Gyventojus, kurie tikisi į nuostabų gamtos ir istorijos kampelį prisivilioti turistų, piktina albumo autorių klaida. „Neregėtos Lietuvos“ autoriai po Raudonės pilies nuotrauka užrašė: „Apie šią pilį pasakojamos šiurpios istorijos – galbūt todėl, kad čia veikusi koncentracijos stovykla“.
„Tikrai domimės savo istorija, esame ir knygą išleidę, todėl žinome, kad pilyje jokios koncentracijos stovyklos nebuvo. Senoliai pasakoja, kad per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai savaitei ar dviem į netoli pilies esantį malūną, kuris buvo aptvertas lentine tvora, buvo atvežę moterų. Kokiais tikslais jos ten buvo laikomos, iki šiol nėra aišku. Tad albumas mums daro labai negražią reklamą“, – tvirtino seniūnas.
Raudoniškių pasipiktinimą rodo ir albumo internetinėje svetainėje po pilies nuotrauka esantys komentarai, kuriuose tikinama, kad jokios koncentracijos stovyklos pilyje nebuvo.
Raudonės pilies istorija
Raudonės miestelis išsidėstęs dviem aukštais žemutinėje ir viršutinėje Nemuno terasoje. Per miestelį teka Raudonės upelis, nuo kurio gyvenvietė ir gavusi pavadinimą. Pilis yra viršutinėje terasoje. Statinys priskiriamas reprezentacinėms antrosios kartos panemunės pilims.
Pirmosios pilys Nemuno pakrantėse statytos dar didžiojo kunigaikščio Vytenio (1295–1316 m.) laikais, kai Nemunas buvo gynybinė kovų su kryžiuočiais siena. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) gynybinės pilys apgriuvo. Atstatytos jos buvo XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu.
Raudonės pilis pastatyta XVI a. ketvirtajame ketvirtyje, o rekonstruota 1810–1822 m., 1861–1877 m. ir 1968 m. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras. XVI a., kai dvaras priklausė Žygimantui Augustui, jis pradėtas minėti rašytiniuose šaltiniuose.
Vėliau dvarą valdė pirklys Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Jo sūnus Kiršpinas Kiršenšteinas XVI a. pabaigoje čia pasistatė įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Tai buvo renesansinio stiliaus ansamblis su cilindriniu 33,5 m aukščio bokštu.
1663 m. K.Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, tapęs LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi, pagrindinę rezidenciją įsirengė Raudonėje. Tai buvo pilies klestėjimo metai.
XVIII a. penktame dešimtmetyje Raudonės pilis atiteko Kiršenšteinų giminaičiams Olendskiams. Buvo pakeistas pilies planas, o netrukus pilį apgadino gaisras.
XIX a. pradžioje prasiskolinę Oldenskiai Raudonės dvarą pardavė kunigaikščiui Platonui Zubovui, kuris ėmėsi pertvarkyti pilies rūmus. Jam mirus, pilis 30 metų stovėjo be globos. Po ilgų ginčų dvaras atiteko P.Zubovo dukrai Sofijai von Pirch-Kaisarovai, kuri vėliau į Raudonę persikėlė gyventi.
1861–1877 m. S.von Pirch-Kaisarova pilį rekonstravo į neogotikinio stilaus rūmus su bokštu pietiniame pastato sparne pagal architekto L.C.Anikino projektą (kiti šaltiniai nurodo, kad restauravimo darbų projekto autorius buvo architektas Štegemanas, kuris savo darbu sumenkino pilies architektūrą).
Po S.von Pirch-Kaisarovos mirties pilis atiteko jos dukrai Sofijai Wachsel, vėliau – anūkei Sofijai, kuri ištekėjo už portugalo de Faria e Kastro. Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės.
1934 m. pilis buvo parduota varžytinėse, tačiau visuomenei pradėjus dėl to protestuoti, ji perleista Lietuvos bankui. 1944 m. besitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. Pokario metais bokštas ir sugriautas korpusas atstatyti, o pilyje įkurta mokykla.
Šiuo metu Raudonės pilis yra rekonstruota gavus finansavimą iš valstybės. Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Turistams lankyti atidarytas 33,5 m aukščio pilies bokštas, iš kurio atsiveria nuostabi panemunių panorama.