Klaipėdos krašto užėmimas: dokumentai prieš mitus

- Pastaba: kraštovaizdis liūdnas, plynas. Šalta, drėgna, sninga. Rogės - pagrindinė susisiekimo priemonė. Gyventojai a priori nelabai priešiški, bet keliantys nerimą. Mes išeiname grupėmis. Kraštas neturtingas, kenčia, gyvenama tik iš gyvulių auginimo ir žvejybos. Vyrai grįžę iš kariuomenės, daug demobilizuotų, dar tebevilkinčių senas feldgrau uniformas. Jie stebisi mūsų turtingumu: apranga, ekipuote ir maisto atsargomis - šokoladu, vynu, balta duona. Jau seniai jie tiek nematė“.

Taigi prancūzų 21-asis Alpių šaulių pėstininkų batalionas atvyko į kraštą, kurį po trejų metų buvo priverstas palikti po mažlietuvių „sukilimo“ (šį žodį tenka rašyti su kabutėmis, nes Ypatingosios paskirties rinktinę, kuri užėmė Klaipėdos kraštą, sudarė perrengti Lietuvos kariškiai, šauliai ir savanoriai iš Didžiosios Lietuvos).

Pastaraisiais dešimtmečiais paskelbti nauji tyrimai atskleidžia, koks buvo Lietuvos vyriausybės vaidmuo užimant Klaipėdos kraštą. Tačiau diskusijos dėl Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, šaulių ir savanorių vaidmens, rengiant sukilimą, tebesitęsia. Ar Šaulių sąjungos vadovai buvo informuoti apie ministro pirmininko Ernesto Galvanausko planus, ar jie veikė savarankiškai vizito pas vokiečių generolą fon Secktą metu? Į šiuos klausimus kol kas neatsakyta.

Vladas Turčinavičius, oponuodamas mano straipsniui „Gajūs mitai, arba Kas „atvadavo“ Klaipėdos kraštą?“, cituoja Vinco Krėvės memuaruose išdėstytas mintis, o pačiame tekste apstu klaidų ir netikslumų. Apie jokią prancūzų „karinę bazę“ Klaipėdoje negalėjo būti nė kalbos. Prancūzų įgula krašte turėjo likti iki Ambasadorių konferencijos galutinio sprendimo. Apie Klaipėdos sukilimo organizavimą geriausiai liudija vis dėlto ne atsiminimai, o archyviniai dokumentai. Juos pasitelkdami dar kartą aptarkime Klaipėdos sukilimo problemą.

1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos konferencijos nutarimu Klaipėdos krašto valdymas laikinai, kol bus priimtas galutinis sprendimas, perėjo Antantės žinion, o 1920 m. sausio 9 d. sutartis numatė, kad vokiečių valdžia turi pasitraukti, išlaikant tarnybos garantijas vokiečių tautybės valdininkams. Sprendimą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos lėmė ne lietuvių „istorinės teisės“ (kokias išvadas apie istorines teises galima padaryti iš fakto, kad viduramžiais Anglijai priklausė dalis Prancūzijos teritorijos arba kad Elzasas, kurio gyventojai kalba vokiškai, priklausė Vokietijai?), o antivokiška prancūzų politikų, ypač premjero Georgeso Clemenceau, pozicija - siekta susilpninti Vokietiją ir neleisti jai suartėti su bolševikais Rusijoje, sukuriant „sanitarinį kordoną“ Vidurio Rytų Europoje.

Kita vertus, vokiečiai, bijodami, kad krašte sustiprės lenkų įtaka, buvo linkę perduoti jį lietuviams, iki susiklostys palankesnės geopolitinės sąlygos. Klaipėdos kraštas nebuvo prijungtas prie Lietuvos, nes Lietuva, viena vertus, dar nebuvo pripažinta de jure, antra vertus, prancūzai ketino perduoti jį kaip prizą lietuviams, kai bus suvienyta Lietuvos ir Lenkijos valstybė...

Nors jau buvo įvestos pamokos lietuvių kalba, didžiausią įtaką krašte vis dar turėjo senoji Prūsijos administracija. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto susikirto ne tiek lietuvių ir vokiečių, kiek lietuvių ir lenkų interesai. Kai kurie lenkų politikai kėlė idėją Klaipėdą tiesiogiai prijungti prie Lenkijos, remdamiesi JAV prezidento Wilsono Keturiolikos punktų tezėmis.

Kol egzistavo Lietuvos ir Lenkijos konfederacijos galimybė, lenkų delegacija Versalyje iš esmės palaikydavo lietuvių siekius dėl Klaipėdos, norėdama atsverti vokiečių įtaką. Pasinaudodami suvaržytu Lietuvos ir Vokietijos ekonominiu ir politiniu veiklumu, lenkai siekė pirmieji sudaryti atskirą prekybos sutartį su Klaipėda. Lenkijos pozicijų sustiprėjimas Klaipėdos krašte Lietuvai, jau praradusiai Vilnių, būtų reiškęs gyvybiškai svarbių pozicijų susilpnėjimą, šalis būtų buvusi atkirsta nuo vienintelio jai prieinamo jūrų uosto.

„Lenkai linkę tam pritarti, gyventojai irgi mielai priima, tik lietuviai, ypač Prūsų lietuvių susivienijimo kovotojai, energingai priešinasi šiam sprendimui“, - rašė jau minėtas prancūzų karininkas.

Iš tikrųjų 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje susirinkę mažlietuvių veikėjai, besiorientuojantys į Lietuvą (Vilius Gaigalaitis, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis) įsteigė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą, kuri paskelbė sieksianti Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja.

1920 metais ši Taryba iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą ir tais pat metais priimtoje rezoliucijoje pareikalavo sujungti Mažosios Lietuvos žemes su Lietuva. Paryžiaus derybose dėl Klaipėdos lietuvių delegaciją remdavo apsisprendusių lietuvininkų atstovai, tačiau ar bus realizuoti Lietuvos siekiai, priklausė ne nuo šios paramos, o nuo kovos tarp Prancūzijos ir Vokietijos dėl įtakos Rytų Europoje baigties.

1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Ministrų Tarybos slaptame posėdyje ministras pirmininkas, tą pačią dieną tapęs ir užsienio reikalų ministru, Ernestas Galvanauskas, jau pasiekęs preliminarų Berlyno pritarimą ir konsultavęsis su Maskva, pasiūlė Generaliniam štabui parengti sukilimo planą ir parinkti karinį jo vadovą iš Klaipėdos krašto lietuvių.

Pritarus sukilimo idėjai, 1922 metų spalio mėnesį Krašto apsaugos ministerijos žvalgybos skyriaus viršininkas Mikas Lipčius nusiuntė Joną Polovinską į Klaipėdos kraštą, kad šis, veikdamas kartu su Erdmonu Simonaičiu, sužinotų, kokios yra vietos gyventojų nuotaikos. Nuvykęs į Klaipėdą, Polovinskas aptarė sukilimo organizavimą su Simonaičiu ir 1922 metais paskirtu Lietuvos atstovu Klaipėdoje Jonu Žiliumi. Žilius, kuriam priklauso idėja į Klaipėdos operaciją įtraukti Šaulių sąjungą, nuolat ragino valdžią negailėti pinigų sukilimo organizavimui. Ministrų Kabinetas priėmė Galvanausko pasiūlymą, pavesdamas jam organizuoti operaciją.

Pradėjus sukilimo organizavimo parengiamuosius darbus, krašte imta steigti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus, kurie agitavo už orientaciją į Lietuvą. Pasak Simonaičio, ne visi tų komitetų nariai žinojo, kokiu būdu bus „gelbimas“ Klaipėdos kraštas.

Istoriografijoje gana detaliai išanalizuota, kaip Lietuvos šaulių sąjunga įsitraukė į Klaipėdos „vadavimo“ reikalus. 1922 m. lapkričio 16 d. Kaune įvyko slaptas LŠS Centro valdybos prezidiumo posėdis, kuriame dalyvavo prezidiumo nariai Vincas Krėvė, Antanas Graurogkas, Liudas Vailionis, Pranas Klimaitis, Pranas Džiuvė, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Klaipėdos šaulių skyriaus vadas Jurgis Bruvelaitis.

Klaipėdos krašto direktorijos narys Erdmonas Simonaitis, ką tik grįžęs iš Ambasadorių konferencijos posėdžio Paryžiuje, kur buvo beveik nutarta Gdansko pavyzdžiu įsteigti „freištadtą“, pareiškė, kad vietiniai krašto gyventojai yra praktiški materialistai, pasyvūs ir patys nesukils, tad sukilimą reikia vykdyti Šaulių sąjungos jėgomis, „savais Didžiosios Lietuvos žmonėmis, suprantama, viską atliekant klaipėdiečių vardu“. LŠS iš patikimų Klaipėdos krašto lietuvių turėjo suorganizuoti ir reprezentacinį sukilimo komitetą. Simonaičio pozicija, išdėstyta šaulių vadovams, iš esmės sutapo su Galvanausko planu.

1923 m. lapkričio 15 d., praėjus aštuoniems mėnesiams po Klaipėdos operacijos, LŠS Centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė visuotiniame Šaulių sąjungos būrių atstovų suvažiavime kalbėjo: „Grįžęs iš Paryžiaus konferencijos Simonaitis darė pranešimą, nurodydamas, kad Klaipėdos klausimas pralaimėtas: bus sudarytas „freištadtas“ dešimčiai metų. Taigi Klaipėda mums atrodė kaip ir žūstanti. Tada sumanėme užimti patys, nieko nepralošę, galėjome išlošti. Čia, žinoma, reikėjo gauti iš klaipėdiečių pritarimą. Jų dalis mums pritarė, kiti - šnairavo. Mūsų sumanymui daug padėjo Bruvelaitis. Agitacijai vesti buvo pasiųstas žmonių būrys su Marcinkevičium priešakyje“.

Žinant visą Lietuvos vyriausybės ir kariuomenės veiklos planą, pozicija, kurią Galvanauskas išdėstė Šaulių sąjungos vadovybei, buvo makiaveliškas manevras siekiant, kad kuo mažiau asmenų žinotų apie tikrąją operacijos eigą ir jos rengėjus, formaliai „perleidžant“ atsakomybę Šaulių sąjungai. Kita vertus, Šaulių sąjungos vadovai nebuvo tik pėstininkai kovoje dėl Klaipėdos. Istorikas Pranas Čepėnas teigė, kad visuomeninės Šaulių sąjungos, kurioje kilo sukilimo idėja, vaidmuo parengiant sukilimą politiškai yra primirštamas.

Turčinavičius cituoja Krėvės atsiminimus apie vizitą pas Reichswehro vadą generolą Hansą von Secktą, kuris pasakė sutinkąs, kad kraštą užimtų lietuviai ir taip atsispirtų lenkų spaudimui. Tačiau vertėtų priminti, kad Galvanauskas dar iki šio vizito ne kartą derino pozicijas Klaipėdos klausimu ir su Vokietijos, ir su Sovietų Rusijos, kuriai Klaipėdos uostas tradiciškai buvo viena iš pagrindinių Rusijos produkcijos realizavimo rinkų, diplomatais.

Buvo ir daugiau LŠS žingsnių rengiant Klaipėdos užėmimo operaciją. 1922 metų gegužės mėnesį aktyvus Šaulių sąjungos veikėjas, „Eltos“ direktorius Matas Šalčius keliavo po Klaipėdos kraštą, galbūt žvalgydamas padėtį. 1922 metų gegužės mėnesį Šalčius buvo paskirtas Lietuvos atstovybės Klaipėdoje spaudos skyriaus vedėju. Galima daryti prielaidą, kad Užsienio reikalų ministerija, purendama dirvą sukilimui, pasiuntė į Klaipėdos kraštą patyrusį žmogų.

Matas Šalčius 1920 m. rudenį buvo Šaulių Fronto, koordinavusio šaulių karines operacijas kovose su lenkais Želigovskio žygio metu, štabo viršininkas. Vienas pagrindinių štabo uždavinių buvo rinkti ir perduoti Užsienio reikalų ministerijai žinias apie lenkų veiksmus užgrobtoje teritorijoje, kaupti žvalgybos duomenis, naudingus Krašto apsaugos ministerijai. Tačiau Klaipėdos žygyje Matas Šalčius nedalyvavo, nes susirgo.

Apie tai, kad Šaulių sąjungai buvo pavesta vykdyti žvalgybines operacijas, bylotų ir Prano Klimaičio paskyrimas LŠS viršininku 1922 m. spalio 12 dieną. Iki lapkričio 16-osios Klimaitis dar ėjo Krašto apsaugos ministerijos žvalgų dalies viršininko pareigas ir buvo tarsi jungiamoji grandis tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos.

Galutinai apsispręsti dėl sukilimo datos lietuviams padėjo preliminarus Ambasadorių konferencijos sprendimas Klaipėdos kraštui suteikti laisvojo krašto statusą. 1922 m. gruodžio 18 d. Kauną pasiekė žinia iš Paryžiaus, kad Klaipėdos krašto likimą Ambasadorių konferencijos paskirta Laroche'o komisija galutinai išspręs 1923 m. sausio 10 dieną. Galvanauskas nutarė nedelsiant rengtis žygiui.

Buvo paskelbta, kad Klaipėdoje įkurtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio pirmininku tapo Martynas Jankus. VMLGK priklausė Jurgis Strėkys, Jurgis Lėbartas, Jonas Vanagaitis, Vilius Šaulinskas ir Klaipėdos krašto šaulių vadas Jurgis Bruvelaitis. Komitetas vokiečių kalba išleido Lėbarto pasirašytą atsišaukimą į Klaipėdos krašto piliečius protestuodamas prieš „Klaipėdos krašto pavertimą Lenkijos kolonija“, prieš „freištadtą“ ir siūlė pasirinkti „mažiausią blogybę“ - Lietuvą.

Kai kurios atsišaukimo tezės ir radikali antilenkiška stilistika rodytų, kad jo tekstą redagavo Kauno politikai: „Glauskimės prieš Lenkijos pavojų! Kas sako, kad nėra jokio lenkiško pavojaus, tas yra Lenkijos agentas! Netikėkime tariamais vadais. Jie yra mūsų tautos ir tėvynės išdavikai“. 1922 m. gruodžio 23 d. „Trimitas“ išspausdino Antano Smetonos straipsnį, kuriame buvo teigiama: net jeigu Klaipėdoje nebūtų nė vieno lietuvio, kraštas turi priklausyti Lietuvai dėl ekonominių priežasčių, Lietuva nepripažins tokio problemos sprendimo, kuris nepriskirs jai Klaipėdos. Šaulių ir partizanų, buvusių Šaulių sąjungos pavaldume, būrius, turėjusius dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pradėta formuoti 1922 m. gruodį.

1922 m. gruodžio 20 d. beveik visi Šaulių sąjungos skyrių vadai atvyko į sąjungos būstinėje Kaune vykusį slaptą pasitarimą. Nuo 1922 m. gruodžio 30 d. į Kauną grupėmis su paskirtais instruktoriais pradėjo rinktis šauliai, siunčiami Šaulių sąjungos skyrių. Iki 1923 metų pradžios Kaune buvo surinkta 700 šaulių iš visų rinktinių ir 18 karo instruktorių. Vėliau šauliai buvo siunčiami į Vilkaviškį, Kaišiadoris ir Panevėžį, kur po atrankos turėjo būti paskirti į tuo metu formuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Šauliai, atrinkti dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pasiimdavo savo šautuvus, o iš intendantų gaudavo šovinių ir granatų.

Gruodžio pabaigoje devynių Šaulių sąjungos skyrių vadai pasiliko Kaune, kad vėliau galėtų tiesiogiai dalyvauti Klaipėdos operacijoje. 1922 m. gruodžio 30 d. LŠS Centro valdybos nutarimu buvo įsteigtas papildomas etatas - šaulys ypatingiems reikalams prie Sąjungos viršininko, kuris turėjo koordinuoti šaulių dalyvavimą Klaipėdos operacijoje. Iš pradžių buvo numatytas Vladas Putvinskis, bet, jam susirgus, šią vietą užėmė Aleksandras Marcinkevičius (Mantautas). 1923 m. sausio pirmosiomis dienomis į Kauną atvyko dar penkių skyrių vadai. Pasirengimas žygiui perėjo į lemiamą fazę.

Klaipėdos krašte pradėta organizuoti mitingus ir susirinkimus, kuriuose reikalauta prijungti kraštą prie Lietuvos, buvo kuriami vietiniai Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetai. 1923 m. sausio 2 d. Klaipėdoje nemažai įstaigų tarnautojų ir darbininkų priėmė rezoliuciją, kurioje pareiškė norą susijungti su Lietuva ir nepasitikėjimą Klaipėdos krašto direktorija.

1923 m. sausio 3 d. Klaipėdoje susirinkę Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetų atstovai įgaliojo Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (toliau - VMLGK) ginti krašto gyventojų teises, kovoti prieš „freištadtą, kuris yra bendras vokiečių ir lenkų išmislas mums pavergti“. Kaune tuo pat metu vyko baigiamieji pasirengimo ginkluotam įsiveržimui darbai.

1923 m. sausio 7 d. Šilutėje, kuri buvo parinkta VMLGK būstine, nes veikti Klaipėdoje buvo pavojinga, komitetas paskelbė atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, kuriame prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti“.

Buvo apeliuojama į šaulių patriotinius jausmus, skundžiamasi sunkia ekonomine padėtimi ir lietuviškumo persekiojimu: „Svetimšaliai pradėjo mus negirdėtai spausti, neleidžia mums laisvai susirinkti, draudžia mums lietuviškus atsišaukimus bei lapelius platinti, pagalios ima drausti net prabilti lietuviškai. Buvo tokių atsitikimų, kad mus kalėjiman dėjo vien dėl to, kad valdžios įstaigose prabilome lietuviškai, ir tas viskas dėjosi ne gilioje senovėje, bet šiais 1923 metais“. Gali būti, kad kreipimąsi į šaulius rašė ne mažlietuvis, o koks nors LŠS vadovas, nes tekstas gerokai skiriasi nuo barbarizmais ir germanizmais užteršto (pvz., Sūdas, Cukthausas, syla, vaiskas, stonas ir pan.) manifesto, kurį Šilutėje 1923 m. sausio 9 d. paskelbė tas pats VMLGK.

Šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime buvo pateikiamas kaip reakcija į 1923 m. sausio 7 d. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, kuriame prašoma pagalbos, motyvuojant tuo, kad „svetimšaliai pradėjo negirdėtai mus spausti [...] ima drausti net prabilti lietuviškai“. Svetimšaliais, kurie Klaipėdos krašte spaudžia lietuvius, buvo galima laikyti ir vokiečius, ir prancūzus.

Sukilimo vadas Jonas Budrys-Polovinskas dokumente, kuris buvo skirtas tik „vidiniam vartojimui“ ir perskaitytas Ypatingosios rinktinės „sukilėliams“, įsakė „vaduotis ūpu gyventojų. Bendrai imant, susilaikyti nuo politinio turinio kalbų. Laikytis nuomonės, kad Klaipėdos krašto politinė nepriklausomybė priderės nuo noro didžiumos gyventojų, kuris bus užklaustas nurimus ir įvedus naują tvarką. Nekurstyti luomų ir tautų neapykantą...“

Istoriniai procesai nevyksta savaime. Emocinę tų dienų įtampą geriau suprasime, prisiminę, kokia sudėtinga padėtis tuo metu buvo Vilniaus krašte. 1922 m. birželio 24 d. Lenkijos Seimo nutarimu „Vidurio Lietuva“ (lenkų užimtas Vilniaus kraštas) buvo prijungta prie Lenkijos Respublikos. Lietuva nepripažino šio akto, o neutralioje zonoje nuolat vykdavo kruvini susirėmimai tarp lenkų milicijos ir lietuvių partizanų, šaulių būrių. 1922 m. lapkričio 9 d. nenustatyti asmenys (lietuvių teigimu, tai buvo lenkų partizanai) nužudė penkis Liubavo miestelio lietuvius - inteligentus ir valdžios atstovus.

1922 m. gruodžio 3 d. lenkų partizanai Kučiūnuose nužudė septynis lietuvius civilius gyventojus. Šie aktai sukėlė didžiulę protestų bangą Lietuvoje, tad bet koks lenkų pozicijų stiprėjimas buvo vertinamas kaip grėsmė Lietuvos suverenitetui. Tačiau 1922 metų pabaigoje ir Lenkija susidūrė su rimtais tiek tarptautinės, tiek vidaus politikos sunkumais (teritoriniai ginčai Silezijoje, santykiai su Sovietų Rusija, blogėjanti ekonominė padėtis, drastiški Seimo rinkimai ir prezidento Gabrielio Narutowicziaus nužudymas), o tai prislopino jos aktyvumą sprendžiant Klaipėdos krašto klausimą.

Vladas Turčinavičius teigia Lietuvos centriniame valstybės archyve radęs dokumentą apie Ypatingosios paskirties rinktinę ir „300 klaipėdiečių sukilėlių“. Autoriaus cituojamas dokumentas yra Budrio-Polovinsko parengtas ir Ypatingosios paskirties rinktinei perskaitytas nurodymas, kaip elgtis žygio metu, tačiau tokių žodžių, kokius cituoja Turčinavičius, jame nėra. Taip ir kuriami mitai apie 300 klaipėdiečių savanorių.

O šaltiniai teigia, kad 1923 m. sausio 2-6 d. Galvanauskas su Polovinsku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje Žiliumi ir Simonaičiu, kuris sėkmės atveju sutiko vadovauti Klaipėdos krašto direktorijai, suderino paskutines žygio į Klaipėdą detales. Beje, Krėvė į tą sukilimą nebuvo pakviestas.

Ypatingosios paskirties rinktinę sudarė 1090 narių: 40 karininkų (11 iš 8-ojo pėstininkų pulko, 10 iš Karo mokyklos, penki iš Karo milicijos mokyklos, trys iš 1-ojo kavalerijos pulko, du iš Šaulių sąjungos, po vieną iš penkto pėstininkų ir aviacijos pulkų ir septyni iš Generalinio štabo) 584 kareiviai ir 455 šauliai, trys karo valdininkai (intendantas, iždininkas, raštvedys) ir medicinos personalas (du gydytojai ir šeši sanitarai - puskarininkiai). Aviacijos karininkas buvo garsusis lakūnas Steponas Darius. Rinktinė turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, 4 motociklus ir tris automobilius, kavalerijos pulko kariškiai turėjo 63 arklius.

Rinktinei vadovavo ir ryšius su Galvanausku palaikė Jonas Polovinskas (Budrys), tačiau jis, būdamas žvalgybininkas, neturėjo patirties vadovauti kariniams daliniams, todėl karinius veiksmus krašte koordinavo rinktinės štabas, sudarytas iš kadrinių karininkų, o jam vadovavo kapitonas Juozas Tomkus. Ypatingoji rinktinė buvo paskirstyta į grupes. Klaipėdos grupę sudarė 405 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 125 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai, Pagėgių grupę - 8-ojo pėstininkų pulko 193 kareiviai ir karininkai, 250 Panevėžyje suformuoto būrio šaulių, Šilutės grupę - 5-ojo pėstininkų pulko 23 kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškyje sudaryto būrio šaulių. Pirmoji grupė, kuriai vadovavo majoras Jonas Išlinskas-Aukštuolis, gavo užduotį užimti Klaipėdą, antroji (vadas kapitonas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras ) - Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija, trečioji (vadas majoras Petras Jakštas-Kalvaitis) - užimti Šilutę.

1923 m. sausio 6 d. pirmieji Ypatingosios paskirties rinktinės būriai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos pasienio link. Turčinavičius teigia, kad kauniečiai rinktinę džiaugsmingai išlydėjo su orkestru, tačiau vargu ar 1997 metais užrašytas pasakojimas yra pakankamas to įrodymas. Žinant, kokia slapta buvo ši operacija („Didžiausioj paslapty laikoma tikslas ir vieta vykimo. Vengiamas nereikalingas išėjimas stotyse iš traukinio, kalbos su pašaliniais“, - tokius nurodymus davė Jonas Budrys), kalbos apie išlydėtuves su orkestu neįtikina.

Buvęs Ypatingosios rinktinės narys Jonas Tapulionis, jau gyvendamas emigracijoje Kanadoje, parašė atsiminimus apie žygį į Klaipėdą. „Sukilėliams“ iš Lietuvos tada daugiausia teko susidurti su ūkininkais lietuviais ir su vienu, kitu dvarininku vokiečiu: „Mus vadino „buntininkais“ iš anapus, arba lietuvininkais „žalnieriais“. Ūkininkų palankumo sukilėliams nebuvo. Jie matė žygiuojančias voras be vežimų, tik su ginklais ir tuščiais duonmaišiais - reiškia maitinsis plėšdami ir rekvizuodami.

Tiek dvarininkai, tiek ūkininkai stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie sukilėlius vokiečių žandarams bei valdžios pareigūnams. Sutikti ūkininkai mielai pasikalbėdavo su sukilėliais ir atsakydavo į klausimus, bet įsileisti užeiti į namus arba apsinakvoti nesutikdavo“.

Kaip rašė Jonas Tapulionis, vokiečių žandaro nepavyko apgauti kalbomis apie vietinius sukilėlius. „Jis ir sako: „Lietuviai savo kariuomenę perrengė civiliai ir dabar, kad duos, tai duos prancūzams per raudonas kelnes“. Nebebuvo prasmės aiškinti, kad čia vietiniai. Tik kaip mokėdamas, aiškinau, kad ne kariuomenė, bet civiliai. Jis, rodydamas į kariūnus, sako: „Ką tu man sakai, žiūrėk, pas visus kariški batai, vienodi šautuvai ir duonmaišiai, na ir tie civiliniai rūbai beveik vienodi“, Paskiau parodė į šaulių būrelį, sakydamas: „Tie tai rezervistai, jiems trūksta treniruočių“. Tą dieną Klaipėdoje buvo turgus. Sutikome grįžtančius važiuotus ir pėsčius. Paklausti aiškino, kad prancūzai abipus kelio kasa tranšėjas ir stato „maschingewerkus“. Klaipėdoje kalbama, kad visais keliais ateina tūkstančiai „buntininkų“. Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“.

Vieną dieną mūsų troboje atsirado inteligentiškas ponas ir pradėjo teirautis, kas mes tokie, pasisakėm, kad esame vietiniai sukilėliai, jis nusijuokė ir tarė: „Galite tai sakyti kam norite, bet ne man. Kaip jūs kalbate vokiškai? Visai nemokate. Vietiniai lietuviai geriau kalba vokiškai negu lietuviškai, nes mokyklos yra tik vokiškos“.

1923 m. sausio 9 d. Ypatingosios paskirties rinktinės pirmoji grupė atvyko prie Bajorų stoties, antroji - prie Lauksargių, o kitą dieną su žaliais raiščiais MLS (Mažosios Lietuvos sukilėlis) ant rankovių peržengė Klaipėdos krašto sieną. Kad rinktinei būtų lengviau veikti, 8-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas buvo atitrauktas nuo Klaipėdos krašto pasienio apsaugos į Kretingą, kur ir pasiliko iki operacijos pabaigos.

Sausio 11 dieną Ypatingosios rinktinės antroji grupė be pasipriešinimo užėmė Šilutę, o pirmoji, daugiausia šaulių pajėgomis, - Girulius ir Tauralaukį. Antrosios grupės vadas Kalmantavičius po Šilutės užėmimo pranešė į Generalinį štabą, kad niekaip negali rasti VMLGK pėdsakų (!). Iki sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas Klaipėdos kraštas, be Klaipėdos miesto, atsidūrė „sukilėlių“ rankose.

Didesnė problema „sukilėliams“ buvo ne karinės operacijos, o šaltis ir sniegu užversti Klaipėdos krašto grioviai. Daugeliui operacijoje dalyvavusių šaulių stigo karinės patirties, jie neturėjo žemėlapių ir nemokėjo vokiečių kalbos, tad sunkiai susikalbėdavo su vietiniais gyventojais.

Kauno būrio šaulys, buvęs kapitono Strelnieko kuopoje, A.Žiedas taip pasakojo apie techninius žygio sunkumus: „Šautuvai buvo 1896 metų, užtaisomi su apkaba, kuri lieka sandėlyje, kol iššaudai visus penkis šovinius, paskui spyruoklės išmetama. Aš turėjau pilnas kišenes šovinių, bet tik vieną apkabą. Iššovus penkis šovinius apkaba kažkur nuzvimbė, surasti ją sniege buvo beviltiška. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis mėginau užtaisyti šautuvą pavieniu šoviniu, bet nieko neišėjo. Kišenėje buvo likusi viena granata. Durtuvo prie šautuvo nebuvo... Tad praktiškai aš, kaip ir mano draugai, likome beginkliais“.

Vidurnaktį iš sausio 13 į 14-ąją Budrys-Polovinskas, susisiekęs su Kaunu, gavo Galvanausko įsakymą užimti Klaipėdą. Sukilėliai puolė uostamiestį iš pietų pusės, nes prie kareivinių buvo stiprūs prancūzų įtvirtinimai, o Galvanauskas, pabrėždamas, kad sukilėliai „nekariauja prieš garbingiausiąją prancūzų kariuomenę“, kad jie sukilo dėl „nepakenčiamą politinį režimą įvedusios Direktorijos nuvertimo“, reikalavo kuo mažiau aukų. Klaipėdos gynybiniams įtvirtinimams užimti prireikė poros dienų.

Ties Althofo dvaru (Sendvaris) įvyko pirmieji rimti susirėmimai su prancūzų įgula. Užimant Sendvarį žuvo Kauno gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis. Sausio 15 dienos rytą Kalmantavičiaus ir Strelnieko grupės įžengė į Klaipėdą. Šauliai, kurie neturėjo karinio patyrimo, buvo palikti Budrio-Polovinsko štabe Ginduliuose saugoti belaisvių ir palaikyti ryšį tarp grupių ir štabo. Kapitono Alstupėno 1-oji kuopa, priklausiusi trečiajai mjr. Jakšto grupei, sausio 15-osios rytą užėmė Klaipėdos geležinkelio stotį, o leitenanto Skibarkos vadovaujamas šaulių būrys, apėjęs gerai įtvirtintas prancūzų kareivines, užėmė uostą.

1923 m. sausio 15 d. apie 12—13 valandą sukilėlių grupės jau buvo užėmusios Klaipėdą. Prancūzų rankose liko tik kareivinės, kurių lietuviai neplanavo šturmuoti, ir prefektūra, kuri po šturmo pasidavė vidurdienį. Užimant prefektūrą žuvo dar du šauliai - Jonas Pleškys ir Flioras Lukšys. Iš viso žuvo dvylika Ypatingosios rinktinės narių.

Po žygio Budrys-Polovinskas Lietuvos šaulių sąjungos vadovybei nusiuntė sveikinimo telegramą: „Mažosios Lietuvos savanoriai šiandien, po sėkmingų kovų išvadavę savo kraštą nuo amžino priešo - vokiečių, siunčia savo širdingiausius linkėjimus pasisekimo Didžiosios Lietuvos šauliams kovose su mūsų bendru priešu, tebelaikančiu smurtu grobtą Gedimino kalną“.

Kai lietuviai užėmė Klaipėdą, Matas Šalčius dienoraštyje įrašė: „Ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoje, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė dėl savo žemių surinkimo, tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes rinkti...“

Prancūzų įgula po to, kai buvo nuspręsta perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvos suverenumui, vasario 19 dieną įlipo į šarvuotį „Voltaire“, kuris po dešimties dienų prisišvartavo Šerburge.

Patriotinis nusiteikimas „vaduoti Klaipėdą“ buvo labai stiprus, atsirado nemažai savanorių iš Didžiosios Lietuvos šaulių, norinčių dalyvauti rizikingame žygyje. Tad idealistinis patriotinis pakilimas „atvaduoti langą į platųjį pasaulį“ ir sėkmingai pasibaigęs Klaipėdos žygis tvirtai įsirėžė į tautos istorinę sąmonę. Klaipėdos krašto prijungimas pakėlė patriotinį lietuvių ūpą po karinio ir diplomatinio pralaimėjimo kovose dėl Vilniaus krašto.

Kokią išvadą galima padaryti?

Lietuva, užsitikrinusi Vokietijos, iš dalies ir Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, realizavo avantiūristinį žygį, nukreiptą prieš pasaulinės poversalinės tvarkos kūrėjus.

Desantas iš laivų „Algerien“, „Senegalais“ ir „Voltaire“, atplaukusių į Klaipėdą, būtų nušlavęs lietuvių sukilėlius. Tačiau žygis buvo pergalingas! Praėjus beveik dvidešimčiai metų, Klaipėdos kraštą prarijo nacistinė Vokietija, tačiau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, būtent 1923 metų sėkmingo žygio sukurta padėtis lėmė, kad valstybėms nugalėtojoms nekilo abejonių, kam turėtų priklausyti Klaipėdos kraštas.