Sovietų Sąjunga... Mūsų keista praeitis... Šioje geležinės uždangos
pusėje buvo kitoks gyvenimas. Kai kuriais atžvilgiais siaubingas, kai
kuriais - visai smagus... Nepaisant uždarų sienų ir visagalės cenzūros,„Vakarai“ Rytuose visada egzistavo kaip idėja, kaip kitokio - geresnio
- gyvenimo vizija... Tolima ir nepasiekiama, pažįstama tik iš
užjūriuose gyvenančių giminaičių retų laiškų, siuntinių su džinsais,
kramtomąja guma ir tirpaus vištienos sultinio kubeliais... Ir iš„Amerikos balso“ - tiems, kas išdrįsdavo jo slapta pasiklausyti...
Žlugus Sovietų Sąjungai, ilgai tramdytas troškimas prasiveržė
emigracijos srautais, paskatintas pereinamojo laikotarpio sunkumų... Po
dainuojančių revoliucijų postkomunistinės valstybės susidūrė su
skausmingais iššūkiais, su Gorgonės Medūza - 1991 m. infliacija siekė
225 proc., 1992 m. - 1100 proc., 1993 m. - 409 proc. Nedarbo lygis
1995 m. viršijo 17 proc. (plg. Lithuania: A Country Study, 1995).
Viso gyvenimo santaupas akimirksniu prarijo infliacija, žlugo ištisos
pramonės, palikdamos tūkstančius bedarbių... Tūkstančiai naujųjų
demokratinių valstybių piliečių vaikėsi „geresnio gyvenimo“ miražą,
rinkdamiesi rizikingą nelegalo gyvenimą Vakarų šalyse.
Rytų Europos regionas tapo pigios darbo jėgos šaltiniu Vakarų Europos ir
Šiaurės Amerikos šalims. Nelegalių migrantų srautus sunku apskaičiuoti.
Kai kurių šaltinių teigimu, 1990-2003 metais vien iš Lietuvos išvyko
daugiau kaip 300 000 žmonių (plg. Demographic Yearbook, 2006). Šis
skaičius neatspindi tokių migracijos ir nelegalaus darbo formų kaip
trumpalaikiai vizitai pretekstu „aplankyti gimines“, studentų darbas
vasarą, „Au Pair“ programa ir kt.
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje nuo 2004 metų, pamažu atsiveriančios
Vakarų Europos šalių darbo rinkos ir galimybė legaliai dirbti svetur
pakeitė migracijos pobūdį, tačiau skiriamoji linija tiesiog „persikėlė“
toliau į Rytus - lietuves pakeitė moldavės, rusės, ukrainietės...
Pigi, nekvalifikuota darbo jėga, nelegalūs, beteisiai kūnai, darbštūs ir
nuolankūs, teisiškai neegzistuojantys, nematomi, viską reginčio
valstybės Panoptikono „neužfiksuoti“ žmonės. Ką jie veikia, kaip
gyvena, ką patiria svetimose neprisijaukintose tikrovėse? Kokios jų,
beteisių ir bejėgių, išlikimo strategijos? Kaip šių kalbančių
instrumentų buvimas keičia juos pačius ir aplinką, kurioje jie įsikuria?
Kaip supranta savo moteriškumą tos, kurios abstrakčių politinių ir
pilietinių teisių išsižadėjo dėl skalsesnės duonos, dėl madingų
drabužių, dėl pinigų? Atsisakiusios politinio balso, jos tarsi nebylės
vaikšto Londono, Niujorko, San Francisko gatvėmis... O kaip jaučiasi
tos, kurios naudojasi pigių auklių ir namų tvarkytojų paslaugomis?
Sigmundo Freudo teigimu, nepajudinamas civilizacijos pamatas yra
fizinis, sunkus, nekūrybiškas ir prievartinis darbas, kuris dažnai
nematomas ir lieka neįvertintas, apie kurį vengiama (o gal tiesiog
pamirštama) kalbėti. Dar senovės Graikijoje galiojo griežta perskyra
tarp oikos (ūkio, namų, šeimos, privačių dalykų) ir polio (miesto,
valstybės, politikos ir viešųjų reikalų). Piliečio statusas būdavo
suteikiamas tik oikos šeimininkui. Kiti, t.y. vergai ir moterys,„namuose atlikdavo visus fizinius ir ekonominius darbus, o šeimininkas
lavinosi, sėmėsi žinių, diskutuodavo svarbiais politiniais ir
filosofiniais klausimais“ (Thornton, 2002).
Moterų kartu su kitais (vergais, tarnais ir pan.) atliekamas darbas buvo nemaloni, tačiau
būtina ir neišvengiama sąlyga tam, kad vyras, oikos šeimininkas ir
polio pilietis, išlaisvintas nuo bet kokių kūniškos egzistencijos
rūpesčių, galėtų atsidėti abstrakčiam teoriniam mąstymui, kultūros ir
politikos reikalams.
XVII-XVIII a. Vakarų šalių demokratijos buvo grindžiamos tuo pačiu
principu. Norint dalyvauti demokratiniuose debatuose, politinėje
veikloje, reikėjo turėti tiek finansinių, tiek laiko resursų, todėl
viešoji sfera buvo atvira, su kai kuriomis išimtimis, tik baltiesiems
buržuazijos vyrams, tiems, kurie turėjo pakankamai nuosavybės, žmoną ir
tarnų. Tarnai ir moterys atlikdavo visus fizinius ūkio darbus, o vyrai,
turėdami laisvo laiko, galėjo užsiimti politika. E.Gouldner teigimu,„patriarchalinis moterų pa vergimas [...] buvo privaloma sąlyga
formuotis viešajam racionalumui buržuazinėje visuomenėje“ (Gouldner,
1976:99).
Kaip vyksta biologiškai nulemtas lyčių darbo pasidalijimas? Dėl
reprodukcinių savybių - gebėjimo išnešioti, maitinti kūdikį - moteris„įkalinama“ namų ir kūniškumo sferoje. Ji gimdo vaikus, gamina maistą,
skalbia, lygina, slaugo ligonius ir senelius, kuria jaukumą, teikia
seksualines paslaugas, t.y. rūpinasi, Dorothy Smith (1993) teigimu, visa„kūno logistika“.
Tai sfera, kuri yra nuslopinta, bet neatšaukta, tarsi nematoma, tačiau būtina. Ši autorė savo veikaluose įrodė, kad profesinė individo karjera tiesiogiai susijusi su jo gebėjimu atsiriboti nuo
oikos sferos, nuo kūniškos egzistencijos. Patriarchalinėje visuomenėje
vyras lengvai atsiriboja nuo namų ūkio ir „kūno logistikos“ reikalų,
bent jau tol, kol greta yra „moteris, kuri prižiūri jo namus, išnešioja
ir maitina jo vaikus, skalbia jo drabužius, slaugo jį susirgusį ir
rūpinasi iš esmės visa kūniška jo egzistencija“ (Smith, 1993:325).
Taigi vyras įkūnija ir simbolizuoja idėją, mintį, gryną logiką,
išlaisvintą nuo nemalonios ir nuobodžios buities pančių, racionalumą,
logiką, veiksmą, universalumą, kultūros ir politikos sritį, o moteris -
emocijas ir spontaniškas reakcijas, empatiją, jausmus ir vaizduotę,
pasyvią egzistenciją, išsitenkančią tarp namų sienų, nepalaužiamą ir
nebylią gamtą, keistą ir nelogišką pasaulį, kupiną ašarų, šypsenų ir
emocijų, - ak, ta moteriškumo paslaptis...
„Moteriškumas“ - lengvai varijuojamas, bet iš esmės ganėtinai stabilus,
patriarchalinėje visuomenėje susiformavęs ir kultūriškai sankcionuotas
vaizdinys, čia ir toliau tekste vartojamas su tam tikra kritikos ir
ironijos doze. Stuarto Millso (1991) teigimu, tokį moteriškumą
suformavo visų pirma sunkūs ir skaudūs priklausomybės ryšiai: kai visi
dalykai, visi daiktai moters gyvenime gaunami tik iš vyro ir/ar per
vyrą, nebelieka nieko kita - tik gražiai atrodyti, nuolankiai šypsotis,
kartais paverkti... Erotizuota nelygybė - štai moteriškumo paslaptis...
Feministėms atkakliai kovojant už politines, pilietines ir ekonomines
moterų teises, tobulėjant buitinei technikai, kuri palengvino (o kartu
ir nuvertino, sumenkino) darbus, moters atliekamus namuose, palaipsniui
įteisinant kontracepciją ir pripažįstant moters teisę pačiai
kontroliuoti savo kūną, vis daugiau moterų peržengia lemtingą ribą tarp
oikos ir polis, t.y. įsitvirtina vyrų sferoje - versle, moksle,
politikoje. Tačiau kartu su moterų emancipacija vis didėja pigios darbo
jėgos paklausa oikos sferoje, namų arba „kūno logistikos“ srityje.
Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje šį poreikį patenkina daugiausia
emigrantės iš neturtingų, besivystančių šalių. Po 1990 metų į jų gretas
įsiliejo ir moterys iš Rytų Europos. Jos yra nematomos ir negirdimos,
neturi politinių teisių, nes yra nelegalės. Darbai, kuriuos renkasi
(tiksliau būtų sakyti, kuriems jas pasirenka), dažniausiai yra vaikų
priežiūra, senelių globa, namų ūkio tvarkymas - tradiciniai moterų arba
moteriški darbai. Darbai yra perleidžiami, perduodami ar parduodami -
egzistuoja visa nelegali darbo rinka, kurioje negalioja jokios
valstybės įstatymai ar teisinės normos, ji paremta savomis taisyklėmis,
žodiniais susitarimais, baime ir lojalumu.
Apie šią sferą nėra jokių statistinių duomenų, tik epizodiški,
fragmentiški, pabiri tyrimai. Vienas iš informacijos šaltinių, kuriuo
remsiuosi šiame tekste, - mano asmeninė patirtis (riba tarp tyrimo ir
gyvenimo šiuo atveju ypač miglota) Niujorke 2004 m. (išskyrus kai
kuriuos interviu, užrašytus 2005-2006 m.).
Pirmus įspūdžius apie nelegalų darbo rinką Jungtinėse Valstijose galima
susidaryti peržiūrėjus lietuviams emigrantams skirtas interneto
svetaines, pavyzdžiui, www.doleris.com. Darbo skelbimų skiltyje per
2007 m. spalio ir lapkričio mėnesiais čia buvo įdėta 10 pasiūlymų
prižiūrėti senelius, 20 - dirbti aukle ir namų šeimininke, 4 siūlė
kitus kvalifikacijos nereikalaujančius darbus.
Akivaizdu, kad ši savita, specifinė ir ypatinga darbo rinka susijusi su
oikos sfera arba, D.Smith žodžiais tariant, su „kūno logistika“. Net
ir brandaus kapitalizmo sąlygomis ši sfera reikalauja aukų, todėl kai
kurios moterys (emigrantės) yra paaukojamos tam, kad kitos galėtų būti
laisvos. Kai nelegalės rūpinasi virtuve, vaikais, namais, baseinais,
sodais ir katinais, legalios Vakarų pilietės, išlaisvintos nuo „kūno
logistikos“, gali lygiai su vyrais dalyvauti moksle, politikoje, versle.
Marijos Bikovos (2008) teigimu, vaidmenų konfliktas ir prieštaravimas
tarp darbo ir namų sferos „išsprendžiamas nusiperkant pigią darbo jėgą,“
o dirbančios motinos „ir toliau lieka geromis motinomis, paprasčiausiai
jos sumoka kitoms moterims, kad šios atliktų dalį jų motiniškų
pareigų“. Galbūt nemaloni, bet reikšminga čia būtų analogija su
XVIII-XIX a. Prancūzijos aukštuomene, kurios moterys, pasak Elisabeth
Badinter, „buvo atleistos nuo motinystės rūpesčių“. Bet kuri prancūzė,
įgijusi visuomeninį statusą, nusisamdydavo žindyvę, kuri rūpindavosi jos
vaiku ir atlaisvindavo ją nuo „motinystės rūpesčių“ (Badinter, 2003:22).
Egzotikos čia gerokai mažiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio -
dažnai šiandien, ypač JAV, namų darbininkė nelegalė maitina jai patikėtą
kūdikį, pašildžiusi šaldytuve paliktą motinos pieno buteliuką... Kaip
tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje, taip ir šiandien perskyra tarp
oikos ir polis iš esmės nėra fiksuota, ji nuolatos revizuojama, ją lemia
ne lytis, o teisinis statusas - tie, kurie neturi pilietybės ir leidimo
dirbti, yra traktuojami kaip mažiau žmonės, nevisaverčiai ir netobuli,
suvaržyti buities ir niekada nepajėgsiantys nuo jos atsiplėšti.
Kai visi dalykai moters (šiuo atveju - nelegalo) gyvenime gaunami tik
per galią, statusą ir teises turintį Kitą (teisėtą pilietį), nebelieka
nieko daugiau, kaip bandyti įsiteikti, manipuliuojant emocijomis, -
gražiai, nuolankiai šypsotis, kartais (ne per daug ir ne per dažnai)
paverkti (Mills, 1991). Būdamos priklausomos nuo savo šeimininkų
malonės, bijodamos deportacijos (legalios emigracijos atveju -
nežinodamos savo teisių, apribotos kalbos ir kultūrinių barjerų),
emigrantės kruopščiai žaidžia „moteriškumo“ žaidimus, pateikdamos gerai
surežisuotą „gražios, nuolankios ir pažeidžiamos“ moters įvaizdį.
Kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, Rhacel Salazar Parrenas (2001), Italijoje
ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgą laiką dirbusi su namų
darbininkais imigrantais iš Filipinų, teigia, kad didžiulė, kone
absoliuti priklausomybė nuo darbdavio yra tiesioginė ir, ko gero,
pagrindinė migrantų lojalumo šeimininkui, nuolankumo ir paklusnumo jam
priežastis. Marija Bikova (2008) pranešime apie „Au Pair“ praktikas
Norvegijoje, gerovės valstybėje, teigia, kad daugelis „Au Pair“ merginų
atvyksta iš neturtingų, besivystančių šalių, investavusios nemažai
pinigų, o sėkmė labai stipriai priklauso nuo jas priimančios šeimos.
Tyrimo metu viena iš respondenčių, sėkmingai dirbanti moteris, į savo
namus priėmusi „Au Pair“ programos dalyvę, teigė, kad mergina„demonstruodavo gilų dėkingumą šeimai net ir tada, kai tam nebūdavo
jokių priežasčių“. Darbdavės manymu, tai susiję su sunkia ekonomine
situacija merginos gimtojoje šalyje.
„Bejėgiško moteriškumo“ diskursas sąmoningai kuriamas ir aktyviai
palaikomas. Nelegalioje darbo rinkoje perpardavinėtojai, veikiantys
abipus Atlanto (jų esama tiek Vilniuje, tiek Niujorke), pasitinka į šalį
atvykusias imigrantes (kartais trumpam susitinkama Vilniuje) ir, prieš
paleisdami produktą į rinką, užsiima, anot Gilberto Herdto, radikalia
resocializacijos chirurgija.
Atvykusios į JAV merginos nukreipiamos pas lenkę moterį Greenpointe,
Kvinso rajone. Čia sukuriama moteriško jaukumo, abipusio pasitikėjimo
atmosfera ir vyksta „iniciacijos“ procesas, - perduodama „moteriškumo“
paslaptis. Ankstesnė ambicingos asmenybės istorija ištrinama,
sukuriamas naujasis Aš, nuolankus, švelnus, „moteriškas“ (aš mėgstu
šluoti, virti, man patinka tvarkytis namuose...). Pothiti Hantzaroula
(2004) tai vadina „įvedimo ritualais“ - ikirevoliucinėse, griežtai
stratifikuotose, luominėse visuomenėse tokios procedūros buvo įprastos,
per jas ką tik nusamdyto tarno asmenybę „modeliuodavo“ pagal jį
samdančios šeimos poreikius. Per šiuos ritualus nubrėžiamos ribos tarp
tarno ir šeimininko, nustatomos bendravimo taisyklės, pasitelkiamos
nuasmeninimo technologijos (technologies ofdefacement), - reikalaujama
atsisakyti individualumo ženklų, bent jau išorinių, susijusių su
makiažu, šukuosena, drabužiais ir kt.
Atvykėlėms patariama, kaip rengtis, elgtis, kalbėti, ištrinamas senasis
jų Aš - profesiniai pasiekimai, tikslai, ambicijos, vertingos patirtys.
Viso to tenka išsižadėti. Perfrazuojant Hanso Kristiano Anderseno
pasaką apie Undinėlę, kuriai teko atsisakyti balso, kad galėtų
vaikščioti žeme, imigrantės taip pat turi tapti bebalsės, tiesa,
perkeltine prasme, kad galėtų vaikščioti po išsvajotąją žemę.
Sukuriamas naujasis Aš, toks paprastas ir nepretenzingas, kad oikos
sferoje leistų jaustis kaip namie, kaip žuviai vandenyje, vengiant
dėmesio ir nepuoselėjant ambicijų. Merginoms patariama jokiu būdu
neišsiduoti, kad jos turi universitetinį išsilavinimą, nedemonstruoti
savo pranašumo prieš šeimininkus, nesukelti jiems įtampos ar nepatogumo
jausmo.
Tai galioja ne vien nelegalėms - Bikovos (2008) teigimu,
pageidaujama, kad „Au Pair“ merginos taip pat būtų linksmos, moteriškos,
tvarkingos ir patrauklios, „bet ne pernelyg gražios, kad neužgožtų namų
šeimininkės ir nekeltų grėsmės jos statusui“.
Iš anksto surežisuojami ir pasufleruojami atsakymai į klausimus: „taip,
aš mėgstu šveisti ir valyti“, „taip, man patinka tvarkytis namuose, tai
mane ramina...“, „draugavau su vaikinu, bet išsiskyrėme, nes neturėjome
kur gyventi“, „planuoju kada nors sukurti šeimą ir turėti vaikų, bet
pirma privalau užsidirbti pinigų būstui“, esą tai ir yra tikroji buvimo
čia priežastis. Sufalsifikuojama biografija, sukuriama Pelenės
istorija, sumenkinami asmeniniai pasiekimai, akcentuojamas vargas ir
nepritekliai. Tuo siekiama manipuliuoti šeimininkų jausmais - sukelti
gailestį ir išpešti materialinės naudos.
Magistrantės ir doktorantės iš Rytų Europos nepretenzingas, riboto
intelekto būtybes vaidina tam, kad gautų auklės ar namų tvarkytojos
vietą, gydytojos dirba slaugėmis senelių priežiūros įstaigose,
inžinierės - valytojomis... Nepritekliaus įkalintos kūniškos
egzistencijos, oikos sferoje, jos yra paklusnios, nuolankios ir tikisi,
kad šeimininkas bus joms malonus.
Greta nelegalios migracijos, kuri yra radikali asmens pavergimo forma,„moteriškumo“ eksportas reiškiasi ir daugeliu kitų, „švelnesnių“ formų,
tarp jų - trumpalaikis nelegalus uždarbiavimas atvykus „aplankyti
giminių,“ studentų vasaros darbas, „Au Pair“ programa ir kt. Migraciją
santuokos pretekstu taip pat dažnai lemia ekonominės priežastys.
Nustatyti, ar santuoka paremta tikrais jausmais, ar emigracijos
sumetimais, yra labai sunku, todėl bet kokia statistika čia nepatikima,
tačiau esama iškalbingų duomenų: vien Rusijoje yra daugiau kaip 1000
pažinčių agentūrų, kurios tarpininkauja ir padeda rusėms susipažinti su
užsieniečiais vedybų tikslais. Su sutuoktinių vizomis iš Rusijos kasmet
emigruoja nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. moterų.
Kaip gyvena tos, kurios ištekėjo, kad išvykų į kitą - „geresnę“ -
šalį? Čia vėl remiuosi giluminiais interviu, kuriuos atlikau Niujorke
2004-2006 metais. Daugelis iš šių moterų yra apribotos kalbos ir
kultūrinių barjerų, socialiai izoliuotos, visapusiškai priklausomos nuo
savo sutuoktinių. Dažnai iš jų tikimasi nuolankumo ir paklusnumo, kai
kuriais atvejais žmonai net neleidžiama turėti grynųjų pinigų, o
mokėjimo kortelės ir mobiliojo telefono išklotinės siunčiamos ne jai,
bet jos sutuoktiniui. Abi išvykėlių grupės - tiek darbo, tiek meilės
emigrantės - tampa priklausomos arba nuo šeimininkų, arba nuo vyrų ir
stengiasi išlaikyti jų palankumą savo nuolankiu „moteriškumu“.
Vakarų šalyse jos dažnai susiduria su daugmaž atvirai rodoma panieka,
nes dirba ir gyvena nelegaliai, atlieka nekvalifikuotus darbus,
priklauso nuo kitų malonės, joms klijuojama „barakudų“ etiketė (barakuda
- plėšri tropinių vandenų žuvis, šiuo atveju - plėšri, turtingo
sutuoktinio besivaikanti moteris), o „santuokos imigrantės“ paniekinamai
vadinamos mail order brides (nuotaka, užsakyta paštu pagal katalogą).
Tačiau gimtojoje šalyje toks jų gyvenimas svetur pateikiamas kaip sėkmės
istorija - joms pavyko išsiveržti iš užburto rato, išvengti skaudžios ir
banalios lemties, pasprukti iš neskęstančio, bet niekur ir neplaukiančio
seno laivo - skurdžios, rūpesčių chroniškai kamuojamos posovietinės
šalies... Kai kuriais atvejais lėšos, kurias artimiesiems siunčia
emigrantės, sudaro ženklią dalį Rytų Europoje likusios šeimos pajamų -
tai užtikrina aukštą emigrančių statusą ir yra siejama su galia,
pagarba, pripažinimu. Tos, kurios padarė modelio karjerą ar sudarė
sėkmingą santuokos sandėrį, ypač traukia vietinės žiniasklaidos dėmesį
- jos yra tarsi amžinos „moteriškumo“ paslapties ikoninė reprezentacija.
Moteriškumo, kuris gerai atsiperka.
Postkomunistinėje Rytų Europoje vėl atrandamas ir eksploatuojamas
moteriškumo mitas, kuris sovietmečiu buvo išsklaidytas, nutildytas ir
nuslopintas. Moterys, kaip ir vyrai, turėjo paklusti sentimentų
nepripažįstančiai santvarkai, kartu su vyrais jos dalyvavo
socialistiniame lenktyniavime ir vykdė penkmečio planus absoliučiai
deseksualizuotame kontekste. Po 1990 metų „moteriškumas“ vėl pradėjo
reikštis visomis tradicinėmis, patriarchalinėmis savo formomis: mados
industrija ieško modelių, grožio konkursai - princesių ir karalienių,
žadėdami nuostabų gyvenimą, puikią alternatyvą kasdieninio gyvenimo
monotonijai.
Moterims skirti žurnalai (pavyzdžiui, lietuviškoji „Cosmopolitan“ versija ir kiti) propaguoja ir skatina naujus grožio standartus - dabar grožį sukuria kosmetika ir plastikos chirurgai.
Nors siužetinės linijos varijuoja, bet esmė lieka ta pati: moteris -
tai lėlė Barbė, madingai apsirengusi, susišukavusi, skaniai kvepianti,
pasidažiusi, nepriekaištingo kūno... Čia moteris ir yra tik kūnas. O
jei tas kūnas dar turi ir smegenų, tai nepriekaištingą viliojantį savo
kūniškumą moteris gali protingai ir apsukriai panaudoti, siekdama
egoistinių ir, suprantama, kūniškų tikslų.
Žiniasklaida tiesiog springsta sėkmės istorijomis - neturtinga mergaitė
iš mažo Lietuvos kaimelio tapo modeliu, dabar ji bičiuliaujasi su
Holivudo žvaigždėmis, atostogauja fantastiškuose kurortuose, jai
priklauso madingi apartamentai Niujorke! Buvusi grožio karalienė,
nugalėjusi neįveikiamus sunkumus, galiausiai rado laimę turtingo
verslininko glėbyje!
Modeliai ir karalienės noriai atveria žiniasklaidai savo namus, demonstruoja jachtas,
perlų vėrinius ir vakarines sukneles. Tai tarsi byloja - moters kūnas, laiku ir tinkamai
panaudotas moteriškumas gali tapti sėkmės, socialinio stabilumo ir
geresnio gyvenimo garantu.
Moters kūną, kaip resursą, kaip nacionalinio pasididžiavimo objektą,
ypač plačiai eksploatuoja turizmo industrijos (plačiau apie tai -
Dilytė, 2005; Erentaitė, 2006). Lietuva kartu su kitomis Rytų Europos
šalimis jau tampa vienu iš pagrindinių sekso turizmo maršrutų, kur
atvykstama švęsti bernvakarių ar tiesiog „gerai“ praleisti savaitgalio,
nes tai šalis, kur gražios moterys ir skanus alus, be to, pigu - tiek
viena, tiek kita... „Savaitgalio romanai“ kartais baigiasi netgi
laimingai, šių laikų Pelenės istorijos pabaiga irgi tradiciška,
išskyrus vieną menką detalę - jie gyveno laimingai, ilgai ir toli.
Go West... Ekonominio pajėgumo, socialinės gerovės, gyvenimo lygio
skirtumai tarp Rytų ir Vakarų vis dar kursto rytiečių vaizduotę geresnio
gyvenimo iliuzijomis ir skatina migraciją Vakarų kryptimi. Žmonių,
blaškomų propagandos ir ideologijos, atsidūrusių ant pasiūlos ir
paklausos svarstyklių, likimus nulemia vadinamasis laisvas, nors dažnai
vienintelis, pasirinkimas. Moterys iš Rytų Europos, aprengtos
specialiais švarkeliais ir sijonukais, pasiturinčių amerikiečių šeimose
šluosto dulkes, skalbia, laisto gėles, prižiūri vaikus, slaugo senelius,
tvarko kambarius, kloja lovas ir blizgina batus...
Priešingai negu emancipuotos jų seserys - pasiturinčios Vakarų šalių pilietės - jos
nekalba apie feminizmą, nereikalauja lyčių lygybės ir nesvajoja apie
karjerą. Jos nuolankiai šypsosi ir kaip įmanydamos spinduliuoja„moteriškumą“, kad tik jų neskriaustų, neišvarytų iš darbo,
nedeportuotų... Tikisi papirkti savo moteriškumu, kad mainais už jį
vieną dieną atšoktų vestuves ir per santuoką būtų legalizuotos...
Senais laikais aristokratai samdydavo tarnaites, guvernantes ir
žindyves, o džentelmenai, apsilankę bordelyje, veidmainiškai atsidusdavo
- kai kurios moterys turi būti paaukotos tam, kad kitos liktų
nepaliestos ir išsaugotos... XXI amžiuje kai kurios moterys turi būti
pavergtos buities ir joje įkalintos tam, kad kai kurios kitos būtų nuo
viso to išvaduotos... Nemaloni, bet sena, laiko patikrinta tiesa...