„Nesitikėjom, kad Arkikatedrą pavyks atgauti taip greitai. Sovietų represijų metais niekas nedrįso apie tai garsiai kalbėti“, - vyskupas Juozas Tunaitis prisimena, kokia netikėta ir džiugi buvo žinia, kad Arkikatedra grąžinama Bažnyčiai.
Anot vyskupo, Religinių kultų reikalų taryba Maskvoje buvo gavusi ne vieną laišką iš Lietuvos su prašymais atgaivinti Šventaragio slėnyje stūksantį tikėjimo simbolį, tačiau komunistai nesileido į kalbas: kultų reikalų tarybos įgaliotinis visada sakydavo tą patį – Lietuvoje bažnyčių užtenka.
Džiugi žinia – kartu su Sąjūdžiu
Geroji naujiena buvo paskelbta 1988 metų spalio 22 dieną Vilniaus Sporto rūmuose, per Steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.
„Tėvo Vaclovo Aliulio pozicija ir kalba komunistų partijos bosams sukėlė spontanišką reakciją: vyriausybės ložėje sėdėjęs LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas pakilo ir garsiai pasakė, kad Vilniaus arkikatedra grąžinama tikintiesiems“, - griausmingas ovacijas sukėlusį momentą pažymi istorikas Arūnas Streikus. Kunigas V.Aliulis už tai A.Brazauskui įteikė didelę raudonų rožių puokštę.
Kitą rytą V.Aliulis kartu su neaprėpiama minia jau meldėsi prie uždarytų katedros durų. “Mišios vyko lauke, ant laiptų, nes Katedra nešventinta buvo. Pamaldoms vadovavęs kardinolas Vincentas Sladkevičius pasakė gražų pamokslą, - įvykių seką dėlioja 80-metis vyskupas J.Tunaitis ir pabrėžia - Katedros atgavimo iniciatoriai buvo ne dvasininkai, o paprasti žmonės“.
Ištremtas vyskupas neiškart patikėjo
J.Tunaitis pasakoja, kad nuo valdžios draudimų ir persekiojimų kentėjęs vyskupas Julijonas Steponavičius neiškart patikėjo, kad komunistai sutiko grąžinti religinį simbolį bendruomenei.
Po vyskupo Kazimiero Paltaroko mirties 1958 metais J.Steponavičius tapo Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkasis administratorius. „N.Chruščiovo laikais buvo nuspręsta įvesti įvairių draudimų, pavyzdžiui, neleisti vaikams patarnauti Mišiose. Vyskupas J.Steponavičius atsisakė vykdyti valdžios nurodymus, todėl 1961 metais buvo ištremtas į Žagarę“, - prisimena J.Tunaitis.
1988 metų gruodžio 28 dieną J.Steponavičiui vėl buvo leista eiti Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. Pasak J.Tunaičio, J.Steponavičių nugąsdino Katedros būklė – vyskupas suprato, kad remontui reikės labai daug lėšų, taip pat reikėjo išsiaiškinti, kurios ir kur Katedros vertybės išliko.
Šioms problemoms spręsti vyskupas sudarė keturių žmonių komisiją, kurios pirmininkas buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Komisija nuveikė didelį darbą – Katedra ėmė atgauti savo tikrąjį veidą.
1989 metų vasario 5 dieną vyskupas J.Steponavičius iškilmingai atšventino Vilniaus katedrą. Po dviejų dienų J.Steponavičius popiežiaus Jono Pauliaus II buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru.
Arkivyskupas J.Steponavičius mirė Vilniuje 1991 m. birželio 18 dieną, eidamas 80 metus.
Iškilmės tęsis iki šv. Kazimiero
Arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė sako, kad po katedros uždarymo 1949 metais būtent J.Steponavičiaus pirmtakas vyskupas K.Paltarokas pasirūpino, kad šv. Kazimiero relikvijos būtų saugiai perkeltos į šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
Prieš dvidešimt metų, per Šventą Kazimierą, 1989 metų kovo 4 dieną, Lietuvos globėjo palaikai sidabro sarkofage buvo iškilmingai parnešti į Šv. Kazimiero koplyčią arkikatedroje. „Šventojo relikvijos – šaltinis, iš kurio plūsta tikėjimo gaiva“, - teigia S.Maslauskaitė.
Ketvirtadienį prasideda Arkikatedros atšventinimo ir šv. Kazimiero relikvijų grąžinimo
sukakties renginiai. Šv.Mišias laiko ir iškilmėms vadovauja Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Oficialiai Katedra vadinasi Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika.
Menotyrininkė S.Maslauskaitė tikina, kad Vilniaus arkikatedros istorija – tikėjimo, vilties ir stebuklo istorija. Pašnekovė gali išvardyti galybę faktų, kurie iliustruoja, kokia ypatinga yra vieta, kurioje krikščionių šventovė pirmąsyk buvo pastatyta dar karaliaus Mindaugo laikais.
Per amžius katedrą niokojo karai, gaisrai ir potvyniai, tačiau didžiausias stebuklas visada slypėjo žmonių širdyse – šventovę bendruomenė nuolat atstatydavo.
Katedra vos nevirto tepaluotomis dirbtuvėmis
Lietuvos okupacija šventovei buvo sudėtingas išbandymas. „Valdžia nutarė uždaryti Katedrą, tarsi norėdama taip paminėti sovietų Lietuvos dešimtmetį“, - ironiškai pastebi istorikas A.Streikus.
Iš pradžių katedroje norėta įrengti garažą ir dirbtuves, tačiau vėliau nutarta pastatą išnaudoti visuomenės kultūrinėms reikmėms. „Planuota įsteigti istorijos muziejų, vėliau nutarta eksponuoti dailės kūrinius. Po J.Stalino mirties, 1956 metais, po šventovės stogu įkurta paveikslų galerija. Lankytojai galėjo apžiūrėti Vakarų Europos dailininkų darbus“, - sako A.Streikus. Jo nuomone, dalis inteligentijos tada susitaikė su tokia Katedros padėtimi.
„Vis dėlto pasisekė, kad Katedra netapo betono maišykla ar butelių saugykla“, - mano S.Maslauskaitė. Anot jos, tapybos kūrinius, relikvijas ir kitus lobius išlaikyti padėjo sumanūs dvasininkai ir ištikimi jų tarnai, pavyzdžiui, sumanę užmūryti auksakalių šedevrus prieš bolševikų įsiveržimą.
J.Tunaitis priduria, kad vertybes padėjo išsaugoti ir grąžinti Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. „Džiugu, kad prieš dvejus metus visos katedros vertybės de jure buvo grąžintos Bažnyčiai. Valstybė pripažino Bažnyčios nuosavybę. Draugiškai bendradarbiaudami baigėm išnirti iš sovietinių pelkių“, - apibendrina S.Maslauskaitė.
Ji primena, kad skulptorius Karolis Jelskis XVIII amžiaus pabaigoje nulipdė įspūdingas šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero skulptūras, kurias užkėlė ant fasado. Tris didingus kūrinius 1950 metais ateizmo pakalikai nugriovė ir sunaikino. Tačiau 1993 metais skulptūras vėl atkūrė skulptorius Stanislovas Kuzma.
Šv.Elenos laikomas auksinis kryžius giedrą žiemos rytą švyti iš tolo – per visą Gedimino prospektą.
Vilties ir tikėjimo nepavyko pavogti
Istorikas A.Streikus sako, kad per 1949-1956 metus, kai Katedra buvo uždaryta, dingo nemažai meno kūrinių: „Jeigu kas nors imtų tuo domėtis, užsimegztų įdomi detektyvinė istorija“.
Užtat tikėjimo laisvės grobikai, anot A.Streikaus, negalėjo veikti tyliai ir nevaržomai – jų veiksmus nuolat trikdė visuomenės nepasitenkinimas ir protestai. „Visuomenės spaudimas valdžiai ypač sustiprėjo, kai 1972 metais kilo tikinčiųjų teisių sąjūdis“, - teigia istorikas, savo darbuose tyrinėjantis tikinčiųjų judėjimus Lietuvoje.
Viename iš savo darbų A.Streikus rašo, kad 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, o po kelių dienų Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Waldheimą pasiekė ir Lietuvos katalikų memorandumas, adresuotas SSKP gensekui Leonidui Brežnevui, kurį, kaip teigiama, pasirašė 17 054 asmenys.
Komunistus erzino ir 1976 metais Lietuvoje įsikūrusi Helsinkio grupė, kovojusi už žmogaus teises. J.Tunaitis pažymi V.Sladkevičiaus energiją. 1982 metais tapęs Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi V.Sladkevičius nuveikė galybę darbų, o važiuodamas traukiniu iš Romos išlipdavo Kaune, nors privalėjo nuvykti iki Maskvos - atsiskaityti Kultų reikalų viršininkams. Kieta ir drąsi V.Sladkevičiaus linija įkvėpė ir tikinčiuosius, ir kitus dvasininkus.
„Didelį visuomenės spaudimą valdžia pajuto 1987 metais, minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Bet kompartijos vadovybė tada dar buvo konservatyvi, bijojo Maskvos ir nedrįso daryti politinių manevrų“, - teigia A.Streikus.
Tikintiesiems teko viltis pokyčių Lietuvos komunistų partijos vadovybėje. Permainos vardas buvo Algirdas Brazauskas – už kilnų gestą 1988 metų spalio 22 dieną iš kunigo rankų gavęs puokštę rožių. Krikščionims raudonos rožės simbolizuoja tikėjimo kankinių kraują.