalą boikotavo,
norėjo sužlugdyti. Mat dvasininkai jau buvo patyrę Keliuočio
nenuramdomą savarankiškumą ir kategoriškumą, kai jis redagavo
katalikiškus leidinius - dienraštį „Rytas“ ir žurnalą „Pavasaris“.
Tačiau konservatyvių dvasininkų nepalaikė net aukščiausiasis dignitorius
metropolitas Juozas Skvireckas. Norėdamas išlaikyti katalikų vienybę,
jis laikėsi vidurio linijos: laviravo tarp liberalių ir konservatyvių
dvasininkų.
Liaudininkai ir jų organas „Lietuvos žinios“ irgi labai nenorėjo, kad
būtų įsteigtas NR žurnalas.
NR visą laiką redagavo Keliuotis. Redakcijos sekretorium veik nuo
leidimo pradžios iki pabaigos dirbo jo brolis Alfonsas (iš pradžių dar
studentas): jis taisė žurnalo kalbą, skaitė korektūras. Kurį laiką
redakcijos narys buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. Administracinį ir
organizacinį darbą yra dirbę Kostas Vosylius (trumpai buvęs redakcijos
sekretorium), Alfonsas Valašinas (1930-1931), Albertas (?)
Zvicevičius, Algis Albinas Regis (Raneikis). Ilgiausiai šiame bare
triūsė Kostas Poškus. Apie 1938 metus to ėmėsi Antanas Skirius, kuris
stengėsi tvarkytis komerciniais pagrindais. Skiriui išėjus dirbti
kitur, nuolatinio administratoriaus nebuvo. Ekspeditorium, o netrukus
kasininku dirbo Viktoras Alekna, o po jo - Antanas Dambrauskas.
Žurnalas išsilaikė iš prenumeratos ir skelbimų. Daugiausia jį
prenumeravo mokytojai. Tarp prenumeratorių nemažai studentų. 1933
metais tiražas pasiekė 5000 egz., o leidimo pabaigoje išaugo iki 10 000
egz.
Petras Karuža tvarkė kino meno skyrių, o paskui (iki mirties 1933 m.
pradžioje) - skyrių „Faktai ir idėjos“, vėliau pastarąjį perėmė
Česlovas Grincevičius. Muzikos skyrių nuo 1932 m. tvarkė Jonas
Bendorius. Neilgai išsilaikė Vytauto Alseikos tvarkomas skyrius „Radio
Romuva“.
Žurnalui leisti nuolat stigo pinigų, darbuotojai ilgai laukdavo
atlyginimų. Tokiais atvejais redaktorius operuodavo vekseliais. 1940
metais, kai žurnalas buvo sustabdytas, liko apie 15 000-20 000 litų
skolos, kurią Keliuotis išmokėjo per 1940-1941 metus, jau sovietmečiu.
Redaktoriui buvo numatytas 600 litų atlyginimas per mėnesį, kai kada jis
tiek ir gaudavo. Sekretorius ir administratorius gaudavo po 150 litų.
Honorarą mokėdavo tik išskirtiniais atvejais - tik tiems, kas vien iš
to gyveno (paprastai studentams). Visada iškaulydavo honorarą rašytojas
Jonas Marcinkevičius ir jį dažniausiai pragerdavo. Honoraro buvo mokama
po 7-8 centus už eilutę.
Redakcijos posėdžių nebūdavo. Redaktorius tik pasitardavo su
bendradarbiais. Žymiausių autorių rašinių neredaguodavo, kai kurių tik
kalbą pataisydavo. Neredaguodavo, pavyzdžiui, Juozo Tumo-Vaižganto
rašinių.
Studijuodamas ir gyvendamas Prancūzijoje, Keliuotis iš arti susipažino
su Vakarų Europos periodine spauda, todėl ir NR redagavo naujoviškai.
Pradėjo naudoti ryškius, stambius šriftus, ypač antraščių. Naujaip ėmė
maketuoti žurnalą. Rūpinosi kokybišku popierium.
NR buvo gausiai iliustruota. Iš pradžių ėjo su dailininko Aleksandro
Šepečio nupiešta vinjete, vėliau - su Liudo Truikio. Žurnalo viršelius
puošė lietuvių dailininkų kūrinių spalvotos reprodukcijos.
Pagrindiniuose tekstuose buvo gausu nespalvotų reprodukcijų ir
nuotraukų, paprastai atsijusių nuo spausdinamo rašinio. Kartais ištisus
puslapius užimdavo garsių fotografų nuotraukos. Žurnalą paįvairindavo
J.Penčylos, M.Ginsburgo, J.Martinaičio, Gimberio karikatūros.
Jau pirmaisiais NR leidimo metais Keliuotis suskato organizuoti žurnalo
rėmėjų sąjūdį. Pirmasis susikūrė dailininkų klubas, paskui - rašytojų
klubas. Kiek vėliau tie abu klubai susijungė. Prie jų šliejosi
muzikai, inžinieriai, mokslininkai ir kitų sričių atstovai. Įsikūrė ir
NR rėmėjų studentų skyrius universitete.
1933 metais Keliuotis įkūrė NR bičiulių sąjungą, kurios skyriai veikė ir
provincijoje: Telšiuose, Anykščiuose (iždininkas buvo
A.Vienuolis-Žukauskas), Zarasuose (vadovavo J.Žagrakalys), Ukmergėje,
Plungėje, Panevėžyje (vadovavo J.Lindė-Dobilas), Utenoje, Alytuje,
Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur. Į sąjungą buvo susitelkę įvairių
pažiūrų žmonės. Tai buvo žurnalo aktyvas - bendradarbiai, platintojai,
skaitytojai. Sąjungos nariai platino žurnalą, rengė literatūros
vakarus, koncertus, paskaitas, susitikimus su rašytojais, dailės
parodas. Dar buvo rengiamos meno savaitės, socialinės savaitės. Kaune
buvo šaukiamos visos Lietuvos NR bičiulių skyrių bendros metinės
konferencijos, jose būdavo išrenkama sąjungos valdyba. Pirmuoju
valdybos pirmininku buvo išrinktas Kazimieras Bizauskas, paskui -
Keliuotis.
NR kėlė į viešumą opias gyvenimo problemas, reikalavo jas spręsti,
vaduotis iš rutinos. Todėl tarp tautininkų valdžios ir NR buvo
nuolatinė įtampa, trintis. NR rėmėjai, susirinkę klubuose, kėlė ir
svarstė aktualius reikalus, siūlė jų sprendimo būdus. Klubų veikla
aktyvėjo, plėtėsi. Tų svarstymų medžiagą imta skelbti NR. Pavyzdžiui,
1937 metais svarstytos ir skelbtos tos temos: „Lituanistikos instituto
klausimas“, „Biurokratizmas Lietuvoje“; 1938 metais - „Meno problema
Lietuvoje“, „Mokyklos problema Lietuvoje“; 1939 metais - „Kultūros
politika“, „Architektūros problema“, „Mūsų literatūros problemos“; 1940
metais: „Meno idėjos ir gyvenimas“, „Lietuvių (ir) lenkų santykių
problema“, „Lietuvybė ir katalikybė Vilniaus diecezijoje“.
Svarbūs NR surengtų ir jos puslapiuose paskelbtų atsakymų į anketas
tekstai: dėl švietimo darbo reformos (1932); dėl pažiūros į mūsų
literatūros linkmes (1932). O atsakymų į anketą „Lietuvių tauta ir jos
ateitis“ (1939) atėjo tiek daug, kad jie buvo skelbiami net dešimtyje
numerių.
Sėkminga NR akcija buvo prieš „Naujo žodžio“ rengiamus grožio karalienės
rinkimus Lietuvoje (pirmininkavo dainininkas Kipras Petrauskas). Į tą
trivialų sumanymą NR reagavo žymių žmonių neigiamais atsiliepimais,
išspausdino karikatūrą, išjuokiančią grožio karalienės rinkimus. Tai
paveikė visuomenę, sumanymas buvo sužlugdytas.
Neatlaidžiai NR kalbėjo ir apie vis didėjantį geltonosios spaudos
antplūdį - periodinius leidinius („Dešimt centų“, „Naujas žodis“,„Sekmadienis“ ir kiti), knygas. Beje, tos pakraipos spaudą,
prisidengdamas iškreiptos demokratijos skraiste, bandė ginti tautininkų
šulas Vincas Rastenis. Keliuotis šiuo klausimu parengė anketą, kurios
duomenys buvo išspausdinti NR. Nežinia, sutapimas ar ne, bet „Naujas
žodis“ po to, 1934 metais, bankrutavo.
1933 metais „Žodžio“ bendrovė (iki tol vadinosi „Naujo žodžio“ bendrove)
pradėjo leisti žurnalą „Skynimai“, kurį finansavo ir redagavo Vincas
Krėvė. „Skynimų“ krypties inspiratorius buvo Balys Sruoga. Jau
pirmajame jų numeryje buvo puolama NR. Kai kas patarė Keliuočiui į tuos
puolimus nereaguoti. Bet Keliuotis atsakė, kad galima būtų nereaguoti,
jei tą žurnalą leistų kokie nors jaunuoliai, tačiau, kai tą daro Krėvė,
NR negali tylėti. Taigi į „Skynimų“ puolimus NR nedelsdama atsikirto.
Krėvė suvokė, kad nugalės Keliuotis, todėl per Paulių Galaunę pasiūlė
taikytis. Tuoj po susitaikymo Krėvė atsiėmė jau atspausdintą (tik dar
be įklijų) „Skynimų“ trečiąjį numerį iš spaustuvės ir jo neplatino,
sunaikino. Todėl tas numeris dabar yra tikra bibliografinė retenybė.
Valdžios atžvilgiu NR laikėsi konstruktyviai, nuosaikiai, nesiekė
tautininkų valdžios nuversti, o tik norėjo ją labiau demokratizuoti,
paskatinti, kad vykdytų reformas. Juk tai buvo ne totalitarinis, o
autoritarinis režimas, laikęsis ir demokratinių normų. Todėl NR
neišvengė laviravimo ir, sakykim, išspausdino dalį Antano Smetonos
kalbų. Neužmirština, kad valdyti šalį, apsuptą didelių
ekspansionistinių valstybių, tautininkams irgi buvo nelengva.
Imperialistai slaptai siuntė savo agentus ir organizavo Lietuvoje
penktąją koloną.
Visi periodiniai leidiniai, prieš juos spausdinant, buvo tikrinami
cenzūros, bet NR išdrįso tam reikalavimui nepaklusti ir nė karto nedavė
cenzūrai tikrinti jokių rašinių.
Visuomeninio darbo valdyba (VDV) rašė įvairius tautininkų valdžiai
reikalingus propagandinius, agitacinius straipsnius. Periodiniai
leidiniai buvo verčiami tuos VDV straipsnius spausdinti, dargi
nemokamai. VDV straipsniai buvo anoniminiai, autorių nepasirašyti. NR
atsisakė juos spausdinti. Pavyzdžiui, buvo reikalaujama spausdinti
straipsnį „Kodėl žiebtuvėliai apdėti mokesčiais?“ VDV atakoms
nesiliaujant, Keliuotis parengė Vyriausybei memorandumą. Atsisakymo
spausdinti svarbiausias argumentas buvo toks: tie priverstiniai
straipsniai yra žemo lygio. Be to, memorandume jis pabrėžė, kad
prievartos atveju nustos leisti žurnalą, jį uždarys ir parašys, kodėl
taip padarė.
Tuo reikalu Keliuotis pasiprašė priimamas Prezidento. Buvo šeštadienis,
adjutantas pasakė, kad Prezidentas tądien interesantų nepriimąs. Kol
jiedu kalbėjosi su adjutantu, netikėtai pasirodė pats Prezidentas,
pamatęs Keliuotį („A, Keliuotis!“), pakvietė užeiti. Pokalbio metu
Prezidentas reikalavo: a) kad skelbiamuose straipsniuose nebūtų
politikos; b) kad NR įsteigtų informacijos skyrių. Nepatogų klausimą
apie VDV straipsnių priverstinį spausdinimą Prezidentas tądien nutylėjo.
Vienus rūpesčius keitė kiti. Prasidėjo NR konfliktas su Vyriausybe dėl
svetimšalių specialistų kvietimo dirbti į Lietuvą. Iš Rusijos,
Šveicarijos, Vokietijos ir kitų šalių plūdo svetimšalių į įvairias
Lietuvos valstybės sritis: universitete - dėstytojų, Valstybės teatre
- režisierių, dirigentų, baleto šokėjų, kitur - inžinierių, technikų,
gydytojų, mokytojų, valdininkų, įvairių įstaigų tarnautojų ir t.t.
Dauguma jų nesimokė lietuviškai, buvo abejingi Lietuvos ir lietuvių
tautos reikalams. Tačiau jie buvo privilegijuoti, gavo didesnius
atlyginimus negu lietuviai, buvo laisvi nuo konkurencijos, jiems
nerūpėjo rengti pamainą. Svetimšaliai jau stelbė lietuvius. Tokią
praktiką NR užsimojo stabdyti ir ėmėsi tiek specialių, konkrečių, tiek
teorinių pasvarstymų. Pavyzdžiui, specialų straipsnį apie muzikos
specialistų rengimą paskelbė Kazimieras Viktoras Banaitis. Nors
vangiai, bet po kurio laiko ši NR iniciatyva buvo tyliai pripažinta:
valdžios sluoksniai pagaliau persiorientavo.
Kad įtvirtintų kultūros darbo lietuvišką orientaciją, Keliuotis užsimojo
sušaukti lietuvių kultūros kongresą. Taktiniais sumetimais tą kongresą
atidaryti jis pasiūlė Antanui Smetonai, bet Prezidentas pasiūlymo
atsisakė, pareiškęs, kad savo kalboje neišvengiamai kritikuotų NR. Tada
atidaryti kongresą Keliuotis prašė švietimo ministrą Juozą Tonkūną. Šis
irgi atsisakė, atseit kaip agronomas yra nutolęs nuo kultūros reikalų.
Keliuotis nutarė atidaryti kongresą pats.
Valdžios sluoksniai kultūros kongreso nenorėjo. Juk jame būtų svarstoma
ir kritikuojama tautininkų kultūros politika, todėl atsisakė duoti
leidimą kongresui sušaukti. Netikėtai salę kongresui pasiūlė
Universitetas, nes čia (dėl autonomijos) valdžios leidimo nereikėjo.
Kad nustelbtų NR sušauktą kultūros kongresą, tautininkai tuo pat metu
surengė savąjį.
Norėdama sužlugdyti NR, valdžia griebėsi profesinio mokesčio. Žurnalai
ir laikraščiai į valstybės kasą paprastai mokėdavo po kelias dešimtis, o
kai kurie iki 100 litų. Tačiau iš NR pareikalauta 50 000 litų. Gautą
mokesčio pranešimą Keliuotis grąžino Finansų ministerijai su prierašu,
kad ministerijos darbuotojas turbūt rašė jį girtas. Juk žurnalai
neduoda leidėjams jokio pelno. Keliuotis apskritai atsisakė tokį
mokestį mokėti. Po trejų metų į NR redakciją buvo atsiųsta revizijos
komisija, kaip priedanga NR žurnalui likviduoti. Per trejus metus
reikalaujamas pelno mokestis išaugo iki 150 000 litų (po 50 000 litų už
kiekvienus metus). Buvo paskelbtos Keliuočio asmeninio turto
varžytinės.
Kaip tik tuo laiku teisingumo ministras Stasys Šilingas davė spaudai
interviu. Tąkart Keliuotis jam ir pasiskundė, kad Lietuvoje nėra kam
spręsti administracinių bylų, nes nėra administracinio teismo. Šilingas
atsakė, kad administracines bylas turi spręsti Vyriausiasis tribunolas.
Remdamasis tokiu Šilingo teiginiu, Keliuotis tuojau apeliavo į tą
Tribunolą. Pareiškime nurodė, kad spauda yra ne komercinė įstaiga, o
kultūros institutas, todėl jos nederėtų apmokestinti. Vyriausiojo
tribunolo posėdyje Keliuotis irgi nurodė iš NR žurnalo neturįs pelno, o
tik nuostolį. Prokuroras Karolis Žalkauskas palaikė NR, byla buvo
laimėta. Tribunolas nutarė periodinių leidinių pelno mokestį
panaikinti. Tiems, kurie buvo sumokėję pelno mokestį, valstybė turėjo
jį grąžinti.
NR stipriai rėmė karininkija. Antai ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos
saugumo žinyba įsteigė Spaudos skyrių ir pradėjo leisti biuletenį. Jo
pirmasis numeris buvo skirtas (matyt, tautininkų valdžios viršūnių
nurodymu) „Naujajai Romuvai“ demagogiškai kaltint i ir diskredituoti.
Biuletenyje Keliuotis buvo vadinamas revoliucionierium. Prezidentas
Smetona skubiai reagavo į biuletenio puolimą: jis sukvietė kariuomenės
vadovybę ir pareiškė, kad reikia nedelsiant likviduoti NR sąjūdį ir
žurnalą. Tačiau karininkai Smetonai paprieštaravo, todėl šiuo reikalu
priimti sprendimą buvo pavesta kariuomenės vadovybei. Maždaug po metų
kariuomenės teismas paskelbė tokį sprendimą: saugumo biuletenyje„Naujoji Romuva“ yra puolama nepagrįstai, neteisingai, todėl Saugumas
turįs atsiprašyti. Taip ir buvo: kariuomenės spaudžiamas saugumas NR
atsiprašė.
NR turinį ir redaktoriaus Keliuočio veiklą valdžia visą laiką akylai
stebėjo. Remdamasis spaudos įstatymu, Kauno miesto ir apskrities
viršininkas 1935 metais iš 12-ojo numerio privertė iškirpti du jau
išspausdintus lapus. 1936 metais generolas Julius Čaplikas konfiskavo
37-ąjį numerį, visas jo tiražas buvo sudegintas. Keletas to numerio
egzempliorių išliko, nes spaustuvės darbuotojai juos atsispausdino iš
dar neišardyto rinkinio.
Vieną NR numerį norėta konfiskuoti todėl, kad buvo išspausdintas Kazio
Pakšto straipsnis.
1939 metais NR išspausdino (Nr. 35/36) Keliuočio straipsnį „Iš autobuso
Zarasai-Kaunas: keli dienoraščio puslapiai“. Dėl šio straipsnio tas
numeris vidaus reikalų ministro įsakymu irgi buvo konfiskuotas. Išvežtą
sunaikinti numerio tiražą vis dėlto pasisekė atgauti. Tas straipsnis
buvo išspausdintas be Keliuočio žinios, jam atostogaujant. Išspausdino
Alfonsas Keliuotis, susitaręs su Juozu Miltiniu.
Valdžios ramybę sudrumsdavo daugelis NR straipsnių. Kiti periodiniai
leidiniai kai kurią medžiagą persispausdindavo iš NR, todėl netrukus iš
jos persispausdinti buvo uždrausta.
NR buvo prestižinis žurnalas. Jame bendradarbiavo veik visas mūsų
kūrybinis elitas, išskyrus komunistus ir konservatyvių dvasininkų grupę.
Bendradarbiavo net kai kurie kairiojo sparno atstovai: Juozas Banaitis,
Petras Tarabilda, Julius Būtėnas ir kiti. Turėdama labai daug
bendradarbių, prenumeratorių, skaitytojų, „Naujoji Romuva“, aišku, darė
didelę įtaką visuomenei. Nors tautininkams tai sukeldavo daug rūpesčių,
bet per visus dešimt leidimo metų ji „Naująja Romuvą“ toleravo.
Viskas pasikeitė, kai 1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga.
Spauda buvo komunistų partijos propagandos įrankis, vienas iš daugelio
jos monopolių. Sovietijoje išvis negalėjo būti nekomunistinės spaudos.
Okupantai rengėsi laisvąją spaudą likviduoti ir Lietuvoje. Juozas
Keliuotis gerai suvokė komunistų tikslus ir taktiką. Todėl „Naująja
Romuvą“ jis spėjo pats sustabdyti anksčiau, negu tai būtų padariusi
okupacinė valdžia.
Paskutinis NR numeris 24/26 (492/494) išėjo trigubas.