„Buvo ryški šalta balandžio diena, laikrodis mušė pirmą valandą“.
Ir šešiasdešimt metų po G.Orwello šedevro „1984“ pasirodymo pirmosios kūrinio eilutės kaip visada skamba natūraliai ir prikausto dėmesį. Bet kai užmeti akį į originalų juodraštį, randi visai kitą vaizdą: ne tiek daug skambančio aiškumo, kiek apsėsto noro perrašinėti skirtingu rašalu, kuris išduoda už kompozicijos pasislėpusią nenusakomą sumaištį.
Tai turbūt pavyzdinis XX amžiaus romanas. Istorija, kuri amžinai išliks aktuali ir šiuolaikiška ir kurios terminai, kaip „Didysis brolis“, „dvigubas mąstymas“ ir „naujakalbė“, įsišaknijo kasdienėje kalboje. „1984“ buvo išversta į daugiau nei 65 kalbas ir parduota milijonų tiražu, o jos autoriui G.Orwellui suteikė išskirtinę vietą pasaulio literatūroje.
„Orveliškų“ epitetų dabar nusipelno bet kokie represiški ir totalitariški reiškiniai, o paprasto žmogaus Winstono Smitho istorija vis dar atliepia šiuolaikinių skaitytojų nerimą dėl ateities, nors jis ir stipriai skiriasi nuo būgštavimų, kuriuos praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje patyrė britų rašytojas.
„1984“ parašymo aplinkybės sukuria įsimintiną pasakojimą, kuris padeda suprasti niūrią G.Orwello distopiją. Tai buvo anglų rašytojas, desperatiškai sergantis, mėginantis vienas susidoroti su jį persekiojančiais vaizduotės demonais atšiaurioje vietovėje po viską nusiaubusio Antrojo pasaulinio karo.
Mintis parašyti „1984“ (dar galėjusį turėti pavadinimą „Paskutinis žmogus Europoje“) G.Orwello galvoje apsigyveno dar Ispanijos pilietinio karo metais. Jo romanas, kuris kažkiek skolingas Jevgenijaus Zamiatino distopijai „Mes“, aiškesnius kontūrus įgavo 1943-1944 m. Maždaug tuo metu rašytojas su žmona Eileen įsivaikino vienintelį sūnų Richardą. Pats G.Orwellas teigė, kad iš dalies jį įkvėpė sąjungininkų susitikimas Teherano konferencijoje 1944 m. Jo kolega iš „Observer“ pranešė, kad G.Orwellas buvo „įsitikinęs, jog Stalinas, Churchillis ir Rooseveltas ketina sąmoningai pasidalyti pasaulį“ Teherane.
G.Orwellas Davido Astoro redaguojamame laikraštyje „Observer“ dirbo nuo 1942 m., iš pradžių kaip knygų apžvalgininkas, vėliau - kaip korespondentas. Redaktorius pripažino savo žavėjimąsi jo „absoliučiu atvirumu, sąžiningumu ir padorumu“ ir tapo rašytojo globėju visam dešimtmečiui. Jų draugystė buvo lemtinga romanui „1984“ atsirasti.
Jau rašydamas „Gyvulių ūkį“ G.Orwellas turėjo naudos iš bendradarbiavimo su „Observer“. Įsiplieskusio karo siaubai, vaisingai su žurnalisto patirtimi persipynusi rašytojo vaizduotė leido parašyti žymiai niūresnį ir sudėtingesnį romaną po išleistos „pasakos“. Pavyzdžiui, iš G.Orwello „Observer“ knygų apžvalgų aiškiai matyti, kad jis itin domėjosi moralės ryšiu su kalba.
Jo darbas patyrė ir kitų įtakų. Iš karto po Richardo įsivaikinimo G.Orwello butą suniokojo lėktuvo sviedinys. Atsitiktinio teroro kasdieniame gyvenime karo metų Londone atmosfera atsispindėjo bendra nuotaika rašomame romane. Bet blogiausia dar tik turėjo įvykti.
1945 metų kovą, kol buvo išvykęs į komandiruotę Europon, G.Orwellą pasiekė žinia, kad jo žmona Eileen mirė per nesudėtingą operaciją.
Staiga jis pavirto našliu ir vienišu tėvu, vos suduriančiu galą su galu savo varganame būste, ir darbu be atvangos mėginančiu išstumti graužatį ir širdgėlą dėl ankstyvos žmonos mirties. 1945 m. jis įvairiose publikacijose parašė 110 tūkst. žodžių, tarp jų - 15 knygų apžvalgų „Observer“.
Čia pasirodė D.Astoras. Jo šeima turėjo nekilnojamojo turto atokioje Tjūros saloje. D.Astoras pasiūlė ten paatostogauti G.Orwellui. Teigiama, kad D.Astorą nustebino entuziastingas G.Orwello atsakymas.
1946 m. gegužę G.Orwellas, vis dar klijuojantis sudužusio gyvenimo šukes, sėdo į traukinį ilgai ir varginančiai kelionei į Tjūrą. Savo draugui rašytojui Arthurui Koestleriui jis sakė, kad tai „beveik kaip pakrauti laivą kelionei į Arktį“.
Tai buvo rizikingas žingsnis. G.Orwellas negalėjo pasigirti puikia sveikata. 1946-1947 m. žiema pasižymėjo kaip viena šalčiausių per visą amžių. Pokario Didžioji Britanija buvo net niūresnė nei karo metais, o jį nuolat kankino silpni plaučiai. Vis dėlto atitrūkus nuo jį erzinančio literatūrinio Londono gyvenimo, jam atsirado galimybė be apkrautos galvos imtis naujo romano. „Užtroškęs nuo žurnalistikos, - kaip jis sakė vienam draugui, - virtau vis panašesnis į iščiulptą apelsiną“.
Ironiška, tačiau dalis G.Orwello sunkumų kilo iš „Gyvulių ūkio“ sėkmės. Po daugelio neigimo ir abejingumo metų pasaulis pradėjo įvertinti jo genialumą. „Visi puola mane, - guodėsi jis A.Koestleriui. - Nori, kad skaityčiau paskaitas, rašyčiau tekstus, daryčiau tą ir aną. Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau nuo viso to išsivaduoti ir vėl turėti laiko mąstyti“.
Tjūroje jis bus išlaisvintas nuo šių kliuvinių, bet kūrybingos laisvės pažadas saloje jam kainavo save patį. Kadaise esė „Kodėl aš rašau“ jis knygos pabaigimą aprašė kaip žūtbūtinę kovą: „Rašyti knygą yra siaubinga, sekinanti kova, tarsi ilgas skausmingos ligos priepuolis. Šito neįmanoma ištverti, jei į priekį neveda demonas, kuriam negalima nei atsispirti, nei jo (sic) suprasti. Žinoma, kad šitas demonas yra tas pats instinktas, kuris verčia klykti kūdikį reikalaujant dėmesio. O taip pat tiesa tai, kad įmanoma parašyti ką nors paskaitomo, tik jei nuolat sieki ištrinti savo asmenybę“. Ir garsusis orveliškas epilogas: „Gera proza yra kaip lango stiklas“.
Nuo 1947 m. pavasario iki 1950 m. G.Orwellas atkurs visus šios kovos aspektus pačiu skausmingiausiu iš įsivaizduojamų būdų. Asmeniškai jis turbūt mėgausis praktikos sutapimu su teorija. Jam visada patiko paties sukeltos bėdos.
Pirmiausia po „palyginti nepakenčiamos žiemos“ jis mėgaujasi izoliacija ir laukiniu Tjūros grožiu. „Aš grumiuosi su šia knyga, - rašo jis savo agentui. - Kurią galiu pabaigti iki metų pabaigos. Bet kuriuo atveju iki to laiko turėčiau pabaigti sunkiausią dalį, jeigu laikysiuos gerai ir neturėsiu žurnalistinio darbo iki rudens“.
Į jo namą, pro kurio langus atsiverdavo jūra, vedė duobėtas takas. Jis nebuvo didelis, turėjo keturis mažus miegamuosius virš erdvios virtuvės. Gyvenimas buvo paprastas, netgi primityvus. Elektros nebuvo. G.Orwellas maistui pasigaminti ir vandeniui pasišildyti naudojo dujas. Žibintai degino žibalą. Vakarais jis taip pat degino durpes. G.Orwellas vis dar gausiai rūkė prastą tabaką susuktose cigaretėse. Namuose tvyrojęs troškus oras buvo jaukus, bet nesveikas. Traškantis radijo grotuvas buvo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu.
G.Orwellas, romus, nuo kasdienybės atitrūkęs žmogus, atvyko tik su sulankstoma lova, stalu, pora kėdžių ir keliais buityje reikalingiausiais daiktais. Tai buvo spartiška egzistencija, tačiau sukūrė aplinkybes, kuriomis jis mėgo dirbti. Jis čia priminė pamėklę migloje.
Vietiniai jį pažinojo tikruoju vardu - Ericas Blairas. Aukštas, išbalęs, liūdnos išvaizdos vyriškis, susirūpinęs, kaip jam pavyks savarankiškai tvarkytis. Kai prie jo prisijungė kūdikis Richardas su aukle, reikėjo rasti sprendimą. Į pagalbą atėjo jo patyrusi sesuo Avril. Richardas Blairas prisimena, kad jo tėvas „nebūtų galėjęs to padaryti be Avril. Ji buvo nuostabi virėja ir labai praktiška. Niekas mano tėvo Tjūroje praleisto laiko metu neįvertino, kokia ji buvo svarbi“.
Kai nusistovėjo naujas gyvenimo režimas, G.Orwellas pagaliau galėjo atsidėti knygos rašymui. 1947 m. gegužę jis savo leidėjui Fredui Warburgui sakė: „Aš manau, kad parašiau beveik trečdalį juodraščio. Aš nenuveikiau tiek, kiek tikėjausi padaryti iki šio laiko, nes šiais metais iš tikrųjų prastai jaučiausi nuo maždaug sausio (vėl mano krūtinė) ir negaliu šito atsikratyti“.
Atsižvelgdamas į leidėjo nekantrų naujo romano laukimą, G.Orwellas pridūrė: „Žinoma, juodraštis visada tėra baisi painiava, palyginti su galutiniu variantu, bet vis dėlto tai pagrindinė darbo dalis“. Jis dar labiau susitelkė ir birželio pabaigoje jau prognozavo galutinį „pirminį juodraštį“ iki spalio mėnesio. Po to, sakė jis, jam dar reikės šešių mėnesių nugludinti tekstą publikavimui. Tačiau tada nutiko nelaimė.
Dalį gyvenimo Tjūroje malonumo sudarė tai, kad jis su mažuoju sūneliu galėjo kartu mėgautis gamtos prieglobsčiu, eiti žvejoti, naršyti po salą, dykinėti su valtimi. Per vieną gražią rugpjūčio išvyką G.Orwellas, Avril, Richardas ir keli draugai, grįždami nedidele motorine valtimi, vos nepaskendo, pakliuvę į vandens sūkurį.
Richardas Blairas prisimena „velniškai sušalęs“ lediniame vandenyje, o G.Orwellas, kurio nuolatinis kosulys kėlė nerimą draugams, nepadarė paslaugos savo plaučiams. Beveik du mėnesius jis rimtai sirgo. Jo ataskaita Davidui Astorui dėl šio įvykio, vos nepasibaigusio tragedija, buvo lakoniška, netgi atsaini.
Ilgos grumtynės su „Paskutiniu žmogumi Europoje“ tęsėsi. 1947 m. spalį, prislėgtas „prastos sveikatos“, G.Orwellas pripažino, kad jo romanas tebėra „iš esmės vien bjauri painiava ir maždaug du trečdaliai turės būti ištisai perrašyti“.
Jis dirbo karštligišku tempu. Lankytojai prisimena jo spausdinimo mašinėlės garsą, sklindantį iš antrame aukšte esančio miegamojo. Lapkritį, slaugomas ištikimosios Avril, jis susirgo plaučių uždegimu ir A.Koestleriui pranešė „labai sergąs lovoje“. Prieš pat Kalėdas laiške kolegoms iš „Observer“ jis paskelbė žinią, kurios visada baiminosi. Jam buvo diagnozuota tuberkuliozė.
Po kelių dienų, rašydamas D.Astorui iš Hermairo ligoninės Rytų Kilbraide, jis tarė: „Aš vis dar jaučiuosi stipriai sergąs“, ir prisipažino, kad liga jį užklupo po incidento vandens sūkuryje: „Kaip kvailys nusprendžiau neiti pas gydytoją, norėjau pabaigti knygą, kurią rašiau“. 1947 metais nebuvo vaistų nuo tuberkuliozės - gydytojai rekomendavo gaivų orą ir reguliarią dietą, tačiau atsirado naujas, eksperimentinis vaistas - streptomicinas. D.Astoras užsakė siuntą į Hermairą iš Jungtinių Valstijų.
Richardas Blairas mano, kad jo tėvui buvo duota pernelyg didelė šio vaisto dozė. Šalutinis efektas buvo siaubingas - opa gerklėje, pūslės burnoje, nuslinkę plaukai, atsilaupėjusi oda, kojų ir rankų pirštų nevaldymas. Tačiau 1948 m. kovą, praėjus trims gydymo mėnesiams, tuberkuliozės simptomai išnyko. „Dabar viskas baigta, ir akivaizdu, kad vaistai padarė savo, - G.Orwellas pareiškė leidėjui. - Tai lyg skandinti laivą, kad atsikratytum žiurkių, tačiau verta, jei suveikia“.
Kai G.Orwellas rengėsi palikti ligoninę, jis gavo iš leidėjo laišką, kuris, žiūrint iš laiko perspektyvos, tapo dar viena vinimi į jo karstą. „Iš tikrųjų labai svarbu, - rašė F.Warburgas savo garsiam autoriui, - iš tavo literatūrinės karjeros taško užbaigti tai (naują romaną - red.) iki metų pabaigos, o iš tiesų - kiek galima anksčiau“.
Vos tik sustiprėjęs, G.Orwellas grįžo į salą, kur iš esmės peržiūrėjo savo rankraštį ir žadėjo jį F.Warburgui nusiųsti „gruodžio pradžioje“, mėgindamas rudeniškoje Tjūroje ištverti „bjaurų orą“. Spalio pradžioje jis D.Astorą informavo: „Aš taip įpratau rašyti lovoje, kad dažniausiai ją renkuosi, nors, žinoma, spausdinti čia nepatogu. Aš grumiuosi su paskutiniu etapu šios prakeiktos knygos apie galimą reikalų susiklostymą, jeigu visko neužbaigs atominis karas“.
Tai viena iš itin retų G.Orwello nuorodų į knygos temą. Kaip ir daugelis rašytojų, jis tikėjo, kad negalima diskutuoti apie neužbaigtą darbą. Vėliau Anthony Powellui jis knygą apibūdino kaip „utopiją, parašytą romano forma“. Parašyti galutinį „Paskutinio žmogaus Europoje“ variantą G.Orwellui tapo dar vienu mūšiu su jo knyga. Kuo daugiau kartų jis peržiūrinėjo „neįtikėtinai blogą“ rankraštį, tuo labiau jis virto popierių šūsnimi, kurią tik jis gali skaityti ir interpretuoti. Romanas buvo, kaip jis sakė savo agentui, „ypač ilgas, net 125 tūkst. žodžių“. Jis pastebėjo: „Aš nesu patenkintas knyga, bet nesu ir visiškai nepatenkintas... Aš manau, kad idėja gera, tačiau jos išpildymas galėjo būti geresnis, jei nebūčiau rašęs paveiktas tuberkuliozės“.
Ir jis buvo vis dar neapsisprendęs dėl pavadinimo: „Aš linkęs ją pavadinti „1984“ arba „Paskutinis žmogus Europoje“, - rašė jis. - Bet galiu ką nors sugalvoti kitko per ateinančią savaitę ar dvi“. Spalio pabaigoje G.Orwellas manė pabaigęs. Dabar jam reikėjo stenografininko, kad ranka rašytas tekstas sugultų į spausdintus lapus.
Tai buvo desperatiškos lenktynės su laiku. G.Orwello sveikata blogėjo, „neįtikėtinai blogą“ rankraštį reikėjo perspausdinti, o užsibrėžtas galutinis terminas gruodį artėjo. F.Warburgas pažadėjo padėti. Tai žadėjo ir G.Orwello agentas. Siūlydami vieną teksto surinkėją po kito, jie kažkaip įsigudrino prastą situaciją paversti dar gerokai blogesne. Be realios pagalbos pasijutęs G.Orwellas nusprendė susitvarkyti pats.
Lapkričio viduryje, kai pasijuto per silpnas vaikščioti, jis atgulė į lovą ir griebėsi „baisingo darbo“ spausdinti knygą. Be atvangos traukdamas vieną cigaretės suktinę po kitos, maukdamas litrais kavą ir stiprią arbatą, šildydamas žibaliniu šildytuvu, audros vėjams daužant namo langines, dieną ir naktį, jis skubėjo užbaigti šias grumtynes. Iki 1948 m. lapkričio 30 d. knyga iš esmės buvo baigta.
G.Orwellas skundėsi savo agentui, kad „tai tikrai nebuvo verta viso šito erzelio. Tai verčia mane sėdėti tiesiai ilgą laiką, aš negaliu spausdinti labai dailiai ir negaliu surinkti per dieną daug puslapių“. Be to, jam buvo smalsu, kiek klaidų padarytų profesionalus teksto spausdintojas, o „su šita knyga sudėtinga tai, kad joje daug naujadarų“.
Paskutinio G.Orwello romano mašinraštis pasiekė Londoną gruodžio viduryje, kaip ir buvo žadėta. F.Warburgas iš karto įvertino jos išskirtinumą („ji patenka tarp įspūdingiausių knygų, kokias aš esu skaitęs“), kiti jo kolegos - taip pat. Leidyklos vidaus dokumente išliko tokia pastaba: „Jeigu nesugebėsime parduoti 15-20 tūkst. kopijų, mus reiktų nušauti“.
G.Orwellas paliko Tjūrą ir nuvyko gydytis į tuberkuliozės sanatoriją Kotsvoldse. „Man reikėjo tai padaryti prieš du mėnesius, - sakė jis D.Astorui. - Bet aš norėjau užbaigti tą prakeiktą knygą“. D.Astoras vėl ėmė rūpintis draugo gydymu, tačiau specialistai buvo pesimistiški.
„1984“ išleisti 1949 m. birželio 8 d. (po penkių dienų - JAV) ir beveik visuotinai buvo priimtas kaip šedevras. Netgi Winstonas Churchillis savo gydytojai prasitarė skaitęs knygą du kartus. G.Orwello sveikata ėjo prastyn. 1949 m. spalį ligoninės palatoje jis susituokė su Sonia Brownell, D.Astoras buvo vyriausiasis pabrolys. Tai buvo akimirksniui sužibėjęs džiaugsmas. Jis dar sulaukė Naujųjų metų. Ankstyvą sausio 21-osios rytą jis ligoninėje patyrė stiprų kraujavimą ir mirė vienišas.
Kitą rytą liūdną žinią pranešė BBC. Avril Blair ir jos sūnėnas, vis dar gyvenę Tjūroje, išgirdo naujieną per mažytį radijo grotuvą. Richardas Blairas nepamena, ar diena buvo šilta, ar šalta, tačiau prisimena patirtą šoką - jo tėvas mirė, sulaukęs vos 46-erių.