G.Beresnevičiaus „precedentika“: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone

Savaime suprantama, provokuojanti idėja nebuvo sutikta choru šaukiant bravo. Intelektualiniai, ypač akademiniai, sluoksniai Beresnevičių už šias knygas net kaltino šarlatanizmu. Tačiau tarp žurnalistų, viešųjų ryšių, rinkodaros, reklamos specialistų ši idėja tapo itin populiari.

Vien tai verčia įdėmiau pasižiūrėti, ką Beresnevičius iš tikrųjų norėjo pasakyti ir pasakė savo rašiniais, be to, kodėl taip radikaliai skiriasi specialistų požiūris ir platesnės visuomenės atstovų - pavadinkime juos tiesiog skaitančiaisiais - nuomonė.

Beresnevičiaus publicistiką, kaip ir mitus, galima skaityti dvejopai: jei žvelgsime paviršutiniškai, atrodys, kad tai nelogiškas, chaotiškas pasakojimas, tačiau jei pasinersime į gelmines struktūras, esmė atsivers savaime. Čia tikri ausiai ir slypi „akademikų“ priešiškumas tokiai publicistikai, tai paaiškina ir jos populiarumą tarp platesnių visuomenės sluoksnių. Mitus irgi reikia mokėti iššifruoti, jei norime suprasti jų reikšmes, tačiau intuityvios pagavos lygmenyje tos reikšmės įsisąmoninamos be pagalbinių akademinio diskurso atributų.

Beresnevičius visų pirma buvo religijotyrininkas, mitologas. Jis rėmėsi Rudolfo Otto šventybės samprata, Mirce Eliade's mitologijos tyrinėjimais. Beje, Eliade tyrinėjo ne tik įvairias senojo pasaulio mitologijas, bet ir aiškinosi, kaip mitologinio pasaulio likučiai veikia šiuolaikinį mąstymą ir kultūrą (popkultūra turi nusistebėtinai daug bendra su mitologijomis).

Šį klodą galima atpažinti ir Beresnevičiaus tekstuose. Norėdamas paaiškinti dabartį, jis labai dažnai nukreipia žvilgsnį į mitologiją. Pavyzdžiui, aiškindamas sovietinę klišę „gniloj zapad“ pasitelkė mitologinius vaizdinius, pagal kuriuos tiek slavų, tiek baltų mitologijose Vakarai siejami su vandenimis, pelkėmis, pragaru (senuosiuose lietuviškuose raštuose krikščioniškas pragaras būdavo įvardijamas kaip paskandos).

Tačiau yra ir aspektas. Jau Roland'as Barthes'as kalbėjo apie moderniąsias mitologijas, t.y. mitus, kurie funkcionuoja šiandien ir kurie neturi sakralinio matmens. Mitologijos sąvoka dabar taikoma tiek politikos, tiek rinkodaros tyrinėjimuose, siekiant geriau suprasti realybę.

Beresnevičius irgi kalbėjo apie moderniąsias mitologijas: „Pati istorija sugeba veikti dabartį tada, kada ji mitologizuojama ir ideologizuojama, kada ji pateikiama kaip deramų precedentų aibė (istorija - gyvenimo mokytoja)“.

Mitai daug kam reikalingi, o pirmiausia - kuriant tautą. Juk tauta - tai didis mitas apie tam tikros žmonių bendruomenės ryšius. Kodėl turėčiau jausti bendrumą su kitu asmeniu, gyvenančiu kur nors Raseiniuose? Vien todėl, kad abu esame lietuviai? O kas yra lietuviai? Tie, kurie kalba lietuviškai? Tačiau, kol nebuvo įteisinta lietuvių kalba, kurią Jonas Jablonskis sunormino suvalkiečių tarmės pagrindu, žemaičių ir, sakykim, dzūkų dialektai buvo labai skirtingi. Tas iš dalies dirbtinis darinys - lietuvių kalba, kurią dabar vartojame - stipriai apnaikino kitas tarmes.

XIX a. didieji mūsų atgimimo šaukliai darė ne ką kita, o kūrė mitus, iš kurių atsirado didysis pasakojimas apie lietuvių tautą, kuria verta didžiuotis.

Tie mitai buvo galingi, jie ir padarė mus lietuviais. Jų įkvėpti sukūrėme Lietuvos valstybę 1918 m. ir puoselėjome ją du nepriklausomybės dešimtmečius. Pasak Beresnevičiaus, „nuo 1918 iki 1940-ųjų Lietuvos„precedentika“ aiškiai orientavosi į Simono Daukanto išryškintą„kunigaikščių epochą“. Po karo daugelis lietuvių, vedami šio mito, išėjo į mišką. Taigi Daukantas, Basanavičius, Kudirka ir kiti sukūrė galingus pasakojimus, kurie mūsų bendruomenę veikia jau daugiau kaip šimtą metų. Visai nesvarbu, kad savo amžininkams jie atrodė keistuoliai - Jonas Basanavičius sirgo psichine liga, Kudirka buvo nepritapęs provincijos gydytojas. Charizmatinėmis asmenybėmis jie tapo vėliau - atsiminimuose, rašytojų raštuose, mokykliniuose vadovėliuose. Tauta, kurią jie sukūrė, iš dėkingumo juos šiek tiek sudievino.

Pagaliau ir Sąjūdis, ir išsivadavimas iš Sovietų imperijos buvo pagrįstas tais pačiais XIX a. veikėjų sukurtais mitais. Beresnevičius patikslina: „Sąjūdinė Lietuva“ rėmėsi tarpukario Lietuva. Tačiau po to Nepriklausomybės mitas subliuško, štai kodėl 1992 m. rinkimus netikėtai laimėjo su šiuo mitu menkai susijusi politinė jėga - LDDP. Įdomi Beresnevičiaus mintis apie ląstelių mitologijas, t.y. apie tai, kad kiekviena grupė turi savo mitologiją ir jos varžosi tarpusavyje: „Taigi šiandieninė lietuviška mitologija yra gana įdomiai išplėtota: joje užprogramuotas visiškas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp genčių ir kitokių mitologinių grupių, ideologinis „visų karas prieš visus“ ir individo laisvės eliminavimas.“

Galima sakyti, kad mus ištiko tautinės mitologijos krizė. Ar mes dar turime mitų, kuriais tikėtume? Atrodo, tokių nebeliko.

Ar daug ką mums sako Lietuvos kaip miškų krašto mitas, taip gražiai aprašytas Daukanto, Maironio ir Baranausko? Turbūt nieko, nes miškas dabar yra prekė, gerai parduodama Vakaruose. Jei šalia yra ežeras, knieti jį kuo greičiau privatizuoti. Tiesa, dar turime Vytauto Didžiojo mitą, bet nelabai žinome, kaip jį panaudoti. Juk nevarysime į Juodąją jūrą žirgo girdyti. Be to, šis mitas kažin ar tinka tautai, siekiančiai integruotis į Vakarų Europą. Juk šio mito vektorius tįsta priešinga kryptimi - į Rytus.

Netikime, kad lietuvio būdą geriausiai simbolizuoja Rūpintojėlis, kaip kadaise sakė poetas Jonas Aistis. Tiesa, mes susirūpinę, dejuojantys ir kenčiantys. Bet sutaurinti ir nuteikti kūrybiškumui kančia galėjo tikriausiai tik XIX a. romantikus. Kurį laiką šis mitas buvo gyvybingas (nors ir šventvagiškas - krikščionybės simbolis buvo nacionalizuotas ir paskelbtas lietuvio įvaizdžiu, mat poetams įžūlumo visuomet užteko). Bet dabar šis mitas trukdo mums gyventi - jis kausto mūsų veiksmus, varžo, neleidžia veikti.

Beje, prieš keturiasdešimt metų Algirdas Julius Greimas apie mitus ir ideologijas taip kalbėjo: „Jeigu priimsime tezę, kad niekada teisybės negalima pasakyti, kad mitų negalima atsikratyti, kad ideologija yra prilipusi prie žmogaus, kad ji yra žmogaus būties būtinybė, tada tiek asmeniniam žmogui, tiek žmogui visuomenininkui lieka tik vienas kelias - tai sąmoningo mitų ir ideologijų kūrimo problematika. Galima ieškoti ir reikia ieškoti, kaip demitifikuoti vieną ideologiją, bet su sąlyga, kad turi ir gali duoti naują ideologiją, leidžiančią žmogui arba tautai gyventi.“

Štai šiame kontekste geriausiai atsiskleidžia Beresnevičiaus įnašas: jis ne tik naudoja mitologinę medžiagą, aiškindamas architepus, kurie valdo šiandienos lietuvių sąmonę, ne tik kalba apie modernias mitologijas ir jų krizę, bet ir pats kuria mitą, kuris įprasmintų dabartinę lietuvių tautos egzistenciją.

Claude'as Levi-Straussas analizuodamas, kuo mitinis mąstymas skiriasi nuo racionalaus mąstymo, pasiūlė bricolage terminą. Pasak antropologo, racionalus mąstymas eina nuo vienos struktūros prie kitos, o mitinis mąstymas struktūras kuria iš „daiktų“ kurie yra po ranka: upė, kelias, kiškis... Kitaip tariant, mitinis mąstymas, panaudodamas įvairių taksonomijų skirtumus, jas sujungia. Taip sukuriamas mitas. Toks mąstymas nėra blogesnis - jis puikiai išsprendžia jam keliamus uždavinius, tačiau jis yra kitoks.

Levi-Straussas rašo: „Be to, tarp mūsų vis dar gyvuoja tokia veiklos rūšis, kurios dėka mes galime techniniame lygmenyje pakankamai aiškiai įsivaizduoti tai, kas spekuliatyviame lygmenyje galėjo tapti mokslu, kurį aš būčiau linkęs vadinti ne tiek primityviu, kiek „pirminiu“. Prancūzijoje ši veikla vadinama meistravimu (bricolage). Seniau žodis bricoler buvo vartojamas kalbant apie žaidimą su kamuoliu arba biliardą, medžioklę arba jodinėjimą, bet visada reiškė netikėtą judesį, pavyzdžiui, atšokusį kamuolį, pasiklydusį šunį arba arklį, kuris išsuka iš tiesaus kelio, kad išvengtų kliūties. Ir mūsų laikais meistrautojas yra tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamas, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atsitiktines priemones. Mitiniam mąstymui būdinga išreikšti save heteroklitinėmis priemonėmis, kurių skaičius, nors gana didelis, vis dėlto yra ribotas.“

Beresnevičius elgėsi kaip tas meistrautojas. Jis vartojo terminus, kuriuos socialiniai ir humanitariniai mokslai jau seniai yra sukritikavę. Kalbėjo apie tautos charakterį (kas tai yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo madinga apie tai kalbėti, bet po nacizmo tvano tai jau politiškai nekorektiška), įrodinėjo kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nebevartoja. Beresnevičius tai žinojo, bet vis tiek pjaustė mūsų praeitį būtent šiomis sąvokomis, o paskui drąsiai braižė ateities vizijas.

Senuosius mitus apie garbingą praeitį Beresnevičius paradoksaliai supynė su naujomis ateities vizijomis. Esame įpratę manyti, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, nori joje pasilikti, todėl gąsdina nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis. Beresnevičius į praeitį žvelgia kuo giliau, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas.

Taigi iš esmės jis naudoja bricolage efektą (beje, tai daryti jis galėjo ir sąmoningai, nes, be abejo, puikiai žinojo šį Levi-Strausso palyginimą). Beresnevičius kūrė mitus, bet rėmėsi ne lokio, miško ar kiškio įvaizdžiais, o tuo, kas po ranka intelektualui - psichoanalizės, religijotyros, politologijos sąvokomis, ir pynė jas kaip meistrautojas, tuo keldamas kai kurių meistrų (specialistų) pasibaisėjimą. Tačiau - prisiminkime Levi-Straussą - toks būdas nėra žemesnis ar blogesnis, jis tiesiog kitoks.

Kitokia yra ir Beresnevičiaus publicistika: paėmęs įvairias teorijas, faktus, jis kūrė iš jų naują mitą, nubrėžiantį mūsų tautos trajektoriją, laužė įsisenėjusias sampratas, stereotipus, bet jų nedemistifikavo, o keitė juos naujais. Antanas Kulakauskas savaitraštyje rašo: „Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje bei pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje.“ Kodėl sunku patikėti?

Iš esmės Beresnevičius daro tai, ką XIX a. pabaigoje darė Simonas Daukantas. Šis istorikas to meto stereotipus taip pat apvertė aukštyn kojomis. Lietuvos kaip miškų krašto įvaizdį, kuris europiečiams asocijavosi su barbariškumu, Daukantas pavertė Lietuvos didybės simboliu. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią miško metaforą vėliau naudojo Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų. Lenkai lietuvius nuo seno pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Daukantas išaiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Šios naujos interpretacijos tapo naujai kuriamos lietuvių tautos pamatu. Beresnevičius irgi siūlė naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.

Algirdas Julius Greimas teigė, kad mums, lietuviams, reikia naujų mitų. Demitologizacija yra labai reikalinga, tačiau palikti žmogų be jokių mitų būtų pernelyg žiauru. XIX a. nacionaliniai mitai - Vytautas Didysis, lietuvių kalbos senumas ir grožis, geltonkasės lietuvaitės - jau seniai demitologizuoti. Kitaip tariant, mums reikia naujų tapatybės šaltinių ir naujų ją pagrindžiančių mitų, tačiau niekas jų nepasiūlo. Pirmasis to ėmėsi Gintaras Beresnevičius.

LDK regiono idėjos atgaivinimas, manyčiau, padėtų spręsti lietuvių tapatybės problemas. Lietuviai savo tapatybę galėtų apsvarstyti iš naujo, matydami save ne bekraštės Europos, kurios vis siekiame, sieksime ir kažin ar pasieksime, kontekste, bet mažesniame, kultūriškai ir istoriškai jaukesniame regione. Antra, LDK laikotarpis galėtų tapti dabartinių lietuvių „aukso amžiumi“, kad pakeistų „prarastąjį sovietinį rojų“.

Žinoma, šiuo metu tokia vizija skamba utopiškai. Tačiau panagrinėkime atidžiau: bent daliai visuomenės (tebūnie tai dalis elito) tokios idėjos yra patrauklios. Istorikai jau seniai įrodinėja, kad LDK palikimas nėra vien lietuvių kalba rašytas. Kaip savo paveldą pradedame suvokti ir kitomis kalbomis parašytus kūrinius, į mūsų akiratį įtraukiama kitų LDK gyvenusių tautų kūryba.

Ištrūkti iš kultūrinių rėmų, kuriuos apibrėžia vien lietuvių kalba, nori ne tik istorikai. Apie LDK kaip galimą Lietuvos veikimo erdvę Gintaras Beresnevičius aistringai kalbėjo savo knygose ir straipsniuose. O jo veikalų populiarumas rodo, kad žmonėms ši idėja patinka.

Lietuviai ilgisi kitokios tapatybės ir kitų erdvių negu tos, kurios užbrėžė XIX a. didžiojo tautos naratyvo kūrėjai. Natūralu, kad atsigręžiame į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą - juk į ką daugiau mums atsiremti?

Tokia nostalgija nėra tuščia ar atsitiktinė. Tai susiję su Europos Sąjungos plėtra. Europa yra pernelyg didelė ir pernelyg įvairi, kad būtų visiems vienodai sava (nekalbu apie Šaltojo karo metus, kai Europos Sąjunga buvo atsvara Sovietų Sąjungai).

Tačiau negalima užsisklęsti vien nacionalinės valstybės viduje. Pasaulis globalizuojasi, štai kodėl senieji valstybiniai multikultūriniai dariniai, kur sugyveno kelios tautos, šiandien tampa tokie aktualūs. Čia nekalbama apie svajones atkurti LDK. Turimas omenyje tam tikro regiono atgaivinimas ir veikimas jame. Tai galėtų įprasminti dabartinę mūsų veiklą, suteikti jai kryptį. XIX-XX a. sandūroje veiklos kryptį brėžė įsivaizduojami pagoniškos Lietuvos kunigaikščių darbai, o šiandien ne mažiau patrauklus orientyras galėtų būti daugiakultūrė ir įvairiatautė XVI-XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Tikėtina, kad besiplečianti ir besivienijanti Europa pritars tokiam naujų, senomis istorinėmis tradicijomis paremtų regionų atgaivinimui, nes šie istoriniai dariniai, kuriuose sugyveno skirtingos tautos ir kultūros, puikiai atitinka šiandienos pasaulį, kuris dėl emigracijos procesų darosi vis margesnis. Be to, atsiveriant sienoms, gyventi pagal senus nacionalizmo modelius nebeįmanoma.

Senieji istoriniai dariniai galėtų naujoms formoms suteikti istoriškumo pojūtį. Tikėtina, kad kaip tik dabar „išrandami“ ir konstruojami nauji regionai. Tipologiškai panašūs procesai vyko XIX a., kai buvo konstruojamos „įsivaizduojamos bendruomenės“ - tautos. Dar sykį pabrėžiu: šiuo atveju kalbame tik apie naujo regiono konstravimą, šis procesas tikrai nesibaigs naujos valstybės atsiradimu (o juk žinome, kad nacionalizmo rezultatas - nacionalinių valstybių atsiradimas). Svarbiau yra tai, kaip kultūriškai įprasminamos erdvės - kurios tampa savos, o kurios iš jų taip ir laikomos svetimomis.

Aišku, toks projektas galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją. Juk ar XIX a. pradžioje, net viduryje kas nors galėjo svajoti apie Lietuvos valstybę? Lietuviškomis senienomis besidomintys asmenys išsilavinusiam to meto „elitui“ kėlė pašaipą. „Litvomanus“ to meto visuomenė laikė marginalais. Tačiau tie marginalai sukūrė dabartinę modernią tautą ir Lietuvos valstybę.

Tokiame kontekste perskaityta Gintaro Beresnevičiaus eseistika neatrodo kaip „nesąmonių kratinys“, priešingai - tai pastangos formuoti modernią lietuvių mitologiją, atliepiant globalizacijos iššūkius. Todėl nenuostabu, kad šios mintys jau užvaldė tiek daug protų.