Klaipėdos krašto praradimas: tarp iliuzijų ir “realpolitik”

„Praradę išdidumą, jie mirė kaip vyrai dar prieš mirštant jų kūnams“ - pažodinis vertimas.

„The Shield of Achilles“ by W.H.Auden, 1939

Praėjo septyniasdešimt metų nuo Klaipėdos krašto atplėšimo ir, atrodo, jau būtų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, tačiau į klausimą, ar reikėjo priešintis Hitleriui, tuo sukeliant pavojų Lietuvos valstybingumui, ar elgtis taip, kaip ir buvo pasielgta 1939 m. kovą, vis dar neatsakyta.

1919 m. kovo 25 d. britų premjeras Lloydas George'as memorandume JAV prezidentui Wilsonui konstatavo: „Neįsivaizduoju svaresnės būsimo karo priežasties, negu tai, kad vokiečiai [...] bus apsupti mažų valstybėlių [...] kiekvienoje iš jų gyvena didžiulės vokiečių masės, reikalaujančios susijungimo su gimtąja žeme“. Paliaubų sutartį Kompjene pasirašęs Prancūzijos maršalas Ferdinandas Foschas Versalio taikos sutartį, pagal kurią Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, apibūdino ne kaip taiką, o kaip paliaubas dvidešimčiai metų. Jis buvo visiškai teisus.

Kodėl Lietuvos politika Klaipėdos krašte tarpukariu nebuvo sėkminga, išsamiai aptarta Vytauto Žalio knygoje. Pirminė nesutarimų priežastis - vietos gyventojų, kurie rinko Klaipėdos krašto Seimelį, o per jį ir vykdomąją valdžią (Direktoriją), nusistatymas. Lietuvos valdžia, gerai nesuvokdama Klaipėdos krašto specifinės padėties, į lietuvininkus žiūrėjo kaip į suvokietėjusią grupę, kurią reikia „atlietuvinti“ ir atitraukti nuo vokiečių įtakos. Radikali lituanizacijos politika skatino krašto gyventojų - tiek lietuvininkų, tiek vokiečių - nepasitikėjimą Lietuvos valdžia.

Autonominėse krašto įstaigose (teismai, policija, švietimo sistema) liko senieji tarnautojai vokiečiai, kurių lojalumas Lietuvai buvo labai abejotinas, o postus Lietuvos Respublikos institucijose ir žinybose (geležinkelis, paštas, uosto tarnybos, muitinė, pasienio policija) užėmė beveik vien atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos. Valdininkai dažniausiai nemokėjo vokiškai, be to, daugelis buvo „ištremti“ į Klaipėdą dėl tarnybinių nusižengimų, todėl gyveno uždarai, su vietos lietuviais menkai bendravo.

Taigi, lietuvininkai buvo nustumti ir nuo valstybės, ir nuo krašto valdymo. Jų priešiškumą valdžiai didino atvykusių valdininkų arogancija. Gubernatorius Antanas Merkys, paskirtas 1927 m., pasak Martyno Anyso, jautėsi ir elgėsi kaip okupuotos teritorijos valdytojas.

Kai buvo nutrauktas finansavimas lietuviškos gimnazijos mokymo kursams, jis pareiškė: „Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“ Šie žodžiai nuskambėjo per visą kraštą ir sustiprino antilietuvišką propagandą.

Lietuvininkas Almis Povilas Mažeika aprašė prezidento Antano Smetonos apsilankymą Pagėgiuose 1930 m.: „Lietuviška visuomenė jį pasitiko aikštėj, prie geležinkelio stoties. Išsirikiavo šauliai, santariečiai, lietuviškos gimnazijos mokiniai ir sporto klubas. Būrelis mokinių rikiavomės su futbolistais.

Praeidamas pro mus prezidentas pasveikino: „Sveiki, Lietuvos berneliai svetimam krašte!“ „Sveiks tamsta!“ - atsakėm iš anksto išmokę. Tačiau tas pasveikinimas paliko suakmenėjęs mano atmintyje. Koks kipšas jam įpiršo tuos žodžius? Ar tai tik liežuvio paklydimas, ar toptelėjo iš pasąmonės dėl apibendrintos galvosenos? Bent ketvirtadalis toje rikiuotėje buvo vietiniai mažlietuviai, o ir kiti nesijautė taip jau labai „svetimam krašte“.

Vienus nuo kitų skyrė ir religija - vietos gyventojai protestantai nepatikliai žiūrėjo į katalikų bažnyčių statybas Pagėgiuose, Plikiuose, Priekulėje, Smalininkuose. Klaipėdos krašto padėties specifiškumas buvo nelabai suvokiamas Kaune, daug ką atskleidžia vien stereotipinis pasakymas „klaipėdiečiai suvokietėję“, tačiau visai kitaip manyta Klaipėdoje.

Nesnaudė ir Vokietija - separatistines ir pronacistines organizacijas Klaipėdos krašte kuravo Alfredo Rosenbergo vadovaujamas užsienio reikalų politikos skyrius, Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas, generalinis Vokietijos konsulatas Klaipėdoje, vokiškumo tyrimų grupė (Volkstumorganisation) „Bund Deutscher Osten“.

Klaipėdos krašto gubernatoriumi 1935 m. paskirto Jono Navako ryžtingi veiksmai apribojo nacistinės propagandos sklaidą, sustiprino ekonomines centro valdžios pozicijas (pradėta pirkti nekilnojamąjį turtą). Tačiau „infiltracijos“ politika nepasiekė tikslo. Valdžia skatino lietuvius vykti į Klaipėdos kraštą, tikėdamasi, kad taip padidins lietuvių partijų rėmėjų skaičių, bet, pasak Anyso, daugiausia atvažiavo prisiplakėlių, antivalstybiškai nusiteikusių arba komunistuojančių asmenų, kurie nebuvo lojalūs Lietuvos valdžiai.

Padėtis krašte pradėjo komplikuotis ketvirtajame dešimtmetyje, yrant Versalio sutarties apibrėžtai sistemai. Klaipėdos vokiečiai ir nemaža lietuvininkų dalis pradėjo tapatintis su Didžiąja Vokietija, atsigaunančia po „Versalio pažeminimo“. Tokias nuotaika stiprino nacistinė propaganda, ekonominis Vokietijos spaudimas Lietuvos rinkai ir tai, kad Lietuvos vyriausybė nesugebėjo vykdyti efektyvios politikos Klaipėdos krašte.

Gatvėse, turguose, susirinkimų ir kitų sambūrių vietose užvirė politiniai ginčai. Nacionalizmas ardė įprastus kasdienius santykius.

Ūkininkus, kurie trečiadieniais ir šeštadieniais iš Kretingos, Darbėnų, Gargždų, Rietavo, Veiviržėnų atvykdavo parduoti žemės ūkio produkcijos į Klaipėdos turgų, imta įžeidžiamai vadinti „Szemaiten“. Klaipėdos vokiečių lūpose šis žodis reiškė „žemesnės“, „azijietiškos“ kultūros žmones. Gyvulių supirkimo draugija “Viehverwertungsgenofenschaft” gyvulius ir grūdus pradėjo supirkinėti didesnėmis kainomis negu Didžiojoje Lietuvoje, bet tik iš pronacistinės dr. Neumanno partijos narių ir tų ūkininkų, kurie palaiko vokiškumą Klaipėdos krašte.

Autonominis Klaipėdos kraštas pamažu virto „nacionalsocialistine sala“, kurioje Lietuvos pozicijos tolydžio silpnėjo.

1935 m. rugsėjo 15 d. Reichstage kalbėdamas Klaipėdos ir nacių teismo Kaune klausimu, Adolfas Hitleris demagogiškai gražbyliavo: „Egzistuojant didžiausiai taikai, Klaipėdos kraštas buvo atplėštas. Šis plėšikiškas aktas (Raub) buvo legalizuotas, nesuteikiant vokiečiams jokių pakenčiamų autonomijos garantijų. Metams bėgant, šios srities vokiškas elementas buvo engiamas ir antiįstatymiškai kankinamas. O didžioji nacija turėjo laukti ir stebėti, kaip jų kraujo broliai, užpulti taikos metu ir atplėšti nuo Reicho, engiami labiau negu normaliose valstybėse nusikaltėliai. Vienintelis jų nusikaltimas yra tas, kad jie yra vokiečiai ir nori jais būti [...]. Gali gi pagaliau 65 milijonų tauta siekti, kad jos teisių būtų paisoma labiau negu 2 milijonų tautos savivalės“.

Hitlerio politika revoliucingai neigė egzistuojančią tvarką ir Versalio suformuotos taikos pagrindus. O kaip pabrėžė Henry's Kisingeris, rašydamas apie Napoleono politiką, išskirtinis revoliucinės valdžios bruožas yra ne tai, kad ji jaučia grėsmę, bet tai, kad ji niekada nesijaučia saugi, o pakankama saugumo garantija laiko tik visišką priešininko sugniuždymą. Valstybės, pripažįstančios teisės principus, negalėjo patikėti, kad bus griebtasi revoliucinių metodų. Hitleris sėkmingai apgaudinėjo Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, išsireikalaudamas nuolaidų, laužančių Versalio sutartį, tačiau tos nuolaidos vis tiek nenumalšino Vokietijos Reicho apetito.

1938 m. pavasarį Hitleris pasijuto esąs pakankamai stiprus, kad peržiūrėtų Versalio sutartimi nustatytas sienas. Po Austrijos anšliuso, padėtis Rytų Europoje ir vokiečių politika pakito iš esmės. 1938 m. kovo 25 d. Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui buvo įteiktas 11 punktų reikalavimas - panaikinti karo padėtį Klaipėdos krašte, grąžinti vokiečių kalbai valstybinį statusą, nacistinių Neumanno ir Sasso partijų nariams suteikti pilietines teises, liautis ribojus Vokietijos piliečių teises ir panašiai.

Nors beveik visi šie reikalavimai reiškė Lietuvos suvereniteto Klaipėdos krašte apribojimą ir Klaipėdos statuto pažeidimą, Lietuvos vyriausybė pradėjo juos tenkinti.

Nacistinį sambrūzdį Klaipėdos krašte yra detaliai aprašiusi Petronėlė Žostautaitė. 1938 m. birželio 28 d., kai į Klaipėdos uostą atplaukė vokiečių kruizinis laivas „Hansestadt Danzig“, įvyko kruvinas susirėmimas tarp vokiečių ir lietuvių, du lietuviai darbininkai žuvo.

Incidentų gausėjo visame krašte - buvo daužomi lietuviškų mokyklų langai, užpuldinėjami lietuviai mokiniai, santarininkai ir šauliai, ant sienų imta rašinėti nacistinius šūkius ir piešti svastikas. Kaip Sudetuose, taip ir Klaipėdoje buvo demonstratyviai nešiojamos baltos kojinės, pabrėžiant savo vokiškumą.

1938 m. lapkričio 1 d. Klaipėdos krašte buvo panaikinta ypatingoji padėtis, įvesta 1934 metais po Sasso ir Neumanno proceso Kaune, atšauktas įstatymas saugoti tautą ir valstybę. Jo panaikinimą krašte lydėjo daugiatūkstantinės eitynės su fakelais – “Freudek undgebunden”, buvo skanduojami nacistiniai šūkiai.

Augusto Baldžiaus vadovaujama Klaipėdos krašto direktorija, tarsi vykdydama 11 punktų reikalavimus, apribojo Lietuvos valstybės policijos įgaliojimus. Nuo policininkų kepurių buvo nuimti Lietuvos valstybės heraldiniai ženklai, o vietoj jų atsirado žalios, baltos ir raudonos spalvų kokardos. Direktorija perėmė svetimšalių atvykimo ir įdarbinimo reikalus. Iš vokiškų mokyklų pradėta

šalinti Respublikos prezidento portretus ir Vyčio ženklus. Stotyse, pašto įstaigose ir gatvėse vėl sumirgėjo vokiški pavadinimai - prūsų sukilėlių vado Montės gatvė tapo feldmaršalo Molthe’s gatve, Laukininkų gatvė virto karaliaus Friedricho Wilhelmo gatve, prezidento Antano Smetonos alėja - Direktorijos pirmininko Otto Bottcherio, o vėliau ir Adolfo Hitlerio Strasse.

Lietuva iš Klaipėdos traukėsi visais frontais.

1938 m. gruodžio 11-ąją vykstant rinkimams į Klaipėdos krašto Seimelį, jungtinis vokiečių partijų, siekiančių integracijos į Vokietijos Reichą, sąrašas “Memeldeutsche List” gavo 25 mandatus iš 29, keturioms lietuvių partijoms teko tik 4 vietos. Išrinktieji Seimelio nariai atsisakė prisiekti Lietuvos konstitucijai, nuo 150 iki 10 reichsmarkių sumažino mokestį už vizas į Vokietiją. Mokytojai iš Reicho vėl gavo leidimą apsigyventi Klaipėdos krašte.

Po katastrofiškų gruodžio 11 dienos rinkimų Klaipėdos krašto gubernatoriumi vietoj J. Kubiliaus buvo pirmąkart paskirtas asmuo, gimęs šiame krašte, - Viktoras Gailius, tačiau ką nors pakeisti buvo jau per vėlu. Lietuvos vyriausybė pasiūlė Berlynui aptarti Klaipėdos problemas ir davė suprasti, kad yra pasiryžusi nuolaidoms dėl krašto statuso.

Kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis užsiminė apie Dancigo tipo laisvosios valstybės statusą, tačiau tai, kaip ironiškai pabrėžė Klaipėdos krašto vokietis H.Kuršaitis, buvo „penkiolika metų pavėluota“. Pralaimėjimo nuotaikos apėmė greičiau, negu prasidėjo derybos su Vokietija. 1939 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerija, remdamasi Ministrų tarybos sprendimu, iš Klaipėdos atšaukė Valstybės saugumo policiją, tuo formaliai pažeisdama Klaipėdos krašto statutą.

Sausio 10 d. tvarkai krašte palaikyti pradėta organizuoti “Ordnungsdienst” saugumo tarnybas pagal vokišką modelį, vėliau jos ėmėsi provokacijų prieš Lietuvos kariškius ir šaulius. Seimelio nariai buvo atleisti nuo priesaikos Lietuvos valstybei.

1939 m. sausio 23 d. Direktorijos, kurios sąrašą aprobavo Berlynas, pirmininku tapo nacis, Neumanno pavaduotojas Vilius Bertulaitis (vėliau jis savanoriu išėjo į Rytų frontą ir ten žuvo).

Nors kilęs iš Bendikų kaimo lietuvininkų šeimos, save jis vadino Willy Bertuleit. Jau pirmieji jo žingsniai buvo konfrontaciniai - Bertulaitis atsisakė vykti į Kauną ir prisistatyti Lietuvos vyriausybei. Korespondenciją pradėta vesti vien vokiečių kalba, autonominėse krašto įstaigose atsirado Neumanno, Hitlerio, Goebbelso portretai, paplito pasveikinimas „Heil!“ vėliau virtęs „Heil Hitler!“

1939 m. sausį nacionalistinė organizacija “Kulturver-band” gavo iš Vokietijos rudas partines uniformas, tik dar be svastikos. Į gubernatoriaus Gailiaus surengtą priėmimą, skirtą Vasario 16-ajai, Bertulaitis ir jo bendražygiai atėjo su šiomis uniformomis. Kitur Klaipėdoje, išskyrus karines dalis, Vasario 16-oji oficialiai jau nebebuvo minima. Jos vietą užėmė sausio 30 d. - Hitlerio atėjimo į valdžią diena, kurią vietos nacistai pažymėjo įspūdinga demonstracija.

1939 m. sausio 15-ąją, Klaipėdos krašto sukilimo dieną, lietuviai kukliai paminėjo ne kaip Klaipėdos atvadavimą, o kaip „Klaipėdos susiartinimo su Didžiąja Lietuva“ dieną...

Vilniaus ir Klaipėdos klausimai XX a. I pusėje buvo glaudžiai susiję. Kai 1923 m. sausio mėnesį Lietuvos ypatingoji rinktinė užėmė Klaipėdos kraštą, Tautų Sąjungos Aukščiausioji Taryba pritaikė quid pro quo principą: Klaipėdos kraštą nusprendė perduoti valdyti Lietuvai, o Vilnių palikti Lenkijai. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija pripažino Klaipėdą Lietuvai.

Pagal Hymanso pateiktą projektą, Tautų Sąjungos Aukščiausioji Taryba 1923 m. kovo 3 d. padalijo neutraliąją zoną ir nubrėžė naują demarkacinę liniją palei Gardino - Vilniaus - Daugpilio geležinkelį. 1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjunga nustatė rytines Lenkijos sienas su Sovietų Sąjunga ir Lietuva.

Siena su Lietuva buvo nustatyta, atsižvelgiant į realią padėtį, o tai reiškė, kad Vilniaus kraštas įeina į Lenkijos valstybės sudėtį. Lietuvos vyriausybė, laikydamasi Vilniaus susigrąžinimo politikos, šios sutarties nepripažino, tačiau kariuomenei buvo duotas įsakymas nesipriešinti, jeigu lenkai mėgins užimti savo zoną. Taip įgijus teises į Klaipėdą, politiškai buvo prarastas Vilnius.

1938 m. kovo 16 d. Hermannas Geringas, kuris tuo pat metu grasino Austrijos kancleriui Schuschniggui, kad pateiks ultimatumą, užtikrino Lenkijos pasiuntinį Berlyne Jozefą Lipskį, kad vokiečiai supranta lenkų politiką Lietuvos atžvilgiu ir, išskyrus Klaipėdos kraštą, neturi daugiau jokių interesų Lietuvoje. Po konsultacijų su Varšuva buvo gautas atsakymas, kad lietuvių ir lenkų konflikto atveju lenkai gerbs vokiečių interesus Klaipėdoje.

Kovo 17 d. Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, kad ši atsisakytų pretenzijų į Vilnių ir abi šalys užmegztų diplomatinius santykius (pasak Lipskio, padiktuotą būtinybės šiam regionui apsisaugoti nuo Vokietijos grėsmės).

1938 m. kovo 18 d. Hitleris išleido direktyvą, kad vokiečių karinės pajėgos parengtų Klaipėdos krašto užėmimo planą. Vidurnaktį vokiečių kariuomenės diviziją Rytų Prūsijoje pradėta koncentruoti prie Klaipėdos krašto sienos. Apie 1000 SA ir SS karių susibūrė Tilžėje. Karo laivai atplaukė į Pilau uostą. Jeigu lenkai pradėtų karą, vokiečiai buvo pasirengę užimti Lietuvos teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno iki Dubysos, įskaitant Raseinius, Kražius, Varnius, Rietavą ir Klaipėdos kraštą.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui siūlė būti realistu ir priimti ultimatumą. Lietuviai net neįtarė, kad 1938 m. kovo 18 d. Vokietijos kariuomenės generalinis štabas, vykdydamas Hitlerio įsakymą ir remdamasis Austrijos prijungimo patirtimi, parengė slaptą Klaipėdos anšliuso scenarijų, pavadintą „Laivyno paradu“ (Flottenparade).

Tikėtasi, kad operacija truks vos kelias valandas. Pagal šį scenarijų viskas būtų atrodę taip - karinės pajėgos išsirikiuoja per dešimt jūrmylių nuo Klaipėdos, pirmasis desantinio korpuso batalionas perkeliamas į keturis išminavimo eskadros laivus, desantas, įplaukęs į Klaipėdos uostą, išsilaipina ir traukia geležinkelio stoties link, pakeliui užimdamas lietuvių valdžios įstaigas ir supdamas kareivines. Tuo metu sausumos kariuomenė veržtųsi visais keliais iš Rytprūsių pusės, siekdama užimti kuo didesnę Vakarų Lietuvos dalį iki pat Šiaulių.

Derybose tarp lenkų ir vokiečių buvo kuriami scenarijai, kad vokiečiai sutiktų Lietuvą perleisti Lenkijai mainais į Dancigo koridorių.

1938 m. kovo 19 d. Lietuvos politikai, suvokę, kad tokiomis sąlygomis priešintis karine jėga yra beviltiška, lenkų ultimatumą priėmė. Kovo 24 d. atsistatydino Juozo Tūbelio vyriausybė, ministru pirmininku buvo paskirtas Vladas Mironas. Iki kitos krizės...

Po kurio laiko užsienio reikalų ministru vietoj Stasio Lozoraičio tapo Juozas Urbšys.

Kovo 19 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Alexanderis Cadoganas dienoraštyje įrašė: „Lietuva išsikapstė, bet tik šiuo momentu“.

Tarpukario lietuvių politikai nebuvo naivūs ir puikiai suvokė “Realpolitik” principą - Vokietijos santykiai su kaimynais priklauso nuo santykinės jų galios. Lietuvos atveju tai priklausė nuo Versalio sistemos stabilumo ir nuo Klaipėdos konvencijos garantų. Tačiau Versalio sistema pradėjo byrėti nesustabdomai.

Prancūzijos galimybės paveikti įvykius Baltijos regione buvo ribota. Anglijos vyriausybė neturėjo interesų teritorijose, esančiose į rytus už Vyslos upės. Nuo 1936 m. vasaros Anglija nepalankiai besiklostančią tarptautinę padėtį vertino neturėdama nei noro, nei galimybių dalyvauti kariniame konflikte Rytų Europoje. Nuo pat 1918 m. Londonas abejojo nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimo galimybe ir manė, kad anksčiau ar vėliau šias valstybes vis tiek užims rusai - nesvarbu, raudonieji ar baltieji. Tad, jeigu nėra galimybių užkirsti kelią Rusijos įsigalėjimui, verčiau šį regioną atiduoti vokiečiams. 1937 m. birželio mėnesį britų premjeras Nevillis Chamberlainas pažymėjo, kad vokiečiai ateityje veiks tokia seka - Austrija, Sudetų kraštas, Dancigas ir Klaipėda.

1938 m. pabaigoje - 1939 m. pradžioje padėtis Klaipėdos krašte jau priklausė nuo Hitlerio valios. Britai tikėjosi, kad po Miuncheno susitarimo vokiečiai nebeturės jokių pretenzijų į teritorijas, kuriose vokiečiai nesudaro gyventojų daugumos. Deja, tai negaliojo nei Klaipėdai, nei Dancigui.

1938 m. gruodžio 7 d. britų pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas pareiškė Urbšiui, kad britai neturi kuo pasipriešinti vokiečių planams. Vienintelė lietuvių vyriausybės, kuri „jau nusiminė suprasdama, koks likimas laukia Klaipėdos“, viltis, pasak britų diplomatų, buvo tikėjimas, kad šiuo metu vokiečiai pasitenkins išplėsta autonomija vietoj anšliuso. Gruodžio 10 d. memorandume Hitleriui, Ribbentropas padarė išvadą, kad Lietuva yra pasirengusi bet kokioms nuolaidoms, sudarysiančioms sąlygas Klaipėdos krašto gyventojams turėti „vokišką valdymo sistemą“. Buvo išdėstytos ir priežastys, kodėl reikia atidėti Klaipėdos krašto užėmimą - Lietuva yra padariusi labai daug nuolaidų Klaipėdos vokiečiams, kurie jaučiasi tarsi gyventų Reiche, tad forsavus Klaipėdos užėmimą, gali kilti stiprios antivokiškos nuotaikos, kuriomis pasinaudotų Lenkija.

Neapibrėžtumas nervino Britanijos politikus, kurie atidžiai stebėjo Hitlerio poziciją dėl Čekoslovakijos ir Dancigo. Hitleris, siekdamas likviduoti Čekoslovakiją, paskubėjo užtikrinti lenkus, kad nesikėsina į jų teritoriją. Londonas nesuvokė, koks yra lenkų ir vokiečių santykių pobūdis. Sklido gandai, kad vokiečiai ir lenkai rengia susitarimą, pagal kurį Vokietija gautų Dancigą ir lenkų koridorių, o Lenkijai kaip kompensacija atitektų Klaipėda. Britų vadovybė laukė kuo greitesnio Klaipėdos prijungimo prie Reicho. „Mes visi tikimės ir meldžiamės, kad Hitleris pasikeis ir apsispręs. Šis laukimas labiausiai ir trikdo“, - rašė britų diplomatas sausio 12 d. viešėdamas Kaune.

1939 m. kovo ll d. Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje pavaduotojas von Herwathas pranešė Lenkijos Respublikos konsului Weyersui, kad 90 proc. klaipėdiečių nori anšliuso, o „džentelmeniškas susitarimas“ būtų naudingas Lietuvai, kuri įgautų teises į Klaipėdos uosto dalį. Jeigu Lietuva neparodys pakankamo nuolaidumo, vokiečiams pakaks vieno pulko ar bataliono, kad užimtų kraštą.

Rytų Prūsijos gauleiteris Kochas bandė žaisti savo žaidimą, siekdamas, kad garbė dėl būsimo Klaipėdos anšliuso atitektų jam. 1939-ųjų naujametėje kalboje Kochas pasiūlė Lietuvai sekti Čekoslovakijos pavyzdžiu - ji paaukojo mažą dalį (Sudetus), kad išsaugotų didelę (valstybę). Tai suerzino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, tad gauleiteris buvo priverstas sušvelninti savo poziciją: kovo 14 dieną iš Klaipėdos krašto buvo atšaukti SA instruktoriai ir leista veikti diplomatams.

Kovo 13 dieną ministras pirmininkas Vladas Mironas užsiminė Britanijos pasiuntiniui Kaune Prestonui, kad Vokietijos anšliusui realizuoti bereikia tik Seimelio pritarimo, tuo pripažindamas, „kad šešiolikos metų kova dėl Klaipėdos yra pralaimėta“.

Įtampa pasiekė aukščiausią tašką, kai kovo viduryje vokiečiai užėmė Čekoslovakiją ir pradėjo forsuoti Dancigo užėmimą. Nervingas laukimas baigėsi.

1939 m. kovo 20 d., pirmininkaujant Prezidentui Antanui Smetonai, Ministrų Tarybos posėdyje išklausius ministro pirmininko Vlado Mirono pranešimą apie Klaipėdos kraštui gresiantį pavojų iš Vokietijos pusės buvo nutarta: jeigu Klaipėdos krašto Seimelis paskelbs ką nors, kas išeina už statuto ribų, toleruoti tokį nutarimą ar veiksmą, kol jis nekelia tiesioginio pavojaus valstybės saugumui, o „Klaipėdos krašto vokiečiams sukėlus nerimą krašte, sudrausti jį ginkluota pajėga; tačiau, jeigu tas sudraudimas iššauktų Vokietijos ginkluotą paramą Klaipėdos vokiečiams, tai mūsų ginkluotas pajėgas be pasipriešinimo Vokietijos kariuomenei atitraukti į Didžiąją Lietuvą ir čia jiems priešintis“.

Tą pačią kovo 20 d. Ministrų taryba, išklausiusi vidaus reikalų ministro Silvestro Leono pranešimą apie vidaus padėtį Klaipėdos krašte, įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją „kiečiau prižiūrėti administracijos aparatą, drausminti nelojalius ir nedisciplinuotus valstybės tarnautojus, stiprinti propagandą spaudoje ir radiofone“. Tačiau tai jau nebepadėjo.

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, grįžtančiam iš Romos, iš popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių, buvo pranešta, kad jis kviečiamas atvykti į Berlyną susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribbentropu.

Aprašydami šias Urbšio derybas istorikai paprastai remiasi jo atsiminimais, tačiau archyvuose yra išlikusi tikslesnė ministro Pro memoria. Urbšys pradėjo pokalbį pabrėždamas Ribbentropo žodžius, 1938 m. pasakytus Stasiui Lozoraičiui, kad gerų kaimyninių santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos sąlyga - išspręsti kai kuriuos Klaipėdos krašto klausimus: „Dabar aš galiu pasakyti, kad tie visi klausimai yra sutvarkyti Vokietijos pageidavimų prasme ir todėl tikiuos, kad dabar nebus jokių kliūčių geriems kaimyniniams santykiams tarp Vokietijos ir Lietuvos nustatyti“.

Į tai Ribbentropas atsakė lakoniškai: Alles dies ist schon ūberholt (Visa tai jau praeitis). Lietuvos užsienio reikalų ministras dar bandė įrodinėti, kad „vadovaujantieji Klaipėdos krašto asmenys visose savo kalbose ir manifestacijose užėmė priešišką Lietuvai ir Valstybei nusistatymą, o Rytprūsių spauda ir Karaliaučiaus radiofonas iš savo šalies taip pat tokį nusistatymą yra paėmę Lietuvos atžvilgiu“, todėl

įvykiai Klaipėdos krašte Lietuvos vyriausybei kelia didelį susirūpinimą.

Tačiau Ribbentropas atvirai išdėstė vokiečių planus: „Klaipėdos kraštas nori grįžti į Vokietiją. Štai faktas ir nuo jo reikia pradėti kalbą. Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Vokietijos priešingai tautų apsisprendimo teisei Versalio sutartimi. Po to tą kraštą užėmė prancūzų kariuomenė, o vėliau jį užėmėt jūs. Toks Unrecht galėjo įvykti ir galėjo būti toleruojamas tol, kol Vokietija buvo bejėgė. Dabar klaipėdiečiai yra aiškiai ir labai didele dauguma pareiškę už sugrįžimą į Vokietiją. Jūs žinote, ką reiškia mūsų vadui jo tautiečiai svetur. Jis negali pakęsti ir negali likti neveiklus visur ten, kur vokiečiai būtų skriaudžiami“.

Ribbentropas akcentavo, kad santykiai tarp lietuvių ir vokiečių Klaipėdos krašte darosi vis labiau įtempti ir „dabar yra laikas tą reikalą ryžtingai sutvarkyti. Jei Lietuvos vyriausybė būtų linkusi grąžinti Klaipėdos kraštą ir jį grąžintų tuoj pat susitarimo keliu, tada Reicho vyriausybė yra pasiryžusi tai padaryti didžiadvasiškai (grbsszūgig). Jis girdėjęs, kad Lietuva turi interesų uoste ir laisvu jo naudojimusi. Tuos interesus Reichas sutiktų patenkinti. Ir iš viso visus kitus Lietuvos interesus tokiu atveju Vadas, jo įsitikinimu, traktuotų didžiadvasiškai.

Tačiau, jei Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šituo išminties keliu, tada raida Klaipėdos krašte būtų tokia, kokia ji būtų. Jei įvyktų ten kokių nors susidūrimų ir bent vienas vokietis žūtų, tada jau nebe mes, politikai, tuo reikalu užsiimtume, o užsiimtų kariuomenė... Ir kariuomenei ėmus veikti Vokietija daugiau į jokias derybas su Lietuva nebeeitų. Aš norėjau tai tamstai aiškiai ir atvirai išdėstyti ir paklausti, koks yra jūsų nusistatymas?“

Urbšys, neturėdamas prezidento ir vyriausybės įgaliojimų, atsisakė pasirašyti siūlomos sutarties projektą, atsakęs, kad vyksta į Kauną, kur viską referuos Vyriausybei ir valstybės Prezidentui. Pokalbį Ribbentropas baigė atvirai pareikšdamas: „Arba Klaipėdos kraštas bus geruoju, susitarimo keliu, prijungtas prie Vokietijos ir tada Vokietija atsižvelgsianti didžiadvasiškai į Lietuvos interesus, arba kariuomenė turės žygiuoti ir tada nežinia, kur ji besustotų, nes kariuomenei žygiuojant visokios sienos nustoja reikšmės“.

Grįžęs į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, Juozas Urbšys su Kaziu Škirpa, su tuo metu į Berlyną atvykusiu buvusiu Lietuvos pasiuntiniu buvusioje Čekoslovakijoje Edvardu Turausku ir karo atašė plk. Kaziu Griniumi aptarė susidariusią situaciją ir, norėdami patikrinti, ar gali tikėtis pagalbos iš signatarų, nutarė per Varšuvoje akredituotus Klaipėdos konvencijos signatarų ambasadorius apie ultimatumą informuoti Anglijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybes.

Tos pačios dienos vakare Urbšys traukiniu išvyko į Kauną. Beje, prieš karą traukiniai Kauną iš Berlyno ir atvirkščiai pasiekdavo per naktį.

(Tęsinys kitame numeryje)